Th. Edisonas su savo pirmuoju fonografu. (Scanpix nuotr.)
Pirmąjį fonografą – garso įrašymo ir atkūrimo įrenginį – 1887 metais sukonstravęs ir užpatentavęs amerikiečių išradėjas Thomas Edisonas turbūt net drąsiausiose ateities vizijose neregėjo, kad jo išradimas jau po kelių dešimtmečių iš esmės pakeis muzikos klausymo kultūrą.
Muzikos klausymasis kinta nuo seniausių laikų, kai jokių technologijų net nesapnuota. Pavyzdžiui, klavesiną išstūmęs ir muzikoje įsitvirtinęs fortepijonas leido rastis stipraus garso kultui. Iki tol vertybe laikytas tylus skambesys. Tylesnis garsas reikalauja bent minimalių klausos pastangų, o skardus leidžia klausytis kiek pasyviau. Kiekvienai epochai būdinga vis kita klausymosi kultūra; keičiasi netgi požiūris į tokį dalyką kaip čia ir dabar gyvai atliekama muzika, ilgą laiką laikyta nekintama vertybe, – taip mano muzikos kritikas, muzikantas, „etatinis“ festivalio „Kaunas Jazz“ vedėjas Alfredas Kukaitis.
Nors muzikos ir klausytojo santykis nuolat transformavosi, dar niekada pokytis nebuvo toks staigus ir radikalus kaip XX amžiuje, kai ištobulėjusi garso įrašymo ir atkūrimo technika leido dainų klausytis kada ir kur panorėjus, ne būtinai atliekamų gyvai. Garsų menas tapo itin svarbiu kultūriniu ir socialiniu veiksniu šiuolaikinio žmogaus gyvenime.
Klausymo kultūrą smarkiai paveikė ir praėjusio šimtmečio pabaigoje uraganu į visas muzikos vartojimo sritis įsiveržusi skaitmeninė garso įrašymo, atkūrimo bei saugojimo technologija, ir išsiliejęs beribis informacijos vandenynas internetas.
Žurnalas IQ pažvelgė, kokių teigiamų ir neigiamų padarinių muzikos klausymo kultūrai sukėlė didžiulis ir spartus technologijų progresas.
Klausymas tapo demokratiškas
Muzikos klausymą žmonės patys pradėjo kontroliuoti tik XX a., ištobulėjus ir paplitus garso įrašymo ir atkūrimo įrenginiams. Iki tol tekdavo laukti, kol į kaimą ar miestelį atvažiuos orkestras ir surengs koncertą (neturime galvoje mėgėjiškų liaudies muzikantų). Prabangą kada užsimanę klausytis norimos muzikos galėjo sau leisti tik turtingieji, kviesdavę savo dvaruose gyventi ir kurti muzikantus, kompozitorius.
„Praėjusiame amžiuje muzika tapo prieinama visiems. Jos klausymas pasidarė labai demokratiškas. Apskritai muzika iki tol niekada taip stipriai neveikė žmonių gyvenimo. Kad ir iš kokios perspektyvos vertintume XX a. antrosios pusės visuomenės vystymąsi, neatsižvelgus į muziką analizė nebus įvairiapusė“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto politikos mokslų dėstytojas, roko muzikantas Rytis Bulota.
Didžiulį socialinį muzikos poveikį geriausiai iliustruoja praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje vykę jaunimo maištai, kurių idėjų skleidėjai ir generatoriai buvo populiarūs to meto atlikėjai ir grupės „The Doors“, „The Rolling Stones“, „The Who“, Jimi Hendrixas ir kiti.
Muzikos demokratizacijos procesus dar labiau sustiprino XX a. pabaigoje įsigalėjusios skaitmeninės technologijos, internetas. „Anksčiau kokybiškai savo kūrybą galėjo įrašyti tik turintys kontraktus su muzikos leidybos kompanijomis kūrėjai, nes įrašų studijų įranga labai brangiai kainavo, arba turtingi žmonės. O dabar kiekvienas grojantis, sukaupęs užtektinai žinių, gali ganėtinai gerai įrašyti savo dainas pasinaudojęs kompiuteriu ir išplatinti kūrybą internete, taip suteikdamas galimybę kitiems ją išgirsti ir įvertinti. Tai yra geroji šio proceso pusė“, – svarsto R. Bulota.
Ačiū Dievui už DVD
Skaitmeninės technologijos ir internetas melomanams tapo tikru rojumi. Daugiau nebereikia vargti ir ilgai „medžioti“ trokštamo įrašo. Net ir labai retus albumus, dainas galima rasti ir gauti itin greitai, o įrašo kokybė dauguma atvejų bus tikrai geresnė nei dešimt kartų perrašytoje garso kasetėje. DVD, „Blu-ray“ ar kitais formatais išleistų koncertų kokybė taip pat puiki.
Vienos sostinės įrašų parduotuvės klientas, nuolat perkantis klasikinės operos spektaklių įrašus, kartą darbuotojui Vytautui Diškevičiui net pasakė: „Ačiū Dievui už DVD.“ Garbaus amžiaus vyras taip išreiškė džiugesį, kad neišeidamas iš namų kada panorėjęs gali mėgautis kokybišku vaizdu ir garsu, nes dėl sveikatos ir didelių atstumų vargu ar galėtų apsilankyti visuose trokštamuose koncertuose.
Muzikanto ir kompozitoriaus V. Diškevičiaus teigimu, šis pavyzdys iliustruoja tik vieną iš daugelio naujų technologijų teikiamų privalumų ir galimybių: „Patogumas, patvarumas ir kopijų tikslumas yra didžiausios skaitmeninių technologijų teigiamybės.“
Muzikos devalvacija
Nors ir džiugu dėl naujųjų technologijų teikiamų galimybių greitai surasti, atsisiųsti ir išsaugoti beveik kiekvieną dominantį muzikos įrašą, vis dėlto melomanai mato ir tamsių techninės pažangos spalvų, neigiamai veikiančių muzikos ir klausytojo santykį.
„Blogoji šio proceso pusė yra muzikos devalvacija. Kūryba netenka savo vertės, nes muzikinės informacijos yra tiek daug, kad visai jai perklausyti ir įvertinti tiesiog neužtenka laiko. Juk kiekvienas savo miegamajame dabar gali įrašinėti kūrinius ir dėti juos į internetą. Kartais darbai būna labai geri ir įdomūs, bet dažniausiai – visiškas šlamštas“, – tvirtina R. Bulota.
Melomanams, jau susipažinusiems su muzikos istorija, nuolat sekantiems muzikos tendencijas ir naujienas, internetas yra aukso kasykla. Bet visiems kitiems susigaudyti milžiniškame muzikos sraute yra sudėtinga. Internetas šiuo atveju pakiša koją: susivokti laisvai ir nevaržomai prieinamos informacijos gausoje nelengva, tai reikalauja daugiau pastangų ir laiko nei anksčiau.
„Nors atrodo, kad viskas atvira, muzikinio išprusimo neturinčio žmogaus skonio formavimąsi lemia žiniasklaida. Pavyzdžiui, jei tau patinka rokas, tai klausyk „Linkin Park“ ar Avril Lavigne, nors šių atlikėjų kūryba su roku mažai ką turi bendra. Todėl paaugliai dažniausiai nieko nesupranta apie muzikos vertę, tendencijas, stilius, nepaisant to, kad jiems viskas kur kas lengviau prieinama nei jaunimui sovietmečiu“, – sako R. Bulota.
Nykstanti albumų kultūra
Visi žurnalo IQ pašnekovai liūdnai pastebi ir nykstančią albumų klausymo kultūrą. Sparčiai įsigali vienos dainos klausymo įprotis ir nesidomima, kas ją sukūrė, įgrojo, kokiame albume ji išleista. R. Bulota mano, kad muzikos klausymas kinta iš esmės. Tai savotiškai išlaisvina, nes jis nebeturi struktūros. Klausytojas tik jaučia malonumą pats pasirinkdamas kūrinių eiliškumą ir nekreipdamas daug dėmesio į autorių ar atlikėjų asmenybes: „Nekalbu apie paauglius, kurių klausymosi įpročius suformuoja muzikos leidybos korporacijos. Turiu galvoje internetu aktyviai besinaudojantį klausytoją. Internetas muziką iškelia į pirmą vietą, o atlikėjai ir kūrėjai nukeliauja į antrą planą.“
Nors kiekvienas naujas pokytis atneša ir naujų, gaivių vėjų, užkietėję melomanai visada vertino ir tebevertina jausmą rankose laikyti popierinį albumo viršelį, perskaityti įrašant kūrinius dalyvavusių muzikantų sąrašą, sužinoti dainų autorius ir kitą informaciją. Vis dėlto nykstantis medžiagiškumas neišnaikina šių dalykų, nes, V. Diškevičiaus teigimu, visa tai be vargo galima rasti ir perskaityti internete, o esant norui – ir atsispausdinti.
Muzikos mylėtojai atkreipia dėmesį, kad, kompaktinei plokštelei ėmus išstumti vinilinę, dalis melomanų taip pat buvo labai nepatenkinti, nes ne taip gerai buvo matomos smulkios piešinių detalės, sumenko meninė leidinio viršelio reikšmė.
Šis perėjimas nuo LP prie CD taip pat buvo stiprus muzikos klausymosi kultūros lūžis, pakeitęs požiūrį į laikmeną.
Garso varžybos
Muzikos klausymo kultūrą pastaruosius kelis dešimtmečius smarkiai veikia ir įrašų pramonės siekis leisti kuo garsesnius įrašus. Mat buvo pastebėta, kad dėl psichologinių veiksnių garsesnis įrašas žmogui atrodo geresnis, taigi komerciškai sėkmingesnis.
„Šiandien įrašai skamba akivaizdžiai prasčiau negu prieš 20–25 metus. Maždaug prieš tiek metų, netrukus po to, kai 1982 m. CD buvo paleistas į masinę prekybą, garso įrašų pramonė pasuko ydingu keliu. Fonogramų gamintojas suvokė, kad jo gaminys, suskambęs šiek tiek garsiau už kito gamintojo, labiau patrauks pirkėjo dėmesį. Taip jie įsivėlė į nesibaigiančią kovą, šiandien garso režisierių vadinamą garso varžybomis arba karu (angl. „loudness race/war“ – red. past.)“, – teigia atlikėjas, kompozitorius ir garso režisierius Aivaras.
Tačiau tokios garso didinimo galimybės yra ribotos. Mat nuo tam tikro taško įrašą garsinti galima tik neigiamai, t. y. neišvengiant žalos jo skambesio pobūdžiui ir kokybei.
Muzikos estetiškumą sudaro ne vienas veiksnys: kūrinio melodija, harmonija, atlikimo meistrystė, instrumentų kokybė, įrašymo įrangos klasė, garso režisieriaus profesionalumas ir kūrybinė išmonė. Dar vienas iš pamatinių muzikos estetiškumo veiksnių yra dinamika – garsiųjų ir tyliųjų muzikos pasažų eiga, kaita, sąveika. Pastarasis veiksnys labiausiai ir nukenčia viršijus tam tikrą įrašo garso ribą.
„Labai apmaudu pripažinti, jog dauguma šiandienių įrašų minėtą ribą yra viršiję net ne subtiliai, o drastiškai. Kokie to padariniai? Pirmiausia dinamikos stoka. O netekus dinamikos prarandama bemaž 30 nuošimčių estetinio išgyvenimo ir pasigėrėjimo“, – apmaudo neslepia Aivaras.
Jis taip pat pabrėžia, kad garso varžybos sukėlė ir kitokių neigiamų padarinių. Skaitmeniniuose garso įrašuose yra „įsimetęs“ nuolat veikiantis maskuotas garso kraipymas, kurio neįgudę klausytojai (t. y. dauguma) negirdi kaip atskiro objekto ar „partijos“, bet jį patiria ir ilgainiui pajunta tam tikrą klausymosi nuovargį.
Prarandame teisę į tylą
Žvelgdamas dar plačiau, A. Kukaitis teigia, kad dėl spartaus technologijų tobulėjimo ir globalios plėtros žmonija jau patiria itin grėsmingą poveikį – praranda vieną svarbiausių žmogaus teisių – teisę į tylą, nes aplinka katastrofiškai užteršta triukšmu.
„Technologijų įtaka muzikos klausymuisi akivaizdi. Vis dažniau klausomasi negirdint ir girdima nesiklausant. Garsinė tarša užklumpa bet kurioje aplinkoje – daugiabučiuose namuose, baruose, viešajame transporte, sklinda iš pravažiuojančių automobilių. Nuolat tenka girdėti tai, ko klausytis nepageidauji. Žmogaus klausa yra bejėgė, nes efektyvi garso izoliacija neegzistuoja. Jau iškilo realus pavojus, kad tam tikru metu žmogus praras galimybę klausytis ir girdėti“, – perspėja A. Kukaitis.
Pašnekovo manymu, bene vienintelė teigiama tokio techninio progreso pusė – galimybė taupiau bei kokybiškiau archyvuoti esamą ir būsimą garsyną, plėsti jo gausą ir išsaugoti jį ateities kartoms.
Akivaizdu, kad garso įrašymo ir atkūrimo technologijų tobulėjimo procesas įgijo didžiulį pagreitį ir radikaliai pakeitė muzikos klausymo kultūrą. Šio vyksmo sustabdyti neįmanoma, o ar pasinaudosime jo teikiamomis galimybėmis, ar leisime sunaikinti muzikos esmę, priklauso tik nuo mūsų.
