Kęstutis Skrupskelis (Laimučio Brundzos nuotr.)
Filosofijos istorijos profesorius Kęstutis Skrupskelis, gyvenantis ir JAV, ir Lietuvoje, intelektualine prasme jaučiasi jau persikėlęs į gimtinę.
Susitikusi šią vasarą su K. Skrupskeliu prisiminiau mūsų pokalbį prieš keturiolika metų, kai jis į savo gimtąjį Kauną buvo atvykęs iš JAV skaityti paskaitų Vytauto Didžiojo universiteto studentams. Tada kalbėjomės apie spaudą, intelektualinės aplinkos skirtumus ir normalėjantį gyvenimą. Dabar jo klausiau, ar daug kas, jo akimis, pasikeitė nuo to laiko. Beveik sutartinai konstatavome – nedaug. „Tik spaudos lygis nukritęs, pesimizmo daugiau ir normalėjimo nepastebiu, o intelektualinės diskusijos paremtos jausminėmis bendrybėmis ir neatspindi realios padėties“, – taip pasikeitimus įvardija profesorius. O labiausiai teigia pasigendąs socialinio jautrumo. Dabar kaip niekad pastebįs vis daugiau vargetų, žmonių, kurie nerūpi nei patys sau, nei turbūt kitiems.
Kas būtų, jeigu
Per tuos metus profesorius vis dažniau sugrįždavo Lietuvon kartu su savo žmona Audrone, irgi profesore, edukologe. O jo sesuo Viktorija VDU profesoriavo kur kas ilgiau nei jis. Ir butą šeima įsigijo visai netoli vaikystės vietų. Apskritai Skrupskelių šeimos istorija ypač siejasi su Kaunu. Šitai patvirtino ir pats prof. K. Skrupskelis sakydamas, kad tai jam „neturistinis“ miestas, susijęs su vaikystės prisiminimais: fontanas šalia Vilniaus gatvės esančiame kieme, o netoliese – „Aušros“ gimnazija, kurios direktorė buvo jo mama Alina Skrupskelienė. Iš atminties išplaukia Senamiesčio, Savanorių prospekto, bažnyčių fragmentai, Vilniaus gatvė, kurioje karo metu vis svajodavę nusipirkti „pončkų“. Tiek ir telikę vaikystės miesto, iš kurio, kaip ir daugelis to dramatiško laiko vaikų, buvo išplėštas. Tačiau K. Skrupskeliui, regis, skaudžiausia ne dėl kita vaga pakrypusio savo likimo, o dėl suluošinto tėvų gyvenimo, dėl to, kad jų šeimos pavardė per anksti išbraukta iš Kauno „metraščio“, – ji ten galėjo būti ryškesnė.
Jo tėvą dr. Igną Skrupskelį Kaune šiandien kukliai mena memorialinė lenta Vaižganto gatvėje, bylojanti, kad čia gyveno ir dirbo „Židinio“ redaktorius (1934–1940 m.), „XX amžiaus“ (1939–1940 m.) vyriausiasis redaktorius, Ateitininkų sendraugių organizacijos pirmininkas, Sibire žuvęs 1943 m. Tik kelios šykščios frazės iš biografijos liudija, kad visos šeimos likimas paženklintas tragizmu.
Natūralu, kad paklausiau, ar profesoriaus gyvenimo nejaukia skausmingi apmąstymai, kas būtų, jeigu būtų, t. y. kaip būtų pakrypęs jo paties gyvenimas, jei ne istorijos skersvėjai. Pašnekovas patvirtino, kad dažnai su savo seserim apie tai pasikalba, bet jų nuomonės išsiskiria. K. Skrupskelis sako, kad jam visa tai išėjo… į gera: „Buvau laimės vaikas ir man gyvenime pasisekė. Vaikystėje mama sugebėjo užpildyti tėvo netektį. JAV laimingai susiklostė mano profesinė karjera. Gal tik būčiau laimingesnis, jei Lietuva būtų bent dešimtmečiu anksčiau nepriklausomybę atgavusi, būčiau galėjęs sparčiau įsitraukti į darbus gimtinėje.“
Ko trūksta spaudai?
Kad ir kaip kukliai profesorius vertintų savo darbus Lietuvoje, jų sunku nepastebėti. Tik atkūrus nepriklausomybę jis bandė prisidėti, skaitė paskaitas, mėgino keisti mūsų žiniasklaidos veidą. Galbūt tėvo žurnalistinis palikimas lėmė atidesnį sūnaus žvilgsnį į spaudos situaciją Lietuvoje. Su ja prof. K. Skrupskelis neblogai susipažinęs. Beje, jis pats nebuvo šio proceso nuošalėje – rėmė Kaune leistą laikraštį „Garsas“ ir rašė jam.
Visai neseniai pasirodė profesoriaus knyga, skirta Lietuvos ateitininkų federacijos 100-mečiui, „Ateities draugai“. Jis tvirtina, kad dabar, kai turi mažiau pareigų JAV, intelektualine prasme vis labiau jaučiasi persikėlęs į Lietuvą. Ateityje ketina tęsti savo tyrinėjimus, susijusius su tėvo biografija: iš jo žurnalistinių tekstų bandyti suprasti, kaip toji karta, prieškario visuomenė suvokė ir vertino savąjį laiką, artėjančius istorijos skersvėjus. Dirbdamas archyvuose pašnekovas teigė atrandąs daug įdomių dalykų, kaip veikė tuometinė cenzūra. Iš dokumentų, uždraustų tekstų galima suprasti, kaip anuomet politika iškreipdavo realią padėtį (pavyzdžiui, 1935 m. nebuvo leidžiama spausdinti Stalino karikatūrų), kaip buvo nutylima Klaipėdos krašto problema ir pan. Jis pastebi, kad anuo laiku spauda atstovavo valstybei, o šiandienėje Lietuvoje – leidėjams. Tad cenzūra dabar leidėjų rankose. Arba tai yra pačių žurnalistų vidinė problema.
Pokalbiui pakrypus apie nūdienos Lietuvos žiniasklaidą, K. Skrupskelis pasigedo tiriamosios žurnalistikos. Jo nuomone, ta, kuri dabar tuo vardu vadinama, išties mažai ką turi bendra su kokybišku tyrimu, mat nuplaukiama paviršiumi, apsiribojama lengvai prieinamais šaltiniais. Gal tam nėra pakankamai išteklių, redakcijos per mažai laiko skiria giliai analizei, nueinama lengviausiu keliu. Tai, kad spauda visada turėjo komercinį foną, jam suprantama. Vartydamas su laikraščio „XX amžius“ leidyba susijusius dokumentus, profesorius teigia suvokęs, kad ir tada žurnalistai siekė populiarumo, norėjo geriau uždirbti, gauti pelno, kad galėtų geriau gyventi; bet nuolat diegiamos vertybės, jog reikia dirbti krašto gerovei (bent jau ateitininkų atveju), davė rezultatų. Buvo išugdyti žmonės, kurie į leidybą žiūrėjo kitaip ir kuriems turto kriterijus nebuvo svarbiausias: „Nors jie norėjo gyventi geriau, bet nemanė, kad turi tapti turtuoliais.“
Išgirsti ir suprasti
Kalbėdama su profesorium pastebėjau, kad jam labai būdingas kadaise filosofo Antano Maceinos išsakytas lietuvio būdo apibrėžimas: gilus it šulinys. Išties jis nedemonstruoja savo jausmų ir neperša pažiūrų, šneka ramiai, neskubėdamas, pasverdamas kiekvieną žodį. K. Skrupskelis pats prasitaria, kad visą gyvenimą dėstydamas filosofijos istoriją stengėsi būti kuo objektyvesnis, nešališkas ir studentams neparodyti, ką jis manąs apie vieną ar kitą filosofą, kokios jo paties pažiūros. To reikėjo išmokti. Nors kartais labai nelengva priimti kitaip mąstančius, o kai kada tiesiog net neįmanoma, vis tiek įprato girdėti ir suprasti kitus.
Savąją vertybių skalę K. Skrupskelis mano esąs labai aiškiai sudėliojęs. Paklausiau jo, kodėl mes taip vengiame ideologinių ginčų ir diskutuojame bendraminčių būreliuose, kartais tiesiog negebėdami išnaudoti galimybių civilizuotai polemizuoti su kitaminčiais, pasidžiaugti įdomiu oponentu. Pašnekovo nuomone, išties to uždarumo esama. Apskritai Lietuvos viešojoje erdvėje vykstantys debatai daugiau pasako apie autorių ir jo emocinį nusiteikimą nei apie tikrąją padėtį. Vis siekiama moralizuoti, kalbėti pranašiškai: menkai remiantis faktais, nepateikiant išsamesnės informacijos, nebandant analizuoti. Profesoriaus nuomone, šnekėdami apie mūsų pačių uždarumą pamirštame, kad prieškariu išties nebuvome tokie užsisklendę. Kažin, ar šiandien taip lengvai priimtume tokias „nelietuviškas“ asmenybes kaip J. Eretas, V. Sezemanas, L. Karsavinas, M. Dobužinskis.
K. Skrupskelis svarsto, ar emocingai viešojoje erdvėje diskutuojantys intelektualai tikrai nori, kad lietuviai būtų beveik kaip šventieji. Nesam už kitus nei geresni, nei blogesni, bet vis labiau linkę viešumoje imtis apokaliptiškos retorikos, užuot racionaliai rėmęsi faktais bei statistika ir supratę, kur iš tiesų esame.
Jis prisiminė visai šviežią pavyzdį: JAV žurnalas „Newsweek“ paskelbė, jog Lietuva užėmė 34-ąją vietą naujame geriausių gyventi valstybių reitinge, aplenkusi Latviją, Baltarusiją ir Rusiją, bet atsilikusi nuo Estijos ir Lenkijos. Kiek būta nusivylimo! O statistika byloja, kad gyvename dar ne visai blogai, nors nuolat emocingai dejuojame. Dar vienas akį rėžiantis nūdienos bruožas – politikai (ir ne tik Lietuvoje, bet čia išskirtinai) ypač pataikauja populistinėms visuomenės nuotaikoms.
Paukščiai išmoko pastabumo
Kad mūsų pokalbis nebūtų paženklintas pesimizmo, bandžiau juokauti, jog gal po dar dvidešimties metų kalbėsime optimistiškiau. Ir profesorius tuo neabejojo. Tik juokavo, kad šnekėsiąs panašiai, bet kur kas lėčiau… O Lietuva gyvens geriau, krizė pasibaigs, net ir demografiškai atsilaikysim. Ir dar: kažin, ar verta taip jaudintis dėl emigracijos, juk ne vien Lietuvai nepakanka išteklių, kad visi galėtų savo gabumus išplėtoti.
Prof. K Skrupskelio portretui dar reikėtų pridėti vieną potėpį – jis yra labai pastabus. Toks tapo stebėdamas paukščius. Amerikoje, Pietų Karolinoje, šalia ežero, kur gyvena, savaip „susidraugavo“ su paukščiais. Prie jo žvejojančio priprato narai. Stebėdamas paukščius ir klausydamasis jų balsų išmoko labiau susigyventi su gamta, pajusti metų laikų pasikeitimus. Su žmona viešėdami Trinidade visai rimtai buvo įsitraukę į paukščių stebėjimą, kol pamatė grupę entuziastų stebėtojų iš Anglijos, pasirodžiusių jiems ganėtinai juokingai. Tokie jie tikrai nenorėjo tapti. Tad, pasak pašnekovo, paukščių stebėjimo azartas jau praėjo, o pastabumas liko.
Štai Kaune jis pastebi, kad kaip niekad rytais labai klykauja kirai, neliko geltonųjų kielių, o Mapu gatve žemai nebeskraido čiurliai. Taip ir norėjosi paklausti: o ko dar nėra Kaune?.. „Per mažai miestietiško gyvenimo“, – sakė profesorius. Jam norėtųsi, kad mieste būtų švariau, kad Laisvės alėja atsigautų. Dar mano, kad Kaunui trūksta pinigų, galinčių atgaivinti griūvančius pastatus. O pats juokauja, jog išlošęs loterijoje gelbėtų vieną jau nykstantį, bet labai įspūdingą namą netoli Katedros. Vilnius, jo akimis, palyginti su pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais, akivaizdžiai pasikeitęs, iš užkampio tapęs tikrai europietišku miestu. Bet K. Skrupskelis pasirinko Kauną. Kodėl? „Kaune esu namie, o Vilniuje – turistas.“
