Tomo Čiučelio iliustr.
Kitąmet pasaulyje bus minimos Czesławo Miłoszo, Lietuvoje gimusio iškilaus poeto, eseisto, romanisto, Nobelio literatūros premijos laureato, gimimo 100-osios metinės. Ta proga 2011-ieji Lietuvoje skelbiami nacionaliniais Cz. Miłoszo metais. Bet ką ši sukaktis reiškia mums, valstybei ir pasauliui?
Czesławas Miłoszas – vienintelis iš Lietuvos kilęs Nobelio premijos laureatas, kurį sieja sąmoningas saitas su lietuvybe. Nobelio premijos įteikimo kalboje rašytojas sakė: „Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur įvairios kalbos ir religijos sugyveno kartu šimtmečius. Aš turiu mintyje Lietuvą – padavimų ir poezijos kraštą. Mano šeima jau šešioliktame amžiuje kalbėjo lenkiškai, lygiai kaip daugelis šeimų Suomijoje kalbėjo švediškai, o Airijoje – angliškai; todėl aš esu lenkų, ne lietuvių poetas. Bet Lietuvos gamtovaizdžiai, o gal ir jos dvasios niekados manęs neapleido…“
Dažnai kyla diskusijos: kieno gi yra Cz. Miłoszas? Į šį klausimą atsakyti sunku. Keturios šalys dalijasi jo kūrybinius nuopelnus: Lietuva, Lenkija, Prancūzija ir JAV. Neseniai Lenkijoje, Krasnagrūdoje (Krasnogruda), vykusioje diskusijoje atsakymo taip pat būta ne vieno. Profesorius A. Avižienis, Cz. Miłoszo gimtinės fondo direktorius, šmaikščiai juokavo: „Buvo net tokių, kurie tvirtino, kad Cz. Miłoszas yra mano, nes aš jį skaitau, tačiau poetas priklauso pasauliui.“
„Šis klausimas gana stipriai provokuoja, – teigė istorikas prof. E. Aleksandravičius. – Mano atsakymas toks: Cz. Miłoszas yra Cz. Miłoszo, kitaip sakant, tų žmonių, kurie jį supranta. Poetas yra amerikiečių, lenkų ar lietuvių tiek, kiek mes jį suvokiame kaip savą. Ne dėl to, kad jis būtų mūsų nuosavybė, o todėl, kad jį skaitome ir išmanome, kad jo vaizdinius įdedam į mūsų pačių tapatybės pamatinius akmenis.“
M. Kvietkauskas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius, dar kartą primena lenkišką Cz. Miłoszo tapatybę, bet kartu ir faktą, kokia svarbi bei brangi jam buvo senosios Lietuvos, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tradicija: „Dabar kyla klausimas, kiek ta senoji Lietuvos valstybė, Abiejų Tautų Respublika yra svarbi ir priimtina šiandienos lietuviams. Jei šie dalykai yra reikšmingi, tuomet Cz. Miłoszo vardas ateina savaime, nes jau moderniais laikais jis buvo rašytojas, stipriai liudijantis šios senosios tradicijos reikšmę. Tai, ar jis priimtinas lietuviams, rodo, ar tautinė savimonė yra atvira, labiau susijusi su savo šaknimis, suformuotu tautinių vertybių kanonu.“
E. Aleksandravičius įsitikinęs, kad Cz. Miłoszas „kaip lenkų poetas, pasaulyje garsus kūrėjas ir nobelistas yra puikiai suvokiamas elitiniuose sluoksniuose. Be abejo, jis yra vienas didžiausių poetų, kilusių iš Lietuvos. Tokios figūros negali nepažinti ir nevertinti labiau išsilavinęs žmogus. Kitas klausimas, kiek apskritai jo vardo reikšmė yra žinoma ir suprantama – tikrai nepakankamai. Be to, būtent ši asmenybė galėtų padėti lietuviams išvengti „įsimelavimo“ tada, kai kalbame apie tūkstantmetę tautą, apie senąją Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir bandome įsivaizduoti, kad esame tiesioginiai jos paveldėtojai ir tęsėjai. Vis dėlto taip nėra, mes „įsimeluojam“, nes anie lietuviai visai kitaip save suprato: visų pirma kaip politinės civilizacijos subjektą, kaip piliečius, kuriems Lietuvos statuto norma buvo svarbesnė už kalbą, o dabar mums svarbiausia yra kalba.“
Nacionalinių metų reikšmė
Ką reiškia metai, pavadinti garsiojo rašytojo vardu? Ką Lietuvai reiškia šis vardas ir įvairių nacionalinių metų skelbimas mūsų valstybėje? Svarbiausias klausimas: kaip Lietuvos valdžia įgyvendins nacionalinių Cz. Miłoszo metų programą? Vyriausybėje sudaryta darbo grupė kol kas tik pradėjo posėdžiauti. E. Aleksandravičius tvirtina: „Tai bus sistemos įgalumo, taip pat lietuviškos tapatybės ir lietuviško nacionalizmo patikrinimas. Ar pavyks pasakyti, kad Cz. Miłoszas, kaip ir A. Mickevičius (A. Mickiewicz), priklauso tai įdomiai lenkiškai rašiusių lietuvių plejadai? Ar šie iškilūs rašytojai nustos būti suvokiami kaip užsienio literatūros kanono dalis ir taps lietuvių kultūros dalimi?“
Ar vidurinėse mokyklose, kuriose Cz. Miłoszo kūriniai iki šiol nėra įtraukti į privalomąją programą, skaitysime „Isos slėnį“ – metaforą, skleidžiančią Lietuvos vaizdinį visam skaitančiam pasauliui, kaip lietuvių literatūros kūrinį, net jeigu lenkai jį skaito kaip lenkų literatūros dalį? Ar mes suvoksime, kad tie didieji lietuviai priklauso daugeliui kitų kultūrų ir negalima jų savintis taip, kaip valdžia savinasi savo turtą? Būtent tai yra Cz. Miłoszo metų provokacinė dalis.
Keistas dalykas, lietuviai gan lengvai paskelbia nacionalinius metus, bet jokiais įsipareigojimais nesusisaisto. Planų yra, o biudžetas nesudarytas. Lenkijos Seime vis dar tebevyksta debatai, ar 2011-ieji bus skelbiami Cz. Miłoszo metais. Nepaisant to, kai kurios institucijos jau turi septynženklių sumų biudžetus rašytojo gimimo metinių minėjimui. Ten gal net nereikia skelbti nacionalinių metų, jie ir taip bus plačiai minimi. Su poetu ne taip stipriai kaip Šeteniai (jo gimtinė, esanti Lietuvoje, Kėdainių rajone) susijusiai Krasnagrūdai (čia savo motinos giminės dvarelyje rašytojas tik poilsiaudavo) skiriamos didžiulės sumos: ne tik statiniui restauruoti, bet ir naujoms erdvėms, kuriose vyks kultūrinė veikla, statyti.
To paties nebūtų galima pasakyti apie Cz. Miłoszo gimtinę. Jeigu ne grupelė pilietinių akademinių aktyvistų, prieš keliolika metų pasirūpinusių atstatyti buvusį svirną ir sukurti jaukią kultūrinę erdvę, mes būtume turėję tik mistinį Isos slėnį iš romano. M. Kvietkauskas teigia: „Cz. Miłoszas yra laimingas autorius, nes Lietuvoje jis turėjo daug draugų; šie, net ir nesulaukę valstybės paramos, surengtų 100-ųjų poeto gimimo metinių minėjimą.“ Vis dėlto reikalinga ir valstybės parama, nors iki šiol ji nė trupučio nepadėjo išsaugoti gimtinės ar sutvarkyti aplinkos.
E. Aleksandravičius svarsto, kad gal tokia būsena išduoda tam tikro lietuviško mentaliteto ir primityvaus nacionalizmo kurstomą nenorą priimti Cz. Miłoszą kaip savą. Daugelis nesupranta, kodėl jis mums turėtų būti svarbus. Nesupranta, nes lietuviai į savųjų ratą neįsileidžia „daugiasluoksnių“ žmonių.
Žinia pasauliui
2011-aisiais taip pat sukanka šimtas metų nuo M. K. Čiurlionio mirties. Siekiama ir juos paskelbti nacionaliniais. Mirties metus. Kyla klausimas, ką mes tuo norime paskelbti pasauliui. Kam Lietuvoje reikia pabrėžti, kas yra M. K. Čiurlionis? O Cz. Miłoszas? Kuomet visas pasaulis minės Cz. Miłoszą (poeto metai bus minimi Kinijoje, Indijoje, Izraelyje, Rusijoje, Švedijoje, Ispanijoje ir kitose valstybėse), kurioje vietoje bus Lietuva? Ar galėsime šiuos metus savotiškai pašvęsti gilesnėms, jautresnėms, diskusijoms, apmąstymams, bandydami išryškinti gražiausias savo paveldo dalis?
Situacijos dramatiškumą liudija sakinys, kuriuo teigiama, jog nacionalinių metų tikslas – parodyti pasauliui, kad Lietuva supranta, kokiais saitais Cz. Miłoszas yra su ja susijęs ir kurias jo idėjas bei vertybes Lietuva (kaip politinė tauta, kaip valstybė) gerbia ir garsina. Cz. Miłoszas jungia daugybę pasaulio kultūrų ir tai yra didelis lobis, didelė dovana mums. Reikia ne tik gerai tą suprasti, bet kartu ir pasakyti pasauliui, kad suprantame. Čia ypač svarbus tarptautinis vektorius, nes remdamasi šiuo vardu Lietuva gali egzistuoti labai plačiame tarptautiniame kontekste.
Pavyzdžiui, Lenkija esamą situaciją suvokia puikiai. Kitais metais ji taps pirmininkaujanti Europos Sąjungos valstybė. Į šį postą šalis įžengs su Cz. Miłoszo vėliava beveik per jo gimtadienį. Lenkija supranta, kad yra didelė, gan smarkiai kylanti ES šalis, ir nori aiškiai išsiskirti minėtoje bendrijoje. Todėl Cz. Miłoszą pateikia kaip svarbiausią savo intelektinio politinio įgalumo simbolį ir su juo išeina ne tik į Europą, bet ir į didįjį pasaulį. Kur lieka Lietuva? 2011-ieji tai parodys. Bet čia jokiu būdu nereikia įžvelgti konkurencijos ir varžytis su Lenkijos galimybėmis; būtent konkurencija būtų pati didžiausia klaida.
Šiuos pasvarstymus norėtųsi užbaigti M. Kvietkausko mintimi: „Apie Cz. Miłoszą mes turime mąstyti kaip apie didį autorių. Žmogų, kuris vertinamas kaip vienas giliausiai mąsčiusių XX a. žmonių. Mums reikia bandyti eiti jo pėdomis, pasiekti tą mąstymo lygį, kurį buvo pasiekęs jis. Mums Cz. Miłoszas – kaip variklis, kaip intelektualaus gyvenimo impulsas.“ Belieka tikėtis, kad šis impulsas nepranyks abejingumo ir nesupratimo viržiais apaugusioje Lietuvos valstybėje.
