Gintaras Grajauskas (Ryčio Daukanto iliustr.)
Guliu išsidrėbęs ant sofos, mirkdamas nuosavame prakaite, ir galvoju. Vangiai galvoju – trumpais sakiniais, išsklidusiais punktyrais. Galvoju maždaug taip: klimato atšilimas — šiltnamio efektas — štai tau ir tropikai — koks dar, po velnių, Gogenas — Taičio gražuolės, cha — gal tiesiog subrendau — eufemizmas — senstu — prinokau, ir iš manęs varva syvai — na joo — koks vaisius, tokie ir syvai.
Užsimerkiu. Prieš akis šmėsteli A. Camus arabas. Burnuso skvernas. Ranka pati ieško ginklo. Labai teisingai, nėra ko čia šmėsčioti, kai taip karšta.
O dar kažkada svajojau, kad Lietuva taps viena iš Šiaurės šalių. Tokia santūria, su pelargonijom ant palangių. Kur ten. Jei taip toliau, greit liks vienintelė Šiaurės šalis – Prano Juozapo žemė. O mes galėsim be jokios ironijos vadintis bananų valstybe. O ką, bananai ar bulvės, skonis beveik tas pats. Nežinau tik, kaip čia mums pavyks su bananiniais cepelinais. Bananai bent jau erotiškiau, tik kokia dar erotika, kai guli nuosavo prakaito baloje. Dar ir svetimo prakaito? Ačiū, mieloji, aš prastokas plaukikas.
Guliu ir galvoju apie kultūrą. Nes pažadėjau parašyti ką nors apie kultūrą Lietuvoje. Ir kodėl man taip nesiseka, ką? Kiti rašo apie sportą, apie ekonomiką, apie kriminalus galų gale. Ten viskas apčiuopiama ir aišku kaip dieną – 79:64, „vilibor mutabor“, be ypatingų žymių, šlapio asfalto spalvos. O man? Apie kultūrą tokiame karštyje. Paduokit man tą arabą! Visi aplinkui dūsta. Aš gal irgi dūstu, ir dar ne kokiame Berklyje, o tiesiog čia, Lietuvoje. Kaip rusai sako, „neotchodia ot kasy“. Mat esu vietinis. Aborigenas. Aborigenų liaudies dainius. Rašau didingus kūrinius daudytėms, didžeridū ir vuvuzeloms. Kurių paskui klausosi laukiniai su „aipodais“. Linguoja galvomis ne į ritmą ir sako vienas kitam savąja kalba – „kūl, prikolnas grūvas“.
Kai buvau jaunas ir naivus, ir dar nebuvo šitaip pasiutusiai karšta, nuoširdžiai maniau, jog tie visi dainiai, tie daudytininkai ir didžeridūdininkai, yra labai svarbūs ir didingi. Kad pakelia savo galingą įnagį tik su reikalu ir nenuleidžia be garbės. Kad susišūkauja, susikalba vienas su kitu per daugybę mylių tais savo instrumentais, stovėdami ant šventųjų kalvų, ir skleidžia žinią apie tikrus dalykus, kurių paprasti mirtingieji tiesiog nemoka pastebėti. Paskui, kai geriau įsiklausiau, išgirdau: net iš tų galingųjų pūtėjų dauguma temoka vieną vienintelę melodiją – jie pučia žinią apie save. Kai kurie apskritai nieko nepučia, tik patys pučiasi. O dauguma teturi po vienintelį skurdutį skudutį, ir tą patį kadaise nudžiautą iš Maironio. Taip ir numiršta su tuo apseilėtu skudučiu rankose, šventai tikėdami, jog grojo. Bet ką dabar, kiekvienam savo žaislai – kam skudučiai, kam „aipodai“, ne toks jau didelis tas skirtumas, kai pagalvoji.
Bet kai taip karšta, net ir galvoti reikia labai atsargiai, nedarant staigių judesių. Štai vos pagalvojau apie kultūrą Lietuvoje ir iškart išpylė šaltas prakaitas. Aš gi, jei taip grynai schemiškai sudėliotume, irgi vienas iš jų, iš kultūrininkų. Baisu. Ir ką gi aš padariau savo šaliai, ką nuveikiau kultūros labui? Kaip kadaise patarė Johnas F. Kennedy, aš jau neklausiu, ką šalis padarė man ir už ką ji man šitaip. Klausiu savęs, ką nuveikiau aš pats. Ar nuo mano eilėraščių nors vienas mano kaimynas tapo kultūringesnis? Ar nusprendė nors kartą lupti savo žmoną ne taip triukšmingai, nes už sienos gyvena garsus rašytojas? Švelniai tariant, vargu bau.
Bet rašymas vis tiek yra šventas ir mistiškas dalykas. Va, parašiau – „švelniai tariant, vargu bau“ – ir niekam nė motais, visi skaito toliau lyg niekur nieko. O juk čia absoliuti nesąmonė. Nagi imkit ir patys pabandykite švelniai ištarti „vargu bau“. Matot? Sakiau gi, mistika.
Velnias nešė tą klimato atšilimą. Nors visai ne velnias, taigi mes patys jį ir atnešėm. Per daug visko vartojom. Ir tas viskas, anot Donelaičio, į metaną pavirto. Štai tau ir atšilimas. Per televizorių rodė, į Lietuvą jau atklydo vabzdžiai maldininkai. Na, tas nebaisu, mes prie religinių fanatikų pratę. Tuoj visko turėsim į valias – ir vabzdžių egzotiškų, ir ryklių, ir beždžionių. Viena kita gorila tautos genofondo nepagadins – Lietuvoje plika galva ir plaukuota nugara nieko nenustebinsi. Gal ir visai nieko bus tas atšilimas, vis dėlto du derliai per metus. O tai reiškia, kad ir dvi derliaus šventės, vadinasi, ir kultūros padaugės lygiai dvigubai.
Kai dar nebuvo taip karšta, atsimenu, vis pagalvodavau: na gerai, tarkim, esu rašytojas, jei jau taip vadinat. Tai ir turėčiau rašyti. Logiška. Dažytojas dažo, mokytojas moko, rašytojas rašo. Tai ne. Turiu dar būtinai pasisakinėti visais įmanomais klausimais, analizuoti dabartį ir prognozuoti ateitį, kaišioti savojo burnuso skverną kokioje nors televizijoje. Dar turiu rimtu veidu klausytis, kaip kokia švelniai „paedukuota mergučė“ aiškina man, ką ir kaip aš parašiau. Arba dar geriau: klausytis valdininko, tvirtinančio, jog negana vien rašyti, aš dar privalau būti verslus. Kas per žodis. Verslus poetas! Velnias, aš juk neinu pas bankininkus ir nepostringauju, kad jie ne tik turi valdyti bankus, bet dar žūtbūt privalo ir rašyti eilėraščius. O tas valdininkas priekaištingai varto akis, dudena kažką apie industrijas ir galų gale sako, kad aš turiu išmokti save parduoti. Nesupratau, čia jis man siūlo persikvalifikuoti ar kaip? Ir ko gi čia nemokėt, sakau jam. Kiekviena prostitutė tai kuo puikiausiai moka: pasidažai, užsitempi tinklines kojines ir varai į gatvę, anoks čia mokėjimas. Mokėčiau ir aš, tik kad nelabai noriu.
Ir niekas man neįrodys, kad tokie jau tie moderniųjų laikų papročiai, kurių privalu laikytis visiems. Verčiau jau liksiu beviltiškai senamadiškas. Jei kiek ir kekšė, tai tik iš meilės.
Apskritai, kai šitaip karšta, vadinamasis žmonijos progresas ima kelti visokių negerų įtarimų. Eretiškos mintys į galvą lenda – na, sakykim, jog tai, kas nauja, nebūtinai geriau už tai, kas sena. Visai nebūtinai. Ir ima norėtis ko nors tikro, jaukaus ir paprasto, ko nors jei ne antikvarinio, tai bent jau „vintažinio“. Ir dar prisipažinsiu: kuo labiau išmanau kompiuterius, tuo labiau žaviuosi sena gera mechanika.
Čia visai derėtų Viktorijos laikų Anglija – garsieji Ch. Dickenso „Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai“. Toje knygoje yra viena vieta, kurią skaitant mane apninka keistas atpažįstamumo pojūtis. Toks nejaukus net. Ten aprašomas vienas garbingų džentelmenų pokylis, į kurį netikėtai pakviečiamas ir Pikviko tarnas Semas Veleris. Svečiai puotauja, šnekučiuojasi, aptarinėja karietų privalumus, puikuojasi ryškiaspalviais švarkais su žvilgančiomis sagomis – viskas lygiai taip, kaip ir turėtų būti aukštuomenės vakarėlyje. Viskas kaip iš tikrųjų. Tik viena subtilybė: pasirodo, tie ryškiaspalviai švarkai – liokajų livrėjos. Ir pats pokylis – visai ne aristokratų, o liokajų.
Ir kodėl aš tai prisiminiau nei iš šio, nei iš to? Galva neneša. Čia vis tas karštis, jei ką.
