Pramonės įmonėms keliantis į Kiniją, kai kurie regionai džiaugiasi pasirinkę kitokį ekonomikos plėtros būdą – pavyzdžiui, gaminti griežtais dekretais saugomų pavadinimų produktus.
Gamtos ir klimato sąlygų niekaip nepavyks perkelti į Kiniją ar kitą pigios darbo jėgos šalį, o ir paties produkto gamybai svarbi geografinė nuoroda. Išskirtinės teisės į sūrio, kumpio, aliejaus, pyrago ar gėrimo pavadinimą garantuoja konkurencinį pranašumą ir globalizacijos amžiuje atveria vartus į naujas užsienio rinkas.
Bordo, Šampanės, Porto ar Kalvadoso regionai jau sėkmingai pramynė šiuos takus, o nuo nepageidaujamų pakeleivių juos saugo prekės ženklą kontroliuojančių institucijų brūzgynai. Griežtos prekės ženklo apsaugos sąlygos stimuliuoja viso regiono ekonomiką ir įtraukia įvairias vietos verslo rūšis.
Prancūzijos Normandijos regionas yra gana artimas Lietuvai. Vasarą net klimatas panašus, tik žiemą vandenynas apsaugo nuo didesnio speigo. Normandija užima 5 proc. Prancūzijos teritorijos, čia gyvena apie 3,5 milijono žmonių, sukuriama 5 proc. viso Prancūzijos BVP. Regionas yra šiaurinėje Prancūzijos dalyje, nuo 1957 m. jis skiriamas į dvi sritis – Žemutinė Normandija (Basse Normandie) ir Aukštutinė Normandija (Haute Normandie). Abi Normandijos dalys skiriasi savo ekonomikos profiliu. Aukštutinėje Normandijoje sukoncentruotas lengvosios pramonės sektorius, chemijos gamyklos, naftos perdirbimo įmonės. Žemutinėje Normandijoje didžiąją dalį ekonomikos sudaro žemės ūkis bei turizmas ir žirgai. Pramonė užima tik apie 20 proc. verslo sektoriaus ir daugiausia tai – pieno perdirbimas.
1912–1993 m. Žemutinėje Normandijoje veikė stambios metalurgijos įmonės, tačiau, kaip ir dauguma, dabar jos perkeltos į Kiniją. Čia vis dar veikia „Renault Truck“ ir „PSA Peugeot Citroën“ gamyklos. Taip pat pereinama prie aukštųjų technologijų kūrimo bei įvairių mokslinių tyrinėjimų. Dauguma žmonių dirba mažose įmonėse, šeimyniniuose versluose ir turizme. Tai ne pačios derlingiausios Prancūzijos žemės, o ir klimatas neleidžia auginti visoje šalyje paplitusių vynuogių. Bet regionas nuo seno sugebėjo rasti savąją nišą ir tapti Paryžiaus maitintoju. Būtent iš Normandijos ant paryžiečių stalo atkeliauja sviestas, pienas, sūriai, mėsa, jūrų gėrybės, vaisiai, sidras, kalvadosas. Vietiniai gyventojai didžiuodamiesi pasakoja, kad kas rytą į Paryžių pakyla du šviežių austrių prikrauti lėktuvai ir jau tos pačios dienos vakarą jūrų gėrybės atsiduria ant restoranų stalų.
Ir pyragėlis, ir gėrimas
Bet regionas rado ir kitų būdų ekonominei gerovei užsitikrinti. Išplėtojus paslaugų ir poilsio verslo sektorius, turistų skaičiumi jį lenkia tik Paryžius. Dauguma čia traukia aplankyti 1944 m. sąjungininkų išsilaipinimo vietų. Nors to įvykio liudininkai ir dalyviai sensta ir jų vis mažėja, dar bent viena jų palikuonių karta tikrai užsuks pamatyti vietovių, pažįstamų iš tėvų ir senelių pasakojimų. Be turizmo Normandija turi dar viena svarbų ekonomikos ramstį – obuolį, kuris tapo vienu iš regiono departamentų – Kalvadoso simboliu.
Europos obuolių metinė produkcija – 7,5 mln. tonų per metus, iš jų beveik 3 mln. tonų užauginama Prancūzijoje, o daugiau negu pusę šios produkcijos – Normandijoje. Nors nuo 1980 m. iki 2003 m. obelų skaičius sumažėjo beveik tris kartus, regionas vis dar yra nacionalinės obuolių produkcijos lyderis. Čia auga apie 21 tūkst. hektarų obelų sodų.
Normandijoje kalvadosą gamina 425 gamintojai. Daugiausia tai smulkūs ir vidutiniai ūkiai.
Obuoliai, iš jų gaminamos sultys, sidras, spiritas tapo neatsiejami vietinės kultūros ir turtingos kulinarijos tradicijos, grįstos vietiniais produktais, dalimi. Normandijoje gaminama apie 10 tūkst. produktų ir valgių rūšių, į kurių sudėtį įeina obuoliai.
Obuoliai dedami beveik visur ir derinami su viskuo. Jie naudojami maistui su jūrų gerybėmis ruošti ir mėsai pagardinti, iš jų kepami pyragai, bandelės, duona, gaminami saldainiai, sausainiai, uogienės, actas, užpilai. Kiekvienas miestelis turi savo išskirtinį obuolių pyragą, gaminamas Rouen obuolių cukrus. Ir nesvarbu, ar vaisiai kartūs, saldūs ar rūgštūs – visi radę savo vietą po saule.
Didžioji užaugintų obuolių dalis skiriama sidrui bei kalvadosui gaminti. Kalvadosas – tai obuolių brendis, gaminamas iš sidro Žemutinės Normandijos regione, pavadintas pagal geografinę Kalvadoso departamento nuorodą.
Populiarino žinomi menininkai
Pirmą kartą sidras distiliuotas 1554 m., o XVII a. sidro ūkiai išplito po visą Normandiją, tačiau dėl mokesčių politikos ir tiesioginių draudimų, inicijuotų vyno brendžio gamintojų, sidro brendis buvo parduodamas tik Normandijoje, Bretanėje ir Maine, o už jų ribų buvo mažai žinomas. Tuo metu jis buvo žvejų ir jūreivių gėrimas. Tai rodo ir iki šiandien išlikusi butelio forma ilgu kaklu, kuri patogi suimti ir naudoti kaip ginklą jūreiviškų peštynių metu. Po Didžiosios prancūzų revoliucijos rinka buvo liberalizuota.
Nors iki tol populiariausias buvo vynuogių brendis, normandai pasinaudojo artimo ir patogaus susisiekimo su Paryžiumi privalumais, išstūmė iš Paryžiaus vynuogių brendį ir užėmė didžiąją alkoholio rinkos dalį. XIX a. pradėta pramoninė kalvadoso gamyba. Jis tapo populiarus tarp darbininkų, o amžiaus pabaigoje Europos, tarp jų ir Prancūzijos vynuogynus, nuniokojus filokseros epidemijai, kalvadosui išaušo „aukso amžius“. Pirmojo pasaulinio karo metais jis buvo prancūzų armijos kareivių gėrimu, tad jo įvaizdis vis dar nė iš tolo nedvelkė prabanga, o Antrojo pasaulinio karo metais visas kalvadosas buvo nacionalizuotas ir perdirbtas į degalus. Bet užteko keleto garsių žmonių (S. Dali, L. Bunuelio ar E. M. Remarko), pareiškusių dievinančių kalvadosą, balso, ir jis tapo daugiau nei tik regioninės reikšmės gėrimu ar kulinarijos komponentu.
Nors kalvadoso distiliavimo technologija niekuo nesiskiria nuo kitų – viskio, brendžio, degtinės ar konjako – stipriųjų gėrimų, tai netrukdė normandams pasiskelbti geriausiais obuolių brendžio gamintojais ir užimti savo nišą alkoholio rinkoje.
Kaip ir dauguma Prancūzijoje gaminamų gėrimų, kalvadosas reguliuojamas Appellation contrôlée taisyklių. Jomis kalvadosas oficialiai įteisintas 1942 m., apsaugotas jo pavadinimas ir nustatyti griežti kilmės ir gamybos reikalavimai, apibrėžtos obuolių auginimo teritorijos, suteiktas Appelation d’Origine Contrôlée statusas, kuris garantuoja produkto kilmę ir tradicinių gamybos būdų išlaikymą. Dabar kiekvienas kalvadoso gamintojas turi gauti leidimą naujai gėrimo rūšiai gaminti ir parduoti. Normandai laiku patentavo kalvadoso pavadinimą, nes XX a. obuolių brendis jau buvo gaminamas daugelyje regionų ir šalių.
Normandijoje auginama daugiau nei 200 veislių obuolių, bet tik 48 jų naudojamos kalvadosui gaminti. Šie obuoliai netinkami maistui. Obuolių skonis priklauso ne tik nuo veislės, bet ir nuo dirvožemio sudėties bei augimo sąlygų. Tai leidžia išnaudoti ne tokias derlingas vietoves, kuriose išauginti desertiniai obuoliai nebūtų itin kokybiški ir aukštos klasės. Šie niuansai buvo apdairiai išnaudoti regiono interesams ginti – nustatytas reikalavimas, kad kalvadoso gamybai naudojami obuoliai ir kriaušės (skirtingiems skoniams išgauti į obuolių sultis gamintojai įmaišo nuo 5 iki 30 proc. kriaušių sulčių) privalo būti užauginti tik šiame regione.
Sidro gamyba ir spirito distiliacija irgi turi vykti tik Kalvadoso regione. Taip apsisaugoma, kad koks nors monsieeur Olivier, gimęs ir užaugęs kalvadoso gamintojų šeimoje, negalėtų šio gėrimo gaminti kitoje šalies dalyje ir akcizo mokestį mokėti į svetimo regiono kasą.
Po Antrojo pasaulinio karo dauguma kalvadoso gamyklų buvo pertvarkytos, paplito šiuolaikinis ūkininkavimas pramoniniais būdais. Tačiau ilgą laiką būdamas tik regioninis gėrimas, jis išlaikė tradicinius gamybos būdus, nes pramoninei gamybai nespėjus net įsibėgėti buvo įvestas kontrolės mechanizmas, padėjęs išlikti mažiems ūkiams ir šeimos verslams. Didžioji dalis ūkių ir gamyklų dabar yra atviros visuomenei, tuo pritraukdamos į regioną turistų (kartu ir potencialių jų produkcijos vartotojų) ir gaudamos papildomų pajamų.
Nuo ūkininko iki gamyklos
Normandijoje kalvadosą ar sidrą gamina beveik kiekvienas ūkis, nors, įsigaliojus ES reglamentams, oficialių gamintojų sumažėjo. Kalvadosą gamina 425 gamintojai. Daugiausia smulkūs ir vidutiniai ūkiai – tik 41 gamykla per metus pagamina daugiau nei 5 tūkst. litrų grynojo alkoholio. 24 įmonės tik gamina kalvadosą bei sidrą, bet pačios obuolių neaugina, o superka juos iš sertifikuotų ūkių. Dalis gamintojų ir augintojų susibūrė į tris stambius kooperatyvus. 17 įmonių perparduoda kalvadosą. Visos regiono gamyklos per metus išpilsto apie 9 milijonus kalvadoso butelių. Pusė pagaminto kalvadoso yra eksportuojama, likusi dalis daugiausia keliauja į Paryžių. Eksportuoja apie 30 daryklų.
Kalvadoso pagaminama daugiau nei armanjako, bet jo kiekis tesudaro 5 proc. konjako gamybos apimties. Kalvadoso eksportuojamas kiekis sudaro 3,5 proc. konjako eksporto. Kadangi didesnių apimčių kalvadoso eksportas prasidėjo palyginti visai neseniai (1978 m. buvo išvežama tik 18 proc. visos pagamintos produkcijos), toks eksporto augimas rodo, kad gėrimo gamintojai rimtai kėsinasi į konjako rinkos dalį. To, aišku, siekia stambios daryklos, tokios kaip „Père Magloire“, „Calvados Busnel“, „Lecompte“, „Boulard“ ir kt. Tai daugiausia buvę šeimos verslai, kuriuos nupirko stambūs užsienio investuotojai. Dažniausiai jų pavadinimai ir šalys saugomos paslaptyje, įmonėms ir toliau atstovauja bei vadovauja senųjų gamintojų palikuonys, taip išlaikydami senas šeimos tradicijas turinčios ir patikimos kompanijos įvaizdį.
Mažosios įmonės irgi ieško naujų rinkų. Jos lygiaverčiai konkuruoja su stambiomis pasirinkę skirtingą pristatymo, distribucijos ir įvaizdžio strategiją, juolab kad dažnai tiek vienos, tiek kitos priklauso tiems patiems investuotojams. Kadangi mažos daryklėlės pagamina palyginti nedaug produkcijos, jų rinkodara bei produkto pristatymas labiau orientuotas į išrankų ir ieškantį išskirtinumo klientą. Stambesnės įmonės vis labiau orientuojasi į masinį vartotoją, vidurinės klasės pirkėją.
Ir nors jie gamina kalvadosą pagal visus reikalavimus ir taisykles, išpilstant apie milijoną butelių per metus, tai tampa artima masiniam produktui.
GAMYBA GRIEŽTAI REGLAMENTUOTA:
Kaip ir dauguma Prancūzijos vynų, kalvadoso gamyba reguliuojama Appellation contrôlée taisyklių.
Skiriamos trys geografinės nuorodos:
AOC Calvados. Jam obuoliai auginami ir kalvadosas gaminamas Manšo, Ornė departamentuose.
AOC kalvadosas sudaro daugiau kaip 70 proc. visos gėrimo produkcijos. Brandinimas ąžuolo statinėse ne trumpesnis kaip dveji metai.
AOC Calvados Pays d’Auge. Griežčiausiai reglamentuota gamyba. Obuoliai auginami ir gėrimas distiliuojamas Kalvadoso departamento rytuose ir keliuose gretimuose rajonuose. Brandinimas ne trumpesnis nei dveji metai ir privaloma dviguba distiliacija.
AOC Calvados Domfrontais. Ši rūšis atspindi senąją regiono tradiciją maišyti obuolių ir kriaušių sidrą. Šiuose rajonuose gana gausu kriaušių sodų. Gaminant sidrą dedama apie 15–30 proc. jų sulčių.
Calvados fermier – obuoliai užauginti ir gėrimas pagamintas ūkininko fermoje laikantis tradicinių gamybos būdų.
