„Hondos“ gamyklos darbuotojai Kinijoje ėmėsi streiko. (Scanpix nuotr.)
Senkant migruojančios darbo jėgos atsargoms, pasaulio dirbtuvės pradeda migruoti pačios.
Kuo labiau jie pyksta, tuo mažiau bauginantys atrodo. Užsienio gamyklas Kinijos pakrantėje pastaraisiais mėnesiais kamavę streikai, nutrauktas darbas ir savižudybės privertė suabejoti populiariu šalies darbininkų įvaizdžiu, kad jie romūs, stropūs ir labai nedaug kainuoja. Didžiausia JAV darbo federacija AFL-CIO dėl to, kad darbus prarado milijonai amerikiečių, kaltina importą iš Kinijos. Bet birželį federacijos prezidentas pritarė „drąsiems, jauniems automobilių pramonės darbininkams“, kurie „Honda“ gamykloje Fošane sėkmingai ėmėsi streiko, reikalaudami didesnių atlyginimų.
Užsienio profsąjungoms džiūgaujant, tarptautinės kompanijos nervinasi. Pasak UNCTAD, užsieniečiai Kinijoje į akcinį kapitalą investavo beveik 500 mlrd. JAV dolerių. Jų filialuose šalyje dirba apie 16 mln. žmonių. Dešimtmetį toks derinys stimuliavo pasaulio ekonomiką iš Kinijos uostų siunčiant vis pigesnes prekes. Pernai 153 iš 200 didžiausių Kinijos eksportuotojų turėjo užsienio kapitalo. Bet po pastarųjų neramumų tarp Kinijos darbo jėgos ir užsienio kapitalo prasidėjo nesutarimai.
Bendrovėms gali tekti pratintis prie maištingesnių darbininkų. Jaunimo skaičius mažės, taigi tikėtina, kad gamyklose dirbantiems Kinijos vaikinams ir merginoms bus sunkiau įtikti. Antra vertus, kaip sako AFL-CIO, Kinijos darbininkams jau metas kelti atlyginimus: per pastaruosius du dešimtmečius jiems tenkanti nacionalinių pajamų dalis sumažėjo, ir tai prisidėjo prie mažo vartojimo Kinijoje. Užmokesčiui augant, šalies vidaus rinka pasidarys pelningesnė. Dėl darbininkų atėjusios užsienio įmonės čia liks dėl pirkėjų. Kinija taps nebe tiek dirbtuvėmis pasauliui, kiek dirbtuvėmis pačiai sau.
Darbininkai maištauja
Darbininkų bruzdėjimai Kinijoje – įprastesnis dalykas nei galėtumėte pamanyti. Pasak oficialaus leidinio „Outlook Weekly“, 2008 metais šalies teismai nagrinėjo per 280 tūkst. darbo ginčų. Sunku nustatyti, ar bruzdėjimų vis daugiau, bet, regis, taip mano bent jau vyriausybė. Tas pats šaltinis praneša, kad, palyginti su ankstesniais metais, pirmąjį 2009 metų pusmetį ginčų padaugėjo 30 proc. Kaip rašo valstybinis laikraštis „China Daily“, užsienio įmonių mėgstamoje provincijoje Guangdonge nuo gegužės 25-osios iki birželio 12-osios įvyko bent 36 streikai.
Studijavę Karlą Marxą ir istoriją, kinų partijos lyderiai, be abejo, žino, kad darbininkų judėjimai gali prasidėti nuo ekonominių nusiskundimų, o baigtis politiniu maištu. K. Marxas teigė, kad žmones sutelkdamos vienoje vietoje, gamyklos svetimų žmonių minią paverčia „klase“, kuri suvokia savo interesus, vienijasi tarpusavyje ir kyla prieš viršininką. Bet ligi šiol darbininkai Kinijos pakrančių gamyklose nerodė didelio klasinio sąmoningumo. Jie atvykdavo iš visos šalies, eidavo iš vienos gamyklos į kitą, o blogais laikais pasitraukdavo į savo kaimus.
Naujas jų atkaklumas gali būti susijęs su vienu 2008 metų sausį priimtu darbo įstatymu, darbininkams suteikiančiu daugiau sutartinių teisių. Streikuotojai iš „Honda“ gamyklos turėjo geresnį išsilavinimą nei vidutinis atvykėlis iš kaimo ir jie kartu dalyvavo mokymuose, o tai galėjo tapti socialiniais klijais, kurie jiems leido suorganizuoti protestą. Be to, nepatenkintieji gali rodyti ir pasikeitusią migruojančių darbininkų kartą. Pasak Johno Knighto ir Ramanio Gunatilako iš Oksfordo universiteto, savo likimo jie nebelygina su kaime likusiais žmonėmis, bet siekia miestietiškų gyvenimo sąlygų.
Be to, streikuotojai pasinaudojo vyriausybės nusiteikimu pataikauti nacionaliniams jausmams. Jei streikuojate japonų, o ne valstybinėje gamykloje, tikimybė, kad policija puls su lazdomis, mažesnė. „Honda“ darbininkai skundėsi, kad jų atlyginimai neproporcingai mažesni nei jų vadovų iš užsienio. „Ar kinai blogesni už japonus?“ – klausė vienas. Nors partijos pareigūnams nerimą kelia bet kokios formos protestai, griežtai kovoti su neseniai vykusiais neramumais užsienio įmonėse jie nemėgino. Kol darbininkai žurnalistams prie vartų šūkaudami dėstė savo skundus, policija laikėsi atokiai.
Kinijoje sutelkta didžiausia pasaulyje gamybinė darbo jėga – per 112 mln. žmonių 2006 metų pabaigoje. Tai – anksčiau JAV Darbo statistikos biure dirbusios Erin Lett ir Judith Banister iš „Conference Board“ duomenys. Jie apima ir mažesniuose Kinijos miestuose bei kaimuose veikiančias įmones. Ši darbo jėga tebėra pigi. Autorių vertinimu, ji kainuoja 0,81 JAV dolerio per valandą arba vos 2,7 proc. analogiškos darbo jėgos JAV kainos.
Bet ji nebėra tokia pigi kaip buvo. Pasak E. Lett ir J. Banister, 2002–2006 metais atlyginimai darbininkams, vertinant doleriais, per metus augo daugiau kaip 9 proc., o didžiuosiuose miestuose daugiau kaip 11 proc. Naujas tyrimas, kurį atliko Dennisas Tao Yangas iš Honkongo Kinijos universiteto, Vivian Chen iš „Conference Board“ ir Ryanas Monarchas iš Mičigano universiteto, rodo, kad kinų darbininkai, bent jau didžiuosiuose miestuose, dabar kainuoja tiek pat, kiek jų kolegos Tailande arba Filipinuose.
Guangdongo streikuotojams pastaruoju metu sekasi netgi geriau. „Atsumitec“ gamyklos, kuri „Honda“ gamyklą aprūpina dalimis, darbininkai Fošane darban liepos 22 dieną grįžo su 47 proc. padidintais atlyginimais. Keliuose didžiuosiuose miestuose minimalus atlyginimas buvo padidintas iki 20 proc. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, migruojančių darbininkų užmokestis pernai padidėjo šeštadaliu – iki 1 348 juanių (197 JAV dolerių) per mėnesį (žr. 1 grafiką).
Gali būti, kad ši sparti pažanga – tik trumpalaikis pokritinis pokytis, susigrąžinant tai, kas prarasta per blogiausius pasaulinės recesijos mėnesius, kai minimalūs atlyginimai buvo įšaldyti, o pajūrio miestuose Guangdžou, Dunguane ir Šendžene teko uždaryti 670 tūkst. įmonių, kuriose dirbo daug žmonių, o darbo neteko 25 mln. migrantų. Bet tai gali būti ir ateities pranašas. Ne vienas ekonomistas mano, kad Kinijos vystymasis, išsekus jos darbo jėgos pertekliaus atsargoms, pasiekė persilaužimo tašką. Kitų manymu, tokia išvada pirmalaikė. Skaičiavimai, kuriuos atliko J. Knightas, Dengas Quhengas iš Kinijos socialinių mokslų akademijos ir Li Shi iš Pekino universiteto, rodo, kad Kinijos kaimuose tebėra 70 mln. žmonių, kurie, turint omenyje jų amžių, šeiminius įsipareigojimus ir panašiai, gali kilti į darbo paieškas.
J. Knightas ir jo tyrimų bendraautoriai tvirtina, kad darbo rinka gali tebebūti „segmentuota“, taigi vienu metu kaimuose gali būti darbo jėgos perteklius, o pakrantėse jos gali trūkti. Galbūt iš dalies galima kaltinti Kinijos žemės ūkio politiką ir jos namų ūkių registracijos sistemą, vadinamąją hukou. Kaimiečiai rizikuoja prarasti šeimos sklypus, jei jų neprižiūrės. Bet kartu vaikų jie negali siųsti į miestų mokyklas arba naudotis daugybe kitų viešųjų paslaugų, kol nėra oficialiai pripažinti nuolatiniais miesto gyventojais. Tam gali prireikti ne vienų metų.
Bet yra ne tik politikos kryptys. Per 30 perkopę žmonės kur kas rečiau linkę užsimesti ant pečių lazdą su paviržiu ir keliauti ieškoti laimės. Pasak JAV Gyventojų surašymo biuro, pastarąjį dešimtmetį augęs 15–29 metų kinų skaičius po 2011 metų gana smarkiai sumažės (žr. 2 grafiką). Stephenas Greenas iš „Standard Chartered“ pastebi, kad jau matomas stojančiųjų į universitetus skaičiaus mažėjimas, kuris krito dvejus metus iš eilės.
Kitaip tariant, pasaulio dirbtuvės sensta. Kinijos kaimiečiams senstant, pakrantės gamykloms teks siūlyti didesnius atlyginimus, idant paskatintų juos migruoti. Viena šeštoji nemigruojančių sako, kad jie per seni kur nors keliauti, net jei jiems dar nėra 40-ties. Išsekęs darbo jėgos perteklius – ne įvykis, o procesas. Ir galbūt procesas jau vyksta.
Našumas ir užmokestis
Kokią žalą patirs Kinijos gamybos konkurencingumas, priklauso ne tik nuo darbininkų užmokesčio, bet ir nuo to, kiek jie pagamina. Pavyzdžiui, V. Chen, Barto van Arko (irgi iš „Conference Board“) ir Harry Wu iš Hitotsubaši universiteto tyrimas rodo, kad darbo jėgos sąnaudos didesnėse Kinijos įmonėse nuo 1995 iki 2004 metų patrigubėjo. Bet darbo našumas padidėjo daugiau kaip penkiagubai. Taigi vienam gaminiui tenkančios darbo jėgos sąnaudos sumažėjo 43 proc. Kinijos gamyba dabar labiau, o ne mažiau konkurencinga.
Bet šį manevrą pakartoti nebus lengva. Pasaulio banko manymu, Kinijoje vienam gaminiui tenkančios darbo jėgos sąnaudos tiek, kiek tai galima nustatyti, per pastaruosius penkerius metus augo gana dažnai (žr. 3 grafiką). Tai pradeda matytis garsiojoje „kiniškoje kainoje“, kadaise neturėjusioje jokių konkurentų. Nuo 2006 metų vasaros iki 2008 metų vasaros amerikiečių išlaidos už importines prekes iš Kinijos padidėjo 6 proc. Per krizę jos nukrito, bet ir vėl kyla. Šalims, kuriose mokami mažesni atlyginimai, gali atsirasti galimybių įžengti į tas pramonės šakas, kuriose Kinija perėjo į kitą lygį.
Pavyzdžiui, Vietnamas dažnai reklamuojamas kaip naujoji Kinija. Tiesioginių užsienio investicijų dalis šioje šalyje nuo 2000 metų išaugo trigubai, o eksportas – keturgubai. Liepą japonų optinio stiklo gamintoja „Hoya“ pranešė apie 146 mln. JAV dolerių vertės gamyklą netoli Hanojaus. Joje bus gaminami stiklo pagrindai, iš kurių formuojami standieji diskai. „Intel“ ketina atidaryti 1 mlrd. JAV dolerių vertės gamyklą, kurioje bus renkami ir testuojami silicio lustai.
Vietnamas pigus – vienam asmeniui tenkančios pajamos nesiekia trečdalio pajamų Kinijoje. Bet Vietname darbininkų atsargos nėra tokios didelės. Darbo rinkoje jau jaučiama įtampa. Per tris pirmuosius šių metų mėnesius darbininkai įrankius metė 95 kartus. Komunistų partija išleido potvarkį dėl atlyginimų didinimo dviženkliais procentais, o įmonės bamba dėl naujo darbo įstatymo. Gal Vietnamas ir nėra tas prieglobstis, kokio norėtų nuo maištų iš Kinijos pakrančių bėgančios bendrovės.
Gali būti, kad naujoji Kinija yra arčiau namų – Kinijos teritorijoje, tik toliau nuo jos pakrančių. Trys provincijos žemyno gilumoje mėgina pritraukti Taivano elektronikos įmonę „Foxconn“, kuri savo pakrantės gamykloje atlyginimus pakėlė po to, kai vienas po kito nusižudė keli darbininkai. O kita provincija – Anhui – nuo Šanchajaus yra vos už kelių šimtų kilometrų Jangdzės upe aukštyn, bet vienam asmeniui tenkančios pajamos joje visai kito lygio. Pernai užsieniečiai šioje provincijoje investavo 3,8 mlrd. JAV dolerių, ieškodami pigesnių sklypų ir darbo jėgos.
Gamybą iš Šanchajaus į Anhui sostinę 2002 metais perkėlusi „Unilever“ balandį pareiškė investicijas šioje provincijoje didinsianti 103 mln. JAV dolerių. Bet galbūt dar daugiau sako tai, kad atsikelia įmonės iš Guangdongo, kaip antai elektronikos bendrovė „Midea“ ir šaldytuvų gamyklą įsigijusi televizorių gamintoja „Konka“. Plečiasi ir rimčiausios vietinės Anhui bendrovės, kaip antai „Chery Auto“. Automobilinius krautuvus su šakėmis „Heli“ eksportuoja į daugiau kaip 40 šalių. Provincijos ekonomika pernai augo sparčiau nei įžymesnių kaimynių iš pakrantės (žr. 4 grafiką).
Žemyno gilumoje daug gyventojų: vien Anhui gyventojų skaičius siekia 62 mln. – tai apie trys ketvirčiai Vietnamo gyventojų (nors apie penktadalis provincijos darbo jėgos jau dirba kitur). Toliau į vakarus provincijos dar didesnės – Sičuane gyventojų yra 82 mln. O ar Kinijos gamyba toli keliautų upe aukštyn? Už daugiau kaip 2 500 km nuo Šanchajaus, kur rudi Jagdzės vandenys susitinka su žaliais Jialing vandenimis, klesti Čiongčingo miestas. Jis – 28 mln. gyventojų turinčios savivaldybės centras, kurį tiesiogiai valdo centrinė valdžia. Per metus iki pirmojo ketvirčio BVP šioje savivaldybėje augo daugiau kaip 19 proc.
Savo miestą Čiongčingo gyventojai vadina „vertikaliuoju miestu“, kurio kalvotą topografiją paryškina aukštai iškilę dangoraižiai ir gilyn smengančios duobės, kuriose klojami naujų bokštų pamatai. Garsiausias miesto dangoraižis, pavadintas „New York, New York“, – tai duoklė „Chrysler“ dangoraižiui Niujorke. Bet pats „Chrysler“ dabar yra antroje vietoje po Čiongčingo automobilių gamintojo. „Chang’an Automobile“ pernai pardavė 1,9 mln. transporto priemonių, o „Chrysler“ – tik 1,3 mln.
Scanpix nuotr.
Sausį „Hewlett-Packard“ (HP) šioje savivaldybėje, kurioje pastatė dešimt gamybos linijų, pagamino pirmąjį skreitinuką. Įmonė teigia, kad, be kitų dalykų, ją pritraukusi pažangiai mąstanti Čiongčingo valdžia. Už augimą savivaldybė turi būti dėkinga nuolatiniam valstybės remiamų investicijų srautui. Daugelis gamintojų šioje provincijoje yra kilę iš Kinijos gynybos pramonės, kurią Mao Dzedongas perkėlė gilyn į žemyną, kad būtų sunkiau subombarduoti. Provincija naudos gavo ir iš pernykščių stimuliavimo programų bei iš vyriausybės kampanijos „Į vakarus“, kuri yra susijusi su mokesčių lengvatomis bei infrastruktūros projektais ir vyksta jau dešimt metų.
Bet pasauliui Čiongčingas tebėra patrauklesnis kaip vartai į Kinijos gilumas, o ne dirbtuvės. Pasak Bo Zhiyue ir Chen Gango iš Rytų Azijos instituto, 90 proc. jos pramonės produkcijos parduodama šalyje. „Pigesnę darbo jėgą šalies gilumoje greit nustelbia logistikos sąnaudos“, – teigia Zeyan Zhang iš Sidnėjaus universiteto ir Miguelis Andresas Figliozzi iš Portlando valstybinio universiteto. Kinijos pajūrio uostai įspūdingi. Bet ji iki šiol neturi nacionalinės krovinių pervežimo sunkvežimiais tarnybos, taigi įmonėms tenka atsiduoti įvairiausių provincijos ir vietinių operatorių malonei.
Nėra lengva
Šiek tiek daugiau kaip pusė iš 270 įmonių, kurias Kinijoje pernai apklausė JAV Prekybos rūmai, turi atstovybes ne pagrindiniuose šalies mazguose (Bohai regione, įskaitant Pekiną, Perlų upės deltoje, apimančioje Šendženą, ir Jagdzės upės deltoje aplink Šanchajų). Bet tik 17 iš apklaustų įmonių traukė į šalies gilumą dėl mažesnių darbo jėgos kainų. HP atidarė gamyklą Čiongčinge, kad būtų arčiau klientų šalies gilumoje.
Čiongčingo valdžia stengiasi pagerinti susisiekimą su likusia Kinijos dalimi. Automobiliai iš HP gamyklos, esančios periferinėje kaimo vietovėje, miestan patenka per 3,8 km ilgio tunelį, kuris kerta kalną. Valdžia keturiskart plečia pagrindinį oro uostą, o ilgainiui greitųjų traukinių geležinkelis susijungs su Šanchajumi. Be to, HP praverčia speciali greitojo pašto tarnyba, leidžianti susisiekti su 375 miestais ir sritimis vakarų ir centrinėje Kinijoje.
Z. Zhang ir M. Figliozzi apklausti pakrantės eksportuotojai skundėsi, kad sparčiai augantys vakarų miestai su jais konkuruoja dėl darbuotojų ir medžiagų. Prekyba tarp pakrantės ir šalies gilumos provincijų išstūmė prekybą tarp pakrantės ir likusio pasaulio. Gilumon sunkvežimiai veža prekes, bet grįžta tušti.
Todėl pakeistas ekonominis Kinijos žemėlapis gali padėti jos ūkyje atkurti pusiausvyrą. Augant gilumos provincijoms, išaugs darbo jėgos paklausa, kai dėl mažėjančio gimstamumo Kinijos ištekliai jau ir taip senka. Taigi, atlyginimai augs pelno kaina, ir Kinijos darbininkai gaus didesnę nacionalinio pyrago dalį. Tai padidins namų ūkių perkamąją galią ir pradės mažinti Kinijai būdingą didelį taupymą, kurio žymų augimą nemaža dalimi lėmė įmonių šykštumas. Pasak Bai Chong’eno ir Qian Zhengjie iš Tsinghujos universiteto, 1997 metais taupymas įmonėse siekė 16 proc. BVP, o 2004 metais pakilo iki apytikriai 23 proc. ir liko tokiame lygyje.
Augant vartotojų išlaidoms didės tokių paslaugų, kaip aprūpinimas būstu, mažmeninė prekyba ir kirpimas, paklausa; vartotojai jas mėgsta ir jų negalima parduoti užsienin. Augant jų kainoms, poveikis iš esmės bus toks pat kaip stipresnė valiuta, ir tarptautiniu mastu siūlomų prekių atžvilgiu Kinijos prekės bus brangesnės. Taigi prekybos perteklius Kinijoje susitrauks kartu su taupymo lygiu. Arthuras Kroeberis iš „GaveKal Dragonomics“ tai vadina natūraliu pusiausvyros atstatymu.
Kinijai, kurios augimas per daug priklauso nuo stambių investicijų, toks pusiausvyros atkūrimas bus naudingas. Naudos turėtų gauti ir dabar keblioje padėtyje esanti pasaulio ekonomika. Turtingajame pasaulyje privataus sektoriaus išlaidos mažos, valstybinės išlaidos nebemadingos, o palūkanų normos žemiau jau nebegali kristi. Papildoma paklausa laukiama išskėstomis rankomis.
Pasaulio ekonomikos Kinija viena neišgelbės. Pavyzdžiui, jos vartotojų išlaidos siekia vos 13 proc. JAV BVP. Ir tik dalis daugiau uždirbančių jos darbininkų pirks daiktus, atkeliavusius iš aptingusio turtingojo pasaulio. Bet greiti skaičiavimai rodo, kad jei vartojimas Kinijoje ūgtels, tarkime, 20 proc., o iš jų 25 mlrd. JAV dolerių bus išleisti prekėms iš JAV, JAV būtų galima sukurti per 200 tūkst. darbo vietų – daugelį gamyboje, kuri Kinijos bijo labiausiai. Nekeista matyti AFL-CIO patenkintą.
Matydami augančias sąnaudas, kai kurie ekonomistai nerimauja dėl naujo Kinijos eksporto – infliacijos. Nuo 1997 iki 2005 metų į JAV eksportuojamų Kinijos prekių kaina sumažėjo daugiau kaip 12 proc. O jei tendencija apsisuko? Iš esmės Kinijos gaminių kaina gali kilti arba mažėti be jokio poveikio infliacijai. Kol centrinis bankas išliks budrus, kitos prekės tiesiog pigs arba brangs, o bendros kainos liks nepakitusios. Tačiau realiai konkurencija iš Kinijos turbūt leido Federaliniam Rezervui lengviau suvaldyti infliaciją tais laikais, kai infliacijos suvaldymas jam buvo svarbiausias dalykas. Tačiau dabar rūpesčių sąraše jam tikrai tenka ne pirmoji svarba.
Čiongčingo Ranjiabos rajone pirkėjai stumdo vežimėlius po didžiulį prekybos centrą „Wal-Mart“ – trečiąją šios kompanijos parduotuvę mieste. Jauni „kompanionai“ būriuojasi prie kasos, mokydamiesi, kaip gyvenime suderinti būtinybę ir patogumą, kaip antai maisto skyriuje parduodamus gyvus vėžlius ir rupūžes. Galbūt būtent čia formuojasi naujoji Kinija: Čiongčinge susibūrusi prie kasų, o ne Šendžene prie konvejerių.
