Scanpix nuotr.
Visame pasaulyje vėjo energijos technologijos ne tik duoda elektros šviesos, bet ir įkaitina politiką, sukeldamos ir vietinio, ir pasaulinio masto ginčų.
Pažįstamos frazės kaip „Žinoma, aš palaikau žaliąją energiją, ypač vėjo, bet…“ naujoviškoje politinėje audroje, kuri vis aršiau siaučia tuose pasaulio kampeliuose, kur elektros energiją generuoja arba galbūt netrukus generuos mirgančios mentės, o ne žėruojančios krosnys.
Konfliktuose dėl vėjo keista tai, kad kiekviena pusė paprastai teigia esanti žalesnė už kitą. Oponentai teigia, kad nustelbiamas unikalus kraštovaizdis arba pajūris, o tai žala ir turistams, ir gyventojams. Vėjo jėgainės, be abejo, paukščiams ir kitiems padarams kelia pavojų; yra sakančių, kad jos kenkia žmonėms. Kitiems vėjo jėgainės tiesiog negražios, bet kur rėžiančios akį. Tačiau palyginti su kitais energijos šaltiniais, žaliosios vėjo charakteristikos gana įtikinamos: nėra atliekų, nereikia vandens ir (skirtingai nuo saulės baterijų) joms nereikia daug vietos.
Kaip žaliųjų tarpusavio vaido pavyzdį imkime Meino valstiją, kur aplinkosaugininkai kivirčijasi dėl ketinimų plėsti vėjo jėgainių parką Kibio kalno tyrlaukiuose. Anot oponentų, tai sutrikdys lūšių ir kitų rūšių gyvenimą. Jie nepatenkinti tuo, kad vėjo jėgainių parką statysianti „TransCanada“ Albertoje taip pat kasa bituminį smiltainį. Rėmėjai atremia, kad pasaulinis atšilimas, kurio išvengti padeda vėjo ir kitos atsinaujinančios energijos rūšys, nieko gero neduotų stambiems katinių šeimos gyvūnams arba medžiams, po kuriais jie klaidžioja. Rugpjūčio 5 d. „TransCanada“ pranešė dėl valstijos reguliavimo tarnybų pasipriešinimo mažinanti plėtros planą.
Tuo tarpu apie gyvūniją laidas rengiantis Davidas Bellamy Škotijos pasienio krašte prisijungė prie kampanijos prieš vėjo jėgainių parką atšiauriose Lamermjūro kalvose. Tai ne tik žaliųjų, bet ir mėlynojo kraujo personų tarpusavio vaidas. Roksberio hercogas jėgaines mielai priimtų, o jo kaimynas Nortumberlando hercogas joms prieštarauja.
Situacija ypač įkaista, jei tai žavinga vietovė, o į reikalą įsivėlusios pasaulinės garsenybės. Pavyzdžiui, Robertas Kennedy jaunesnysis, kuris specializuojasi aplinkos teisėje ir Niujorke padėjo išvalyti Hadsono upę. Jis dalyvauja kampanijoje, kuria siekiama sustabdyti 1 mlrd. JAV dolerių vertės jūrinį projektą, pavadintą „Cape Wind“, kurį balandį patvirtino B. Obamos administracija. Jei projekto bus imtasi, JAV tai bus pirmasis jūrinis vėjo jėgainių parkas su įspūdingu 468 megavatų galingumu. Šalis pirmauja pagal žemėje pastatytų turbinų skaičių, bet jūrinių parkų srityje atsilieka nuo Kinijos ir Europos. Be daugybės kitų pranašumų, parkas patenkintų nuostabios pakrantės juostos, kur vasaras leidžia jau ne viena Kennedy šeimos ir kitų svarbių personų karta, elektros energijos poreikius. Bet tie burboną siurbčiojantys poilsiautojai su bleizeriais be šios palaimos mielai apsieitų.
JAV vidaus reikalų sekretorius Kenas Salazaras sakė sutikimą davęs tik po to, kai planas buvo pakoreguotas siekiant atremti visus prieštarautojus. Turbinų skaičius nuo 170 sumažintas iki 130, iš dalies siekiant mažesnio „vizualinio poveikio“, nuo kurio nukentėtų garsioji Kennedy šeimos rezidencija. Vėjo jėgainių parkas perkeltas toliau nuo Nantaketo salos, ir sumažintas plotis, kad parkas ne taip matytųsi tenykščiams poilsiautojams. Dabar minimalus atstumas nuo kranto yra beveik 10 kilometrų, o Nantaketo miestas yra už 23 kilometrų nuo siūlomų jėgainių.
Tačiau Kennedy šeimos, o ir kuklesnių netoliese įsitaisiusių asmenų, kaip antai namų, valčių ir įmonių savininkai, tai neįtikino. Prieš mirtį 2009 metais senatorius Tedas Kennedy (Roberto dėdė) projektą pasmerkė kaip „ypatingų interesų įrodymą“. Neatsilieka ir jo vietą Senate užėmęs respublikonas Scottas Brownas: parką jis prilygino jėgainių statymui Didžiajame Kanjone. Kai kurių vietinių reikalų atveju netgi dešinieji klimato kaitos skeptikai ir kairieji klimato kaitos šalininkai yra tos pačios nuomonės.
Neseniai, vieną rugpjūčio dieną, atmosfera Hajanise atrodė persmelkta nerūpestingumo, turistams šveičiant žuvies patiekalus arba lipant į laivus, plauksiančius salų link. Tačiau, prieštarautojų manymu, būtent šioms idiliškoms scenoms grasina mašinos, kurios gali padengti Manhatano dydžio plotą, o aukščiu (134 metrai) pranokti Laisvės statulą. „Tai tarsi Nantaketo sąsiaurio industrializavimas“, – sako Audra Parker, vadovaujanti protesto grupei Aljansas Nantaketo sąsiauriui apginti.
Bykono Hilo institutas – su Bostono Safolko universitetu susijusi laisvosios rinkos idėjų kalvė – atliko tyrimą, kuriame smarkiai sumažėjusios turistų išlaidos pateikiamos kaip viena ekonominių projekto kainų. Ataskaitoje teigiama, kad projektas nebus perspektyvus be didžiulių subsidijų iš valstijos ir federalinių mokesčių mokėtojų lėšų. Tačiau K. Salazaras atkakliai tvirtina, kad „Cape Wind“ projektas ne tik savaime patrauklus, bet ir duotų pradžią kitiems vėjo jėgainių parkams JAV Atlanto pakrantėje, kurios potencialas siekia iki 1 mln. megavatų.
Yra viena vieta, kur estetai ir skeptikai, regis, triumfuoja. Tai Graikijos Serifos sala, kur 2007 metais buvo planuota pastatyti 87 turbinas, kurių aukštis būtų buvęs panašus į siūlomų Masačusetsui. Kritikai manė, kad jėgainės trukdytų kasmet šią salą aplankantiems 100 tūkst. turistų. „Projektas mūsų salai buvo per didelis“, – sako merė Angeliki Synodinou. Kita plano priešė Daphne Mavrogiorgos sakė, kad turbinos būtų buvusios beveik tokio pat aukščio kaip aukščiausia salos viršukalnė. Kalbėdama NVO „Elliniki Etaireia“, kuri gina Egėjo jūros ekologiją, vardu, ji tvirtino, kad jėgainių reikia ir estetiškai jos netrukdo, bet reikia tinkamai parinkti mastą.
Tačiau vėjo šalininkai teigia, kad turistai ir turbinos nesipyksta. 2002 metais apklausus Vakarų Škotijos (kur gausu vėjo jėgainių parkų) lankytojus, paaiškėjo, kad iš jų tik 8 proc. emocijas mentės veikia neigiamai, o apie 43 proc. sakė, kad dėl jėgainių jiems regionas patinka labiau. „Kinijoje ir Lenkijoje žmonės į vėjo jėgainių parkus keliauja fotografuotis vestuvių nuotraukoms“, – pastebi Steve’as Sawyeris iš Briuselyje veikiančios Pasaulinės vėjo energijos tarybos.
Išskyrus estetiką, pasisakant prieš vėjo jėgainių parkus dažniausiai minimas argumentas – grėsmė migruojantiems paukščiams. Prieš „Cape Wind“ teisinių veiksmų nuo birželio ėmėsi viena grupė, kuriai priklauso ir Kalifornijos gyventojai. Jie paprastai imasi atsinaujinančią energiją palaikančių lobistinių priemonių. Jie teigia, kad parkas galėtų pažeisti Nykstančių rūšių ir Migruojančių paukščių sutarties įstatymą.
Australijos Kvynslando valstijoje susirūpinus, kad turbinos galėtų būti pavojingos retai žolinės papūgėlės rūšiai oranžiniu pilvu (Neophema chrysogaster), 2006 metais buvo beveik sužlugdytas „Bald Hills“ vėjo jėgainių parko projektas. Šiais metais šis įspūdingas paukštis ir vėl pateko į patį Australijoje kilusios audros centrą. Šį kartą dėl vėjo jėgainių parko Viktorijos valstijoje, nors tyrimai ir rodė, kad pavojus papūgoms nedidelis. Parkas toliau statomas.
Kai kurie australai labiau nerimauja dėl turbinų poveikio žmonėms. Vaubros miesto, kuris yra netoli didžiausio Viktorijos vėjo generatoriaus, gyventojai neseniai skundėsi, kad dėl žemadažnio triukšmo skauda galvą ir ausis. Vietinis ūkininkas Noelis Deanas sakė, kad su šeima jam teko išsikelti. Tuomet jis užsakė ataskaitą, kuri lyg ir patvirtino jo nuomonę.
Tačiau Australijos nacionalinė sveikatos ir medicinos tyrimų taryba, konsultuojanti federalinę vyriausybę, mano kitaip. Liepą paskelbtoje ataskaitoje ji priėjo prie išvados, kad nėra mokslinių įrodymų, jog triukšmas, mirgantys šešėliai arba spindinčios mentės žmonėms sukeltų negalavimų. Nustatyta, kad dešimties vėjo jėgainių parkas triukšmo kelia mažiau nei biuras. Tiesą sakant, triukšmo lygis toks, koks būtų tyliame miegamajame arba kaimo vietovėje naktį. Didžiosios Britanijos Nacionalinė sveikatos tarnyba sutinka: išnagrinėjusi esamus tyrimus ji neaptiko įrodymų, kad turbinos kenktų.
Realiai žmonių nuomonė dėl vėjo jėgainių gali būti tiek pat susijusi su finansiniu poveikiu, kiek su fiziniu. Daugelis žmonių bijo, kad turbinos iškart sumažins netoliese esančio nekilnojamojo turto vertę, net jei tie, kurių sklypai naudojami, praturtės. JAV ir Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai rodo, kad nėra nuolatinio ryšio tarp jėgainių ir turto kainų. Bet jei neigiamo poveikio tikėsis pakankamai žmonių, baimė, žinoma, taps realybe.
Australijos Švarios energijos taryba (pramonės asociacija) mano, kad vėjo jėgainių parkai suskaldo kaimo bendruomenes. Viena vertus, yra tie, kuriems už teisę statyti turbinas energetikos įmonės gerai moka, antra vertus, yra jų kaimynai, kurie gauna tik užtemdytą dangų. Gal ir ne keista, kad taryba nustatė, jog naudos iš turbinų gavę žmonės gali iškęsti triukšmą „nepaisydami to, kad juos veikia panašaus lygio garsas kaip ir ekonominės naudos negavusius žmones.“
Mokomės daniškai
Ir Australija, ir Graikija domėjosi, kaip sekėsi Danijai su bendruomenėms priklausančiais vėjo jėgainių parkais. Danijoje išmoktos pamokos pritaikytos Australijos Deilesfordo mieste, kur vėjo energiją priėmė visi gyventojai: dviejų turbinų stotis tenkina 2 300 vietinių namų poreikius. „Hepburn Wind“ pavadintas projektas kilo iš kelių atsidavusių asmenų kampanijos, kuria siekta žmones šviesti apie švarią energiją. Tuomet iš vietinių jie surinko apie 8 mln. Australijos dolerių (20 mln. litų). Vienas įkūrėjų Simonas Holmesas à Courtas sako, kad prieš kelerius metus vykęs stambių vystytojų „vėjo vaikymasis“ Viktorijoje kai kuriuos gyventojus atstūmė. „Hepburn Wind“ projektas pasirinko kitą kryptį su pasitarimais ir bendra nuosavybe.
Vėjas ne visuomet sukelia politinių problemų. Keliose šalyse, kur vėjo energetikos sektorius klesti, kaip antai Vokietijoje, Kinijoje ir Ispanijoje, ši technologija iš esmės nesukelia kontroversiškų nuomonių. Gal dėl to, kad liaudį pavyko įtikinti, o gal paprasčiausiai ji buvo nusiteikusi priimti viršūnių sprendimus.
Itin demokratiška Graikija neabejotinai turi potencialo vėjo jėgainių parkams, ir tai žino kiekvienas, paplaukiojęs Egėjo jūra. Graikijos aplinkos ir klimato kaitos ministrė Tina Birbili sako, kad populiarindama vėjo energiją jos šalis gali sekti Ispanijos ir Portugalijos pavyzdžiu, nepaisant kartais dėl to kylančios vietinės opozicijos. Kitais metais vyriausybė skelbs konkursus jūriniams parkams, nors, kai kurių rangovų nusivylimui, nurodys, kad vietas rinksis vyriausybė. Kai kurie laikraščiai tai pasmerkė kaip pernelyg steitistinį požiūrį, bet ji nesutinka. Tokia politika ne tik nesuerzins investuotojų, bet jiems padės, nes tai bus „vienos stotelės“ principas. Tai užkirstų kelią galimiems įvairių Graikijos vyriausybės padalinių prieštaravimams: nuo kultūros ministerijos, kuri gina antikos paveldą, iki užsienio reikalų ir gynybos ministerijų, kurioms rūpi saugumas. T. Birbili sako, kad bet kuriuo atveju valstybė laukia privataus sektoriaus pasiūlymų dėl parkų žemėje.
Išgirdę žodžius „vėjo malūnas“ ir „Egėjo jūra“ Graikijos lankytojai įsivaizduoja akmeninius pastatus su baltais sparnais, kaip neseniai atstatyti Patme. Planavimo įstatymai tokias struktūras naudoti elektros energijai draudžia. T. Birbili mano, kad milžiniškos, aukštųjų technologijų mentės, dunksančios virš tamsios jūros, gali tapti lygiai taip pat priimtinu vaizdu. Bet gali šiek tiek užtrukti, kol naujas Homeras juos apdainuos eilėmis.
