Scanpix nuotr.
Kas norėtų taupyti? Gal kam ir teks, bet ne anksčiau kaip poryt.
Šiais metais Argentinos prezidentė Cristina Fernández de Kirchner (nuotraukoje) su recesija ir rinkos panika susidūrusioms Europos vyriausybėms davė patarimą. Iš esmės jis skambėjo taip: „Pasiųskite velniop Tarptautinį valiutos fondą (TVF) ir išlaidaukite toliau.“ Būtent taip nuo 2003 metų elgiasi ji ir prieš ją prezidentavęs jos vyras Néstoras Kirchneris. Argentina – viena iš nedaugelio šalių, atsisakančių bet kokių reikalų su TVF. Beveik dešimtmečiui prabėgus po to, kai ekonomikai sugriuvus šalis nesugebėjo grąžinti 90 mlrd. JAV dolerių skolos, ji iki šiol su pasauliu turi labai mažai finansinių ryšių ir nedaug bankinių kreditų. Bet, priešingai nei dažnai teigiama pražūti pranašaujančiose tradicinio mąstymo ekonomistų prognozėse, šalies ūkis klesti.
Ar bent jau taip atrodo. Dėl skaičių galima ginčytis: 2007 metais vyriausybė įsikišo į statistikos instituto (INDEC) darbą, ir oficialūs duomenys dabar ne itin patikimi. Jie rodo, kad, nepaisant pasaulinės recesijos ir siaubingos sausros, kuri žalos pridarė taip svarbiems Argentinos ūkininkams, BVP pernai augo 0,9 proc. Tačiau nepriklausomi ekonomistai, sakantys, kad ūkis pernai 2–2,5 proc. susitraukė, šiems metams jau prognozuoja iki 8 proc. augimą.
Kaip ir 2003–2008 metų ekspansiją, šį atsigavimą iš esmės nulėmė laimingos aplinkybės. Sausra pasibaigė, ir Argentina, o ypač jos automobilių pramonė, naudojasi smarkiu augimu Brazilijoje. Bet trečiasis atsigavimo komponentas – tai vartojimo bumą skatinanti C. Fernández ekspansinė politika. Ir štai čia prasideda ginčai.
Pradėjus lėtėti ekonomikai, C. Fernández ir toliau leido pinigus: ji davė paskolas tarptautiniams automobilių gamintojams ir subsidijų, kad būtų išsaugotos darbo vietos. Krintant mokestinėms įplaukoms, šias priemones ji apmokėjo nusiaubdama nacionalinę loteriją ir pensijų sistemą, kurią ji nacionalizavo 2008 metų lapkritį. Norėdama padengti skolą, šių metų sausį vyriausybė 6,6 mlrd. JAV dolerių pasiėmė iš Centrinio banko rezervų (šis sprendimas paskatino atsistatydinti banko prezidentą Martíną Redrado). Pasak vieno atsakingo pareigūno, tai buvo kritinio atvejo priemonės, išgelbėjusios darbo vietas ir socialines išmokas, o sugriežtintas biudžetas kaip alternatyva būtų tik padidinęs nuosmukį.
Mokestinės įplaukos vėl auga, o rezervai pasiekė 50 mlrd. JAV dolerių, ir už tai reikia dėkoti nemenkam prekybos pertekliui (nepaisant nuolatinio kapitalo nutekėjimo iš Argentinos). Bet C. Fernández priemonės išpučia paslėptas kainas. Pirmoji – infliacija. Nors per metus iki liepos oficialus vartotojų kainų indeksas išaugo tik 11 proc., vyriausybė nebyliai patvirtino kur kas didesnes nepriklausomų ekonomistų nustatytas vertes, darbuotojams apie 25 proc. pakeldama atlyginimus ir mokesčių laiptelius neseniai padidindama 20 proc.
Antra, netradiciniai vyriausybės metodai atėmė investuotojų pasitikėjimą. Pareigūnai baigia antrąjį obligacijų, kurių Argentina nesugebėjo apmokėti 2001–2002 metais, apsikeitimo sandorių raundą. Tai vyriausybei turėtų atverti kelią atgal į obligacijų rinkas, kad galėtų apmokėti įsipareigojimus, kurių terminas sueina 2011 metais. Bet valdžiai tektų mokėti nepakeliamas palūkanas: kadangi vyriausybe nepasitikima, su Argentinos skola susijusiems kredito riziką atspindintiems apsikeitimo sandoriams taikomas pirkimo ir pardavimo kursų skirtumas vertinamas 8,2 proc. (panašiai kaip Graikijos). Anot Buenos Airėse dirbančio ekonomikos konsultanto Danielio Marxo, norint mažesnio procento, vyriausybei reikėtų sutvarkyti INDEC, įsipareigoti vykdyti skaidresnę fiskalinę ir pinigų politiką ir atnaujinti ryšius su TVF. Paskutinis punktas Kirchneriams gali pasirodyti nepriimtinas, nes fondą jie mėgsta kaltinti dėl 2001–2002 metais įvykusio iš esmės pačios Argentinos sukelto žlugimo.
Kirchneriams labai pasisekė, kad į valdžia jie atėjo tuomet, kai gerėjo Argentinos prekybos sąlygos (žr. grafiką). Azijoje auganti maisto paklausa padidino sojos pupelių ir kitų dosniose pampose užauginamų produktų eksporto kainas, palyginti su šalies importo kainomis. Didžiąją dalį netikėtai didelio ūkininkų pelno pirmoji pora ištraukė per padidintus mokesčius, kuriuos apyvarton grąžino kaip subsidijas ir išmokas vargingesnėms miesto šeimoms.
XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje dėl panašios politikos su panašiai palankiomis prekybos sąlygomis Juanas Perónas tapo populiariu herojumi, o jo peronistų judėjimas (kuriam priklauso Kirchneriai) tapo dominuojančia šalies politine jėga. Bet Kirchneriams trūko miklumo: jų pastangos ūkininkus apkrauti mokesčiais 2008 metais paskatino sėkmingą mokesčių maištą, ir C. Fernández prarado populiarumą.
Pernai rinkimuose opozicija iš Kirchnerių atėmė aiškią daugumą Kongrese. Kongresas aptarinėja ne tik, kaip reformuoti INDEC, bet ir įstatymo projektą, kuris pensijas padidintų beveik 50 proc., taip kompensuojant infliaciją. Jei jis bus priimtas, vyriausybei pensijų sistemą bus sunkiau naudoti kaip kiaulę taupyklę.
Jei pasaulinės maisto kainos staiga nukristų, fiskalinė Kirchnerių magija gali atsigręžti prieš juos, paleisdama devalvacijos ir infliacijos spiralę. Bet kol kas atrodo, kad sėkmė jų dar neapleis, bent jau iki kitais metais vyksiančių prezidento rinkimų. Opozicija susiskaldžiusi. C. Fernández reitingai (bet ne jos vyro) atsigauna kartu su ekonomika. Ji vis dar turi šansų šiaip taip laimėti rinkimus antrajai kadencijai.
Yra ir trečioji Kirchnerių metodų kaina. Vyriausybė išdidžiai vykdo pramonės politiką: pareigūnai teigia įtikinę automobilių kompanijas likti Argentinoje, užuot traukus į Braziliją ir pritraukus sportinių batelių gamyklų. Pirmosios poros priekabiavimas prie jiems nepatinkančio privataus verslo bei kainų kontrolės ir protekcionistinės priemonės nėra tokios baisios kaip tos, kurias Venesueloje taiko jų draugas Hugo Chávezas, bet ilgalaikėje perspektyvoje jos atgrasins investicijas ir sumažins ekonomikos efektyvumą. JT Lotynų Amerikos ir Karibų baseino ekonomikos komisija teigia, kad nors Argentinos ūkis yra dukart didesnis už Čilės, užsienio investicijos, Argentinos pritrauktos nuo 2007 metų, sudaro vos pusę pritrauktų jos kaimynės. Pragaištį prognozavusieji dėl Argentinos suklydo, bet galų gale gali pasirodyti jų tiesa.
