Scanpix nuotr.
Dvi Azijos milžinės dar nenusprendė, ką vienai apie kitą manyti. Bet augdamos jos suartėja. Gali būti ir gerai, ir blogai.
Aukštai pietrytiniame Himalajų krašte yra žavingas debesuotas kampelis – Tavango slėnis. Ten tebėra gyvi prisiminimai apie karą tarp Indijos ir Kinijos. Labiausiai juos puoselėja Indijos armija, kurią pažemino 1962 metais į Tavangą iš gretimo Tibeto įsiveržusi Liaudies išlaisvinimo armija. Tolimojoje šiaurrytinėje Arunačal Pradešo valstijoje, kuriai priklauso Tavangas, dabar Indija yra dislokavusi tris armijos korpusus – apie 100 tūkst. karių.
Rezerve jie turi dar vieną korpusą, o gretimame Asame pernai dislokuoti keli „Sukhoi“ naikintuvai. Skirtingai nuo nelaimėlių pirmtakų – tai rimtos pasienio pajėgos. Daugelis Indijos karių, išsiųsti su lengvomis medvilninėmis uniformomis, skirtomis karštoms Pandžabo lygumoms, 1962 metais fronte drebėjo. Per savaitę trukusį užpuolimą kinai užėmė didžiąją Arunačalo dalį, gabaliuką Kašmyro Vakarų Himalajuose ir nukovė 3 tūkst. Indijos kariškių ir eilinių. Šiems žuvusiesiems pagerbti netoli Tavango rajono centro vietos budistų stiliumi įrengtas pakelės memorialas. Pagarsėjusioje mūšio vietoje – 4,3 km aukštyje įrengta perėja į Tavangą armijos konvojai juda lėtai ir pagerbia žuvusiųjų dvasias.
Pakelės kaimeliuose su masyviais baltais namais, papuoštais spalvingomis plazdančiomis maldų vėliavomis, dvi savaites trukusi Tavango okupacija irgi nepamiršta. Vietiniai šešiasdešimties ir daugiau metų sulaukę, bet jaunatviškų tibetietiškų bruožų švelniai rudos odos valstiečiai vėjo nugairintais veidais prisimena su grobikais žaidę „Sho“ (tibetietišką „Mahjong“). Daugelis sako juos prisimeną šiltai, nes kinai tais metais padėjo nurinkti kviečių derlių. „Jie nedidukai, bet visuomet pasirengę padėti. Su jais neturėjome jokių problemų“, – sako senyvas bulves auginantis ūkininkas Memas Nansey. Vos po dviejų savaičių nuo pasirodymo dėl tiekimo sunkumų kinai atsitraukė į Tibetą, bet įrodę savo pranašumą.
„Nesigailėjome ir matydami juos išvykstant“, – priduria M. Nansey, turbūt susirūpinęs, kad kas nors nesuabejotų jo lojalumu Deliui, esančiam už 1500 km į Vakarus.
Jo dvilypiai jausmai ne retenybė. Kinija ir Indija, kuriose gyvena 40 proc. pasaulio gyventojų, dažnai nežino, kaip vienai kitą vertinti. Po to, kai pokario metais nutraukti diplomatiniai ryšiai 1976 metais buvo atkurti, šalys ir jų santykiai pasikeitė daugybę būdų. 1962 metų karas buvo kinų agresijos atvejis, greičiausiai paskatintas Kinijos troškimo gauti vakarinį Aksai Chin rajoną – Sindziangą su Tibetu sujungiančią didingą lygumą. Bet tarp svaresnių priežasčių – badas Kinijoje ir abiejų šalių ekonominės negalios. Dabar Kinija ir Indija – sparčiausiai augantys didieji pasaulio ūkiai, bet po metų ar dvejų, kai Indijos perkamosios galios paritetas pralenks Japonijos, pagal dydį jos pasaulyje užims antrąją ir trečiąją vietą. O augdamos Azijos milžinės suartėjo.
Jų tarpusavio prekyba klesti: 1990 metais siekusi vos 270 mln. JAV dolerių, šiais metais ji turėtų viršyti 60 mlrd. dolerių. Be to, dėl abipusio turtėjimo jos mėgina bendradarbiauti ir kitais būdais, pavyzdžiui, derindamos už afrikietišką naftą, nuo kurios abi yra priklausomos, siūlomas kainas. Turint omenyje skirtingas jų ūkių stiprybes – Kinijoje tai gamyba, o Indijoje paslaugos – yra matančių glaudesnio bendradarbiavimo galimybių. Ši vizija netgi turi pavadinimą „Kindija“. Svarbiais tarptautiniais klausimais, ypač dėl klimato kaitos politikos ir pasaulinės prekybos, jų bendras susitarimas jau yra įspūdingas.
Žinoma, jų lyderiai apie šiuos privalumus atsiliepia palankiai. Pavyzdžiui, Brazilijos sostinėje balandį vykusiame BRIK šalių (Brazilijos, Rusijos, Indijos ir Kinijos) viršūnių susitikime ir per šiais metais Pekine vykusias šventes, skirtas paminėti 60 metų sukaktį, kai Indija pripažino Kinijos Liaudies Respubliką. „Indija ir Kinija nekonkuruoja, – dažnai sako giliamintis Indijos ministras pirmininkas Manmohanas Singhas. – Ekonomikoje erdvės pakanka mums abiem.“
Kinijos prezidentas Hu Dzintao sako tą patį. Ir abu, be abejo, nori tuo tikėti. Suklestėjus jų šalims iš skurdo ten išsikapstyti jau pavyko milijonams, ypač Kinijoje, kuri gerokai pralenkia beveik pagal visus progreso rodiklius (ir linkusi atmesti mintį, kad Indija kada nors galėtų su ja varžytis). Atsinaujinusi konfrontacija ne tik siaubingai pakenktų pagerėjusiam abiejų šalių įvaizdžiui, bet šiam progresui sukeltų pavojų. Štai kodėl ilgalaikės Kinijos ir Indijos santykių tendencijos yra teigiamos.
Tačiau Kinija ir Indija daugeliu aspektų yra varžovės, o ne Azijos seserys, ir jų santykiai išties ginčytini, kaip nepaprastai aiškiai parodė nesenas kivirčas. Taigi, nepaisant abipusių gerų norų jos yra senos priešės, blogos kaimynės ir atominės valstybės, kurių armijos didžiausios pasaulyje, kartu turinčios beveik 4 mln. karių. Tai gali priversti susirūpinti.
Pamirškite Kindiją
Neseniai pagerėjusiems jų santykiams grasina daug interesų konfliktų. Įskaitant blaiviai mąstančius abiejų šalių analitikus, daugelis numato, kad senkant pasaulio naftos telkiniams Kinijos ir Indijos varžymasis atsinaujins kaip mirtinos rungtynės dėl vis menkesnių išteklių. Pagaliau, abiejų naftos rijikių pastarojo meto energetinis bendradarbiavimas buvo tiek neįprastas, tiek ir eksperimentinis. Kur kas dažniau Kinijos valstybinės energetikos bendrovės konkuruoja su visais norinčiais Sudano naftos ir Birmos dujų, ir laimi.
Konkurencija dėl dujų svarbesnė Indijos politikos strategams. Jie baiminasi, kad Kinijai lengviau pavyks „susigrobti“ dujas, per naktį pastačius didžiulius vamzdynus. Vanduo jau yra nesutarimų objektas, turint omenyje, kad kelios didžiosios šiaurės Indijos upės, įskaitant milijonus maitinančią Bramaputros upę, prasideda Tibete. Neseniai Kinija paskelbė statanti Bramaputros (kurią jie vadina Jarlung Cangpo) užtvanką, sustiprindami seną Indijos baimę, kad Pekino režimas nori upės vandenis nukreipti kinų ūkininkams.
O grįžtant prie Kindijos, turbūt per naivu būtų dėl jos vargintis. Pagal vertę per 70 proc. Indijos eksporto į Kiniją yra žaliavos, iš esmės geležies rūda, o tai liudija kolonijinio pobūdžio prekybinius ryšius, itin palankius Kinijai. Vis gausesni Indijos įmonėms Kinijoje taikomi netarifiniai barjerai, dėl kurių Indija piktinasi, tik maža to dalis. Iš esmės pagrindinis trūkumas – nekonkurencinga Indijos gamyba. Vienas Indijos verslininkas liūdnai pastebi, kad, užuot gaminus kibirus Indijoje, šiuo metu pigiau į Kiniją eksportuoti plastiko granules, o tuomet reimportuoti jas kaip kibirą.
Tai kelia įtampą. Svarbus Indijos prioritetas – sukurti milijonus darbo vietų jos jauniems, gausiems ir menkai kvalifikuotiems gyventojams, o tai bus įmanoma tik šaliai gerokai pasistūmėjus gamyboje. Be to, nors dabar IT paslaugų srityje Kinija nuo Indijos atsilieka, naujausios investicijos į šią šaką rodo, kad ilgai atsilikti ji neketina.
Indiją neramina Kinijos planai statyti Bramaputros užtvanką. (Scanpix nuotr.)
Bet yra kita, akivaizdesnė nesantaikos priežastis, kuri visas kitas priežastis paaštrina ir yra jų pagrindas: 4000 km ilgio siena tarp abiejų šalių. Praėjus beveik pusei amžiaus po Kinijos invazijos, ji iš esmės tebėra nenustatyta ir dėl jos piktai rungiamasi.
Pagrindinė problema dvilypė. Neapibrėžtoje šiaurinėje pasienio dalyje Indija reiškia pretenzijas į Kinijos užimtą Šveicarijos dydžio teritoriją, kuri būtų dalis Ladako regiono. Rytinėje pusėje Kinija reiškia pretenzijas į triskart didesnę indų užimtą teritoriją, įskaitant didžiąją dalį Arunačalo. Šį 890 km ilgio pasienio ruožą 1914 metais nustatė Didžiosios Britanijos ir Tibeto (anuomet iš esmės nepriklausomo) vyriausybės ir jos kūrėjo britų valdomos Indijos užsienio reikalų sekretoriaus sero Henry’o McMahono garbei pavadino jį McMahono linija. Kinija, kuri prieš susitarimą vykusiose derybose tegavo stebėtojos statusą, McMahono liniją laiko baisiu pažeminimu.
Be to, Kinija ypač piktinasi netekusi Tavango, kurį, nors jis ir yra į pietus nuo McMahono linijos, Indijos kariai užėmė tik 1951 metais, netrukus po to, kai naujieji Kinijos valdovai komunistai išsiuntė karius į Tibetą. Šiame regione su beveik 40 tūkst. gyventojų, išsibarsčiusių po daugiau kaip 2000 kv. km užimantį slėnį ir aukštus kalnus, XVII a. gimė šeštasis Dalai Lama (dabartinė inkarnacija yra 14-oji). Tavangas – Tibeto budistų kultūros centras; jame stovi vienas didžiausių Tibeto vienuolynų už Lasos ribų. Etniniai regiono gyventojai, priklausantys monpos tautai, tradiciškai buvo ištikimi Tibeto valdovams. Senyvi Tavango valstiečiai tai irgi prisimena. „Tibetiečiai ateidavo pinigų ir niekuo mums nepadėdavo“, – sako M. Nansey, turėdamas omenyje kailiniuotus Tibeto pareigūnus, kurie iki XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos keliavo iš kaimo į kaimą, pasiimdami dalį derliaus.
Viską dar labiau apsunkina tai, kad McMahono linija buvo nubrėžta storu pieštuku. Taigi susidaro dešimties kilometrų pločio paklaidos juosta, o linija niekuomet nebuvo demarkuota. Įskaitant nemenką painiavą dėl centrinio sektoriaus šiaurinės Indijos valstijos Utarakhando pasienyje, iš viso yra tuzinas pasienio ruožų, kuriuose nė viena pusė nežino, kur ginčytina siena apskritai turėtų būti. Tokiose „kišenėse“, kaip jos vadinamos, Indijos ir Kinijos pasienio patruliai vieni apie kitus amžinai suka ratus, pakeliui šiukšlindami Himalajų šlaitus (kaip lempų stulpus žymi šunys), kad matytųsi, jog jie čia buvo. Kinijos ir Indijos santykiams įsitempus, iš to kyla iš esmės fiktyvūs „akis už akį“ stiliaus kaltinimai dėl neteisėto sienos kirtimo, ir kiekviena pusė kaip įrodymą gali pateikti tuščius kitos pusės cigarečių ir makaronų pakelius. Oficialioje kalboje Indijoje tokie įrodymai niūriai vadinami „išduodančiais ženklais“.Neabejotinai tai šlamštas. Tačiau tai kruopščiai surepetuotas ir abiem pusėms suprantamas ritualas, už kurį abi pusės nusipelno tam tikro pagerbimo. Nepaisant kelių grasinimų, įskaitant 1986 metus, kai 200 tūkst. Indijos karių nuskubėjo į šiaurinį Tavango rajoną, nuo 1967 metų nebuvo nė vieno patvirtinto Indijos ir Kinijos karių susišaudymo.
Ištiesė rankas, bet vėl nuleido
Būtų netgi geriau, jei abi šalys ginčą išties išspręstų. Ir dar neseniai tai atrodė įsivaizduojama. Kinija jau seniai – taip pat ir XX a. devintajame dešimtmetyje tuomečio ministro pirmininko Den Siapino asmenyje – palaiko akivaizdų sprendimą, kai abi pusės iš esmės susitaiko su esama padėtimi, dėl garbės apsikeisdamos keliais velėnos sklypeliais. Indijos lyderiai ilgą laiką manė, kad tai politiškai neįmanoma. Bet 2003 metais koalicinė vyriausybė, vadovaujama induistų nacionalistinės „Bharatiya Janata“ partijos, kuri 1998 metais kinų grėsme pateisino sprendimą išbandyti atominę bombą, pristatė įspūdingą taikos pasiūlymą. Pirmą kartą Indija pareiškė, kad ji pasirengusi dėl teritorijos siekti kompromiso, o Kinija atrodė pasirengusi padaryti jai nuolaidų. Po to buvusioms deryboms vadovauti abi šalys paskyrė specialiuosius pasiuntinius, kurie jau buvo susitikę 13 kartų. 2005 metais tai paskatino susitarti dėl projekto, numatančio galutinio susitarimo „pagrindinius principus ir politinius parametrus“. Tarp jų ir susitarimas, kad nebus keičiamasi „apgyvendintomis teritorijomis“, o tai reiškė, kad Kinija atsisakė istorinių pretenzijų į Tavangą.
Tačiau šio įvykio įkvėptos viltys išnyko. Iš Kinijos diplomatų specialiųjų komentarų ir valstybės kontroliuojamos žiniasklaidos, kuri Arunačalą dažnai vadina Kinijos Pietų Tibetu, aiškėja, kad Kinija atnaujino savo pretenzijas į didžiąją Indijos šiaurrytinės valstijos dalį. Dar labiau suerzindama kaimynus, indams iš Arunačalo ir Kašmyro ji pradėjo duoti specialias vizas po to, kai vienam Indijos pareigūnui iš Arunačalo vizos ji nedavė, motyvuodama, kad jis, tiesą sakant, yra kinas. Be to, ji nesutiko, kad Azijos plėtros bankas Indijai skirtų 60 mln. JAV dolerių paskolą, motyvuodama tuo, kad dalis šių pinigų buvo skirta Arunačalo drėkinimo sistemoms. Kinijos atstovas M. Singho apsilankymą Tavange prieš pernai vykusius visuotinius rinkimus pavadino „provokuojančiu ir pavojingu“. Kinijos analitikai perspėja, kad šių užuominų nereikėtų traktuoti kaip įrodymo, kad Kinija formaliai persvarstė savo poziciją dėl sienos. Bet Indija tai įtaria. Ir nė vienoje šalyje nėra prognozuojančių, kad dėl sienos greitai bus susitarta.
Tiesą sakant, santykiai iš esmės pablogėjo. Pavėluotai pastebėjusi didžiulius patobulinimus Kinijos pasienio infrastruktūroje, leidžiančius jai kur kas greičiau ten mobilizuoti Kinijos karius, Indija pernai pranešė Arunačale dislokuosianti dar 60 tūkst. karių. Be to, Indija pradėjo tobulinti aerodromus Asame ir juose dislokuoja „Sukhoi“ naikintuvus. O tuo tarpu Indijos žiniasklaida pranešė apie daugybę Kinijos karių organizuotų „antpuolių“. Valstybinė Kinijos žiniasklaida buvo santūresnė su įspūdingomis išimtimis. Pernai Pekine leidžiamas laikraštis anglų kalba „Global Times“ vedamajame perspėjo, kad „Indijai reikia pasvarstyti, ar ji gali sau leisti potencialios konfrontacijos su Kinija nulemtas pasekmes“. Šių metų pradžioje kadenciją baigiantis Indijos patarėjas nacionalinio saugumo klausimais ir specialusis pasiuntinys Kinijoje M. K. Narayananas Kinijos programišius apkaltino atakavus jo tinklalapį, o ir kitų Indijos valdžios padalinių tinklalapius.
Pastaruoju metu demonstruotas diplomatiškumas situaciją nuramino. Abiejų pusių pareigūnai buvo itin patenkinti, kad pernai gruodį Kopenhagoje vykusiame Jungtinių Tautų susitikime dėl klimato kaitos buvo pademonstruota vienybė: pagal anglies dvideginio išlakų kiekį pasaulyje pirmoji Kinija ir ketvirtoji Indija davė atkirtį amerikiečių inicijuotiems joms iškeltiems reikalavimams imtis griežtesnių kovos su atšilimu priemonių. Padėjo ir šiek tiek atvėsę JAV ir Indijos santykiai, kuriais su užsidegimu rūpinosi prezidentas George’as Bushas. Indija viliasi, kad padėjo ir tai, jog į patarėjo nacionalinio saugumo klausimais ir specialiojo pasiuntinio Kinijoje postą buvo paskirtas įžvalgus bendrinę kinų kalbą mokantis Shivshankaras Menonas. Eidamas šias pareigas, praėjusį mėnesį jis pirmą kartą apsilankė Pekine, ir dabar tikimasi keturioliktojo derybų dėl sienos raundo. Tačiau Kinijos ir Indijos santykiai vis tiek nukentėjo.
Neigiamos nuomonės
Kinijoje, kurios lyderiai komunistai nėra linkę daug šnekėti ir Indijai neskiria ypatingo dėmesio, žala aiškiausia iš paties pernykščio konflikto. Turbūt akivaizdžiausia dėl to kaltinti buvo kinus, kurių daugelis Indiją laiko purvina trečiarūše vieta. Ir tai, nepaisant to, kad pastaruoju metu Kinija akivaizdžiai sėkmingai sprendė kitus teritorinius ginčus, antai su Rusija ir Vietnamu, – kinų komentatoriai šį faktą dažnai pateikia norėdami parodyti nesutaikomą indų charakterį. Atrodo, visuomenės nuomonė Kinijoje irgi praranda palankumą Indijai, nors kinai, jei jau prabildavo apie šią šalį, buvo įpratę kalbėti švelniai, kaip apie budizmo gimtinę. Visuotinė nuomonių apklausa, neseniai paskelbta BBC, rodo, kad kinų jausmai Indijai „akivaizdžiai atšalo“, o 47 proc. ją vertina neigiamai.
Plepioje demokratiškoje Indijoje pasekmes įvertinti lengviau. Ta pati BBC apklausa rodo, kad 38 proc. indų Kiniją vertina neigiamai. Tiesą sakant, ši vertė iš esmės nesiskyrė nuo pat pralaimėjimo 1962 metais. Apgailestaudama, kad viešoji nuomonė Indijoje nesugeba pamiršti praeities, Delio Besivystančių visuomenių tyrimų centro sociologė Patricia Uberoi pastebi, kad nors daugybė indų filmų plėtoja žiauraus subkontinento padalijimo temas, įskaitant nelaimingą jaunuolių iš Indijos ir Pakistano meilę, tebuvo vienas įsidėmėtinas indų filmas apie 1962 metų karą: propagandinis filmas „Haqeeqat“ („Tiesa“), paremtas Indijos krašto apsaugos ministerijos.
Tuo tarpu karingai nusiteikę indų komentatoriai piktinasi. „Manau, kad Kinija nenori konkurento Azijoje, – sako buvęs patarėjas nacionalinio saugumo klausimais ir specialusis pasiuntinys Kinijoje Brajeshas Mishra, rengęs 2005 metų sutartį ir gerbiamas karingųjų. – Pagrindinis jos tikslas, kad Indija būtų užsiėmusi įvykiais Pietų Azijoje ir dėl šių suvaržymų negalėtų imtis svarbesnio vaidmens Azijos ir pasauliniuose reikaluose“. Vyresnieji pareigūnai pateikia daugiau niuansų turinčią analizę, pavyzdžiui, pastebėdami, kad vargu bau vienintelės Indijos santykiai su Kinija įkaito. Panašiai nusvilo daugybė šalių ir Azijoje, ir Vakaruose. Tačiau jie pripažįsta vis labiau nerimaujantys dėl Kinijos ketinimų Pietų Azijoje ir nemato vilčių, kad sienos klausimas bus išspręstas. Buvęs JAV diplomatas Nicholasas Burnsas, vedęs derybas dėl JAV ir Indijos branduolinio bendradarbiavimo susitarimo, pasirašyto 2008-aisiais, o dabar dėstantis Harvardo universitete, įtaria, kad per praėjusius metus Kinija išstūmė Pakistaną kaip pagrindinį Indijos politikų rūpesčio objektą. Kinijos ir Indijos santykius jis laiko „itin neramiais ir sutrikusiais“ ir mano, kad jie liks „nerimastingi dar daugelį metų“.
Apsupties baimė
Užsienio politikos realistams, kurie mano, kad Kinija ir Indija rungiasi dėl dominavimo Azijoje, tai atrodo neišvengiama. Netgi nustačius sieną, įtampa vargu ar sumažės. Optimistiškesni analitikai, o tokių daug, nors dabar jie ir pritilę, tai laiko senamadiška nesąmone. Anot jų, nors fanatikų yra ir Indijoje, ir Kinijoje, šalys pakankamai racionalios, kad suvoktų, jog strateginė kova sekintų, o turint omenyje abiejų šalių dydį net ir laimėti nepavyktų. Jie teigia, kad dėl to abi nori nustatyti sieną ir ugdyti geresnius santykius. Tačiau yra kelios kliūtys, o dvi jų dažniausiai mini analitikai Pekine ir Delyje.
Viena – tai JAV ir Indijos branduolinis susitarimas, 2005 metais iš esmės sudarytas tarp M. Singho ir G. Busho. Ne be pagrindo Kinija tai suprato kaip ženklą, kad JAV nori Indiją panaudoti kaip atsvarą kylančiai Kinijai. Be to, šį paktą Kinija laiko veidmainišku: dantį grieždamos dėl Kinijos sąjungininkės Šiaurės Korėjos siekių tapti branduoline valstybe (po metų ji taip ir padarė), Jungtinės Valstijos Indijai leido laisvai įgyti branduolinį statusą, nepaisant jos atsisakymo pasirašyti Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį. Indijos analitikai mano, kad Kinija atsargiai mėgino šį susitarimą sugriauti, kai kuriuos oponentus, įskaitant Airiją ir Švediją, ragindama prieš jį balsuoti 46 narius vienijančioje Branduolinių tiekėjų grupėje, kurios pritarimas turi būti vienbalsis.
Šis sutrikimas atspindi rimtesnę kinų baimę, kad bus apsupti JAV ir jų sąjungininkių, o baimę sustiprina neseniai suintensyvėjusi JAV veikla Azijoje. JAV siekė sustiprinti saugumo ryšius su Pietryčių Azijos šalimis, įskaitant Vietnamą ir Indoneziją. Be to, Valstijos neįprastu būdu viešai kreipėsi į Kiniją, ragindamos būti sukalbamesnei dėl ginčytinų teritorijų Pietų Kinijos jūroje, kur JAV ir Indija drauge nerimauja dėl plečiamo Kinijos karinio laivyno, įskaitant kinams priklausančioje Hainano saloje statomą atominių povandeninių laivų bazę. Reaguodamos į tai, kad kovo mėnesį Šiaurės Korėja neva paskandinusi Pietų Korėjos karo laivą, JAV šiaurės rytų Azijoje pradėjo karines pratybas su Pietų Korėja. Kai kurie kinų analitikai, turintys ryšių su vyriausybe, tai laiko tiesioginiu iššūkiu Kinijai.
Kinija itin įtariai vertina JAV karinę kampaniją gretimame Afganistane (ir slapta Pakistane), kuriai paramą tiekia Centrinės Azijos šalyse įsteigtos bazės. Be to, jai nepatinka augantis Indijos ir Japonijos (pagrindinio konkurento Azijoje) artumas. Pavyzdžiui, į 1500 km ilgio „pramoninį koridorių“ tarp Delio ir Mumbajaus Japonijos bendrovės turėtų investuoti 10 mlrd. JAV dolerių, o gal ir gerokai daugiau. 2007 metais japonų karo laivai dalyvavo karinio jūrų laivyno pratybose Bengalijos įlankoje, kurias organizavo Indija ir kurios buvo didžiausios kada nors tame regione įvykusios pratybos. Pratybose taip pat dalyvavo Indijos, Australijos ir Singapūro laivai bei JAV atomine energija varomi laivai „USS Nimitz“ ir „USS Chicago“.
Regis, tai parėmė JAV idėjų kalvių paskleistą pasiūlymą, kad „demokratinių valstybių ašis“ turi subalansuoti Kiniją. Oficialiai Indija nenori tame dalyvauti. „Mes nenorime subalansuoti Kinijos“, – sako vienas aukštas Indijos pareigūnas. Bet priduria: „Visos demokratinės valstybės išties mano, kad saugiau būti kartu. Ar Kinija bus taiki? Mes nežinome. Jei Kinija atsisakytų taikaus kilimo kelio, mes itin glaudžiai bendradarbiautume.“
Indija apsupties irgi baiminasi, ir turi tam pagrindą. Rugpjūčio 16 dieną paskelbtoje metinėje JAV Pentagono ataskaitoje apie Kinijos karinę galią sakoma, kad Kinijos ginkluotosios pajėgos suformavo „naujų pajėgumų“, kurie gali joms leisti pasiekti platesnę teritoriją Indijos vandenyne. Be to, Kinija daug investavo į visas Indijos kaimynes. Ji stato giliavandenius uostus Pakistane ir Bangladeše, tiesia kelius Nepale, naftos ir dujų vamzdynus Mianmare. O dar blogiau, kad 2008 metais ji sutiko pastatyti dvi atomines elektrines pagrindiniam sąjungininkui regione – Pakistanui. Šis sandoris nerimą sukėlė ir JAV, kurios tai laiko „akis už akį“ atsaku į jų branduolinį susitarimą su Indija. (Kinija tapo stambiausiu tiekėju, Pakistaną aprūpinančiu karine technika, įskaitant naikintuvus ir valdomų raketų kreiserius, o anksčiau pakistaniečius aprūpino ginklams skirtomis skiliosiomis medžiagomis ir išbandytu bombos projektu. Ir visa tai branduolinės paramos dalis.)
Nutildyti Tibetą
Karingai nusiteikę indai šias Kinijos investicijas laiko „perlų karoliais“ Indijai pasmaugti. Išmintingesnieji pastebi, kad Indija per didelė, jog ją būtų galima pasmaugti, o didėjanti Kinijos įtaka Pietų Azijoje – tai kaltinimas Indijai, kad anksčiau ji nesugebėjo sugyventi beveik nė su viena kaimyne. Valdant M. Singhui, Indija siekė tai atitaisyti. Ji didina prekybą su Šri Lanka ir Bangladešu, ir su pagirtinu atkaklumu, nors sulaukia nedaug padrąsinimo, neatsisako mėginimų susitaikyti su Pakistanu. Abiem šalims tai būtų nuostabu. Be to, neliktų rimto Kinijos-Indijos baubo.
Kita rimta kliūtis geresniems santykiams – Tibetas. Iš Tibeto pabėgęs Dalai Lama ir jo „išeivijos vyriausybė“ Indijoje prieglobstį rado ir čia liko nuo 1959 metų. O Kinija jį, platesne prasme, ir jį priėmusią šalį kaltina dėl nesiliaujančio maištavimo jo gimtojoje šalyje. Taigi 2008 metų kovą Tibete pratrūkęs masinis sukilimas, kokio nebuvo jau kelis dešimtmečius, pernykščiame Kinijos ir Indijos kivirče buvo svarbus veiksnys. Dėl to Kinija ėmėsi didžiulio spaudimo Indijai, kad ši nuslopintų Indijoje pratrūkusius tibetiečių protestus prieš Kiniją, ypač tą atvejį, kai ketinta sužlugdyti Olimpinio fakelo kelionę per Delį pakeliui į Pekiną. Kinija taip pat prieštaravo pernai lapkritį įvykusiam Dalai Lamos apsilankymui Tavange, kurį, kaip ir reikėjo tikėtis, pavadino „separatistine veikla“. Šis vizitas, kurio sveikinimo transparantai tebekabo pagrindinėje miesto prekyvietėje, Kinijai galbūt priminė, kodėl ji taip domisi Tavangu – Tibeto budistų kultūros, kurią ji labai pastebimai stengiasi kontroliuoti, centru.
Atmindama, kokio palaikymo Dalai Lama sulaukia Indijoje, jos valdžia sako neturinti daug galimybių apriboti jo veiklą. Tačiau policija griežtai kontroliavo protestą; be to, užsienio žurnalistams buvo uždrausta jį lydėti į Tavangą. Indija gal ir mieliau apsieitų be diskretiško tokių dalykų subalansavimo. „Bet neturime kur dėtis, jis mūsų svečias“,– sako atsistatydinęs Indijos generolas ir 1962 metų karo veteranas V. R. Raghavanas. Išties daugybė Indijos žinovų mano, kad kol gyvas 75 metų Dalai Lama, Kinija niekuomet nesusitars dėl sienos, taip atsisakydama potencialios poveikio Indijai priemonės.
Jam mirus Kinija mėgins kontroliuoti jo šventąsias pareigas, kaip kontroliuoja kitų vyresniųjų lamų. Ji „atras“ Dalai Lamos reinkarnaciją Tibete arba bent jau pritars agentų pasirinkimui. Ir pamėgins išugdyti paklusnesnį vienuolį. Teoriškai tuomet neliktų vienos pagrindinių priežasčių Kinijos ir Indijos nesantaikai, bet tik tuomet, jei kinams tibetiečius pavyks įtikinti, kad jų pasirinkimas teisingas, o tai menkai tikėtina. Dalai Lama jau nurodė, kad jis gali nuspręsti „atgimti“ ne Kinijoje. Kalbama apie tai, koks svarbus Tavangas dažnai būdavo aptinkant Dalai Lamos inkarnacijas, ir netgi apie tai, kad keturioliktasis Dalai Lama gali nuspęsti reinkarnuotis pačiame Tavange.
Pagrindinio Tavango vienuolyno abatui guru Tulku Rinpoche tai būtų tikras palaiminimas. „Jeigu jo šventenybė nuspręs atgimti Tavange, būtume labai laimingi“, – sako jis savo raudonais kilimais išklotame vienuoliškame kabinete, o tuo tarpu vorele sueina pusė tuzino liesų berniokų, norinčių prisijungti prie vienuolijos. Jie tyliai kniūpsti išsitiesia prieš abatą, kol jis skubiai rašo naujus vienuoliškus jų vardus. Už lango ankstyvo rytmečio saulė švysčioja pro baltus debesis, žemai pakibusius virš Tavango. Sunku įsivaizduoti, kad ši atoki ir rami vieta galėjo sukelti tokį visą kontinentą apėmusį erzelį. Tačiau jei abato noras išsipildys, iš čia kils dar daugiau bėdų.
