Frédéric Beigbeder, „Prancūziškas romanas“ (vertė Lina Barštytė), 212 p., „Tyto alba“
Nežinia, ar čia sūnus palaidūnas puola tėvui į kojas, ar tai dar viena dendžio kaukė, šiaip ar taip, prisipažinęs, jog neprisimena vaikystės, jis čia bando ją (atsi)kurti; visi pižoniški privalumai irgi pridedami, kaipgi be jų, nors tonacija gal kiek ir kita.
Mike Gayle, „Trūksta tik tavęs“ (vertė Gabrielė Gailiūtė), 327 p., „Tyto alba“
Keistas atvejis, kai moteriškuose žurnaluose dirbęs juodaodis (!) vyras (?) parašo šimtaprocentį moterišką romaną, dar keisčiau, jog į tai jis žiūri rimtai, o visų keisčiausia, kad knygą netgi įmanoma skaityti.
Slavoj Žižek, „Sveiki atvykę į tikrovės dykumą“ (vertė E. Klivis, A. Žukauskaitė, N. Vasiliauskaitė), 200 p., „Kitos knygos“
Penkiose esė, pasirodžiusiose po Rugsėjo 11-osios, slovėnų guru į kitą pusę verčia mąstymo klišes apie substancijos neturinčią realybę, Europos antiamerikietiškumą ir pačią Rugsėjo 11-osios reikšmę mūsų mąstymo horizontuose, negailėdamas nei vadinamosios Kairės, nei vadinamosios Dešinės.
Mindaugas Milinis, „Afganistano kariai“, 360 p., „Knygius“
Originaliai išleistoje knygoje-pakete – sprogmenims prilygstantys Afganistano karo dalyvių lietuvių prisiminimai: kiek monotoniški, tačiau tik tiek, kiek pats karas.
Rory Stewart, „Pelkynės princas“ (vertė Goda Sodeikaitė), 430 p., „Baltos lankos“
Knyga, kurios G. W. Bushas veikiausiai neperskaitys, o gaila; puikus regiono ekspertas, metus dirbęs Irake, rašo apie tenykštę „specifiką“ – skaitydamas kartais pagalvoji apie ten tankais bandomą diegti „demokratiją“ ir gali mirti iš juoko (arba siaubo).
