Kristinos Kavaliauskaitės nuotr.
Kosmopolitiškas ir atviras pasauliui XIV tarptautinis Thomo Manno festivalis.
Liepą jau keturioliktą kartą į Nidą kvietė tarptautinis Thomo Manno festivalis, pristatantis Lietuvos meną ir kultūrą bei supažindinantis su kitų šalių kultūra. Kiekvienais metais festivalyje akcentuojama konkreti renginius vienijanti tema, susijusi su tarpukariu Nidoje vasarojusio Nobelio premijos laureato Th. Manno kūryba ir mintimis. 1945 m. Stokholme rašytojas išleido tomelį, pavadintą „Dvasios diduomenė: šešiolika bandymų humaniškumo tema“, kuriame surinktos jo esė apie Johanną Wolfgangą Goethe, Adelbertą von Chamisso, Levą Tolstojų ir kitus rašytojus bei mąstytojus. Tad šių metų festivalio moto „Dvasios diduomenė?“ skatino apmąstyti Lietuvos kultūrai svarbius klausimus: kuo šiandien svarbus menas, kuo reikšminga klasikinė ir neklasikinė kultūra, kokia intelektualų atsakomybė šiandienos visuomeniniuose ir politiniuose procesuose? Ar verta stiprinti kultūrinę tapatybę bei kultūrinį identitetą, kai kultūra vis labiau tampa rinkos preke ar ūkio produktu, kurio kainą lemia ne tiek pasiūla, kiek paklausa, o jos vertinimas priklauso nuo atnešamos ekonominės naudos?
Pagrindinės festivalio gijos – klasikinė muzika, literatūros skaitymai, diskusijos, dailės parodos bei kinas. Visa tai pristatyta skirtingose kultūrinėse erdvėse – Th. Manno namelyje, Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje, parodų salėse ir galerijose, prie Nidos švyturio ant Urbo kalno.
Muzikinėje festivalio programoje atlikėjai keliavo per įvairias epochas, tačiau pagrindiniai koncertų akcentai buvo Frédérico Chopino, Roberto Schumanno ir Vytauto Bacevičiaus kūryba. Festivalio atidarymo vakarą Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje įvyko jauno lietuvių kompozitoriaus Mariaus Baranausko specialiai festivaliui sukurto kūrinio premjera. Ją atliko kamerinis choras „Aidija“.
Žodžio programoje dalyvavo Lietuvos bei užsienio pranešėjai, diskutavę pagrindine festivalio tema: ar šiais laikais visuomeniniame gyvenime svarbi „dvasios diduomenės“ sąvoka. Pokalbiuose dalyvavo du rašytojai ir leidėjai – Jerzy Illgas iš Lenkijos ir Michaelis Krügeris iš Vokietijos, taip pat prezidentas Valdas Adamkus.
Nidos bendruomenės namuose dar prieš prasidedant festivaliui buvo atidaryta ir iki 2010 m. rugsėjo veiks paroda „Sugrįžimas. Prūsų Lietuvos ir Nidos kolonijos dailininkų kūryba (XIX–XX a.)“, kurią organizavo Neringos savivaldybė, bendradarbiaudama su draugija „Nidden“.
Parodose eksponuojami Lietuvoje dar nerodyti tapybos ir grafikos darbai, kurių autoriai – XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje Mažojoje Lietuvoje, taip pat ir Kuršių nerijoje, Klaipėdos krašte kūrę dailininkai. Kūriniuose plėtojamos žmogaus ir gamtos sąsajos, per peizažo nuotaikas atskleidžiamos veikėjų dvasinės būsenos.
Joje galima pamatyti Karaliaučiaus meno akademijos profesorių ir auklėtinių Ludwigo Dettmanno, Fritzo Burmanno, Alfredo Partikelio, Klauso Richterio, Heinricho Wolffo, Loviso Corintho, Arthuro Degnerio, Roberto Budzinskio, Danielio Staschuso darbų. Iš Saksonijos kilęs Richardas Birnstengelis Nidoje buvo pasistatęs namą. Vienas žymiausių Nidos dailininkų kolonijos dalyvių, ekspresionistų grupės „Tiltas“ (vok. „Die Brücke“) narys Maxas Pechsteinas Nidoje praleido penkias vasaras. Gustavas Boese, patekęs į Klaipėdos kraštą Pirmojo pasaulinio karo metais kaip kareivis, pasiliko čia ir jam pasibaigus. Wilhelmas Heise iki pat 1943-iųjų dėstė Karaliaučiaus valstybinėje amatų mokykloje, lankėsi Nidoje. Hansas Julius Kallmeyeris, iki karo pabaigos gyvenęs Karaliaučiuje ir nuolat atvykdavęs į Nidą, buvo išgarsėjęs kaip „briedžių tapytojas“.
Festivalio kino programoje ant Urbo kalno vyko kino naktys po atviru dangumi. Čia pristatyti Lietuvos ir Vokietijos režisierių sukurti filmai. Lietuviškų filmų siužetai analizuoja egzistencinius klausimus, žmogaus šaknų ar vietos pasaulyje paieškas, šeimos narių santykius, taip pat paliečiama intelektualų situacija sovietmečio ideologinės sistemos aplinkoje. Parodytas ir daug apdovanojimų pelnęs Gyčio Lukšio „Duburys“, taip pat vienas geriausių lietuviškų filmų – Vytauto Žalakevičiaus juosta „Vienos dienos kronika“. Vokietijos kūrėjai akcentavo socialines problemas: dokumentiniame filme „Šeivamedžio žiedas“ vaizduojama Kaliningrado srities ir Kuršių nerijos gyventojų kasdienybė. Juostoje „Sofija Scholl – paskutinės dienos“ atkurta Antrojo pasaulinio karo atmosfera ir intelektualų pasipriešinimas naciams. O „Šviesos tolumoje“ sudarytas iš atskirų epizodų, kurie pasakoja įvairių žmonių gyvenimo istorijas abipus Lenkijos ir Vokietijos sienos.
