Geriausias – labiausiai žiniasklaidoje matomas ir daugiausia pinigų uždirbantis atlikėjas. Šis bene svarbiausias populiariosios kultūros vertinimo kriterijus paveikė ir, atrodo, nepajudinamą, laikui atsparią meno ir kultūros tvirtovę – klasikinę muziką.
Suvienodėjusios kūrinių muzikinės interpretacijos, vartotojų kultūros įsigalėjimas, sparti globalizacija klasikinę muziką visame pasaulyje įstūmė į krizę, nubloškė į popkultūros šešėlį. Visuomenėje susiformavo vertinimo stereotipai, pagal kuriuos ji laikoma nuobodžia, reikalaujančia specialaus išsilavinimo, brangia ir skirta tik elitui. Dėl to masių dėmesio siekiantys klasikos atlikėjai pradėjo žaisti pagal ciniškas pramogų verslo taisykles. Pirmiausia ėmė rūpintis įvaizdžiu ir tuo, kaip pelningai save parduoti, o meną nustūmė į šoną.
Lietuvoje klasikinės muzikos padėtį apsunkina dar ir tai, kad yra per mažai gerų salių koncertams, renginiai sukoncentruoti sostinėje, aukšto lygio klasikos koncertai – tikra retenybė radijo, televizijos eteryje. Kultūrai ne tik skiriama per mažai lėšų, bet ir tos pačios neretai atitenka abejotinos meninės vertės projektų vykdytojams.
Vis dėlto nereikėtų pulti į gilią depresiją. Kaip ir kitose pasaulio šalyse, Lietuvoje yra nemažai klasikinės muzikos puoselėtojų ir klausytojų. Organizuojami nekomerciniai klasikos renginiai. Vienas tokių – šiemet pirmą kartą surengtas vasaros festivalis „Naujoji muzikų karta“, kuriame skambėjo pasaulinio lygio jaunųjų talentų atliekami F. Chopino, J. S. Bacho, W. A. Mozarto, G. Gershwino, džiazo muzikos kūriniai. Šis liepą Vilniuje, „Šokio teatre“, dešimt dienų vykęs muzikos maratonas sulaukė didelio publikos susidomėjimo.
Išgyvena krizę
„Per pastarąjį pusšimtį metų klasikinė muzika pasidarė nuobodi. Ja nieko nauja nepasakoma. Kūriniai standartizuojami. Prie to nemenkai prisidėjo muzikiniai konkursai, kuriuose muzikantai bando įtikti žiuri nariams, jau turintiems tam tikrą savo skonį. Dėl to kūrinių interpretacijos tapo vienodos. Dažnai girdime, kad klasikinė muzika – didžiausia nuobodybė. Deja, čia yra tiesos.
Be abejo, ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir įrašų industrija. Kai kas nors įgroja kūrinį, imama tvirtinti, kad tai – geriausias atlikimas. Tad tūkstančiai muzikantų jo klauso ir bando atkartoti“, – svarsto festivalio „Naujoji muzikų karta“ iniciatorius ir meno vadovas, vienas talentingiausių ir geriausių dabartinių šalies pianistų Kasparas Uinskas, studijavęs Varšuvos F. Chopino muzikos akademijoje, pasaulinio garso meno mokykloje „The Juilliard School“.
Visame pasaulyje pripažintas smuiko virtuozas Vilhelmas Čepinskis dar viena klasikinės muzikos krizės priežastimi laiko gana siaurą ja besidominčių žmonių ratą. Masinei publikai klasika yra per sudėtinga – ji reikalauja susikaupimo ir bent minimalaus išprusimo. Tačiau kitose šalyse kai kurie televizijos, radijo kanalai transliuoja klasikinę muziką, o Lietuvoje šis klausimas ypač opus. Beveik visą viešąją erdvę užgrobė menkaverčiai, dažnai žemo muzikinio lygio pramoginiai projektai, renginiai. Tad tikimybė televizijos, radijo eteryje išgirsti gero lygio klasikinės muzikos koncertą yra labai maža. Šalies gyventojai neturi galimybės rinktis.
Flirtas su popmuzika – pavojingas
Sąstingį išgyvenanti klasikinė muzika ieško būdų atsinaujinti, tapti patrauklesnė klausytojams. Nors tai natūralus siekis, K. Uinsko manymu, jis tampa pavojingas pradėjus naudoti populiariosios kultūros metodus, pavyzdžiui, prisidengus klasikos populiarinimo vardu, rengti bendrus projektus su popžvaigždėmis, dalyvauti pramoginiuose televizijos projektuose, sukti vaizdo klipus, tinkančius ir MTV eteriui, ieškoti kelių atsidurti populiariuose leidiniuose pasakojant apie savo gyvenimo būdą, rengiant provokuojančias fotosesijas.
„Dažniausiai šitie bandymai būna nevykę ir diskredituoja tai darančius žmones. Galų gale nuo to nukenčia visi – ir tie, kurie mano, kad klasikinė muzika dabar atrodo būtent taip, ir tie, kurie tai daro, ir pati klasikinė muzika. Tai negeros tendencijos, nors ir suprantu, kad klasikos atlikėjai neturi būti konservatyvūs ir kai kurie dalykai gali keistis. Šiek tiek pateisinu televizijos formatą, kai stengiamasi viską pateikti ne taip suvaržytai“, – mano K. Uinskas, kaip ir V. Čepinskis, koncertus rengiantis ne tik didmiesčiuose, bet ir provincijoje.
Svarbiausia – profesionalumas
Dažnas svečias Lietuvoje, grojęs ir „Naujosios muzikų kartos“ festivalyje, išskirtiniu muzikalumu ir virtuoziškumu klausytojus žavintis pianistas Miroslavas Kultyševas nesureikšmina klasikos atlikėjų flirto su popmeno pasauliu.
„Kiekvienoje veikloje svarbiausia – talentas, asmenybės patrauklumas, charizma. Jei klasikos ir popmuzikos projektai sukurti ir atlikti talentingai, kaip, pavyzdžiui, garsiųjų „Trijų tenorų“ atveju, tuomet jie turi teisę į gyvenimą. Galbūt nemaža publikos dalis susižavėjo ir atėjo į nuostabų klasikinės muzikos pasaulį būtent dėl tokių projektų. Tai tikrai nediskredituoja klasikos. Ji yra stipresnė už viską, kad ir ką su ja darytų“, – neabejoja M. Kultyševas, apskritai neįžvelgiantis klasikos krizės, bet kaip tik šiuo metu pastebintis jos proveržį – koncertuojant garsiems muzikantams salės būna pilnos.
Jei projektai kuriami išlaikant aukštą atlikimo, meistriškumo, meniškumo lygį, jokių problemų nemato ir V. Čepinskis. Smuikininkas, kaip ir nemažai jo kolegų, ir pats nevengia išbandyti savęs kitose srityse – popmuzikos, avangardo.
Vis dėlto ne visų iš klasikinės muzikos į popkultūros pasaulį atėjusių atlikėjų meistriškumas, atlikimo preciziškumas, meniškumas yra be priekaištų. Kai kurie į „užklasinę“ veiklą žiūri tiesiog kaip į nereikalaujantį daug pastangų būdą užsidirbti papildomą litą. Tai ir patys muzikantai, ir labiau išprusę klausytojai vadina „chaltūromis“. Jų apstu Lietuvoje. Pakanka paminėti kad ir ištraukas iš populiarių operečių dainuojančius „Baritonų trio“. Turbūt taupydami pinigus dainininkai net nepasivargino nusamdyti muzikantų įgroti koncertuose naudojamų instrumentinių fonogramų.
Vaizdą iškreipia superžvaigždės
Situaciją klasikinės muzikos scenoje apsunkina ir tai, kad pasaulyje labai gerai žinomos tik kelios dešimtys klasikos superžvaigždžių. Tiek jų visiškai pakanka šiuolaikiniam gyventi skubančiam ir dėl to į meną gilintis laiko neturinčiam žmogui. Kiti ne mažiau talentingi muzikantai priversti tenkintis trupiniais, likusiais nuo jų stalo. Apie popžvaigždėms prilygstančius honorarus jie gali tik pasvajoti, jei, žinoma, nesusigundo nusižengti savo principams ir ištiesti rankos komercijai.
„Klasikos superžvaigždės nėra geras dalykas, nes labai iškreipia bendrą vaizdą. Kodėl žinome tik kelis vardus? Tai – grynai komerciniai reikalai. Lengviau investuoti į vieno žmogaus reklamą, padaryti jį žvaigžde ir po to iš jo pumpuoti pinigus, negu surasti dešimt tokio paties talento bei meistriškumo muzikantų ir investuoti į juos. Tai kainuotų brangiau. Sukuriama legenda ar pasaka, kad tas žmogus yra geriausias ir tik jo reikia klausyti.
Mūsų organizacija savotiškai kovoja su tokia komercija, nes kviečiame muzikantą ne pagal jo vardo žinomumą ar laimėtų konkursų skaičių, o pagal talentą“, – sako koncertų organizacijos „Naujoji muzikų karta“ įkūrėjas K. Uinskas.
Pianistas pabrėžia, kad už superžvaigždės statusą atlikėjai dosniai susimoka tapdami tikromis pinigų darymo mašinomis. Jie priversti daug koncertuoti, nes turi atidirbti už investicijas, todėl nebelieka laiko gilintis į svarbiausią dalyką – muziką. Ji tampa tiesiog darbu, o menas lieka kažkur nuošalyje.
„Nežinomas muzikantas gali sugroti kūrinį įdomiau nei pripažinta žvaigždė, bet į ją įdėti dideli pinigai. Ji jau tampa pinigų darymo mašina, kurios nuo scenos patraukti neapsimoka“, – pritaria ir V. Čepinskis.
Jis muzikantams pataria neturėti iliuzijų ir nesistengti atsidurti ten, kur tau galbūt neskirta. Tiesiog reikia profesionaliai, meniškai ir noriai daryti savo darbą. Anksčiau ar vėliau tai duoda vaisių.
Gilias klasikinės muzikos tradicijas turinčioje Rusijoje užaugęs M. Kultyševas į superžvaigždes žvelgia ramiai, kaip į natūralų dalyką: „Visur yra daugiau muzikantų, nei jų gali išlįsti į ryškiausią šviesą. Tačiau taip ir turi būti, nes kitaip gresia stagnacija, užsistovėjimas.“
Globalizacija suteikia naujų galimybių
Globalizacija – viena svarbiausių pagreitėjusio gyvenimo priežasčių, paskatinusi atsirasti MTV kartą, o profesionalųjį meną – pasitraukti į šešėlį. Tiesa, ji turi ne tik neigiamų pasekmių – šis reiškinys atveria ir labai daug naujų galimybių.
Jaunosios kartos atlikėjams nebereikia prisirišti prie vienos šalies muzikos tradicijų. Studijuodami įvairiose šalyse, sekdami naujienas, žiūrėdami pamokas, koncertus internete, atlikėjai gali jungti skirtingas tradicijas, pasirinkti labiausiai patinkančias. Vyresnieji muzikai tokios galimybės neturėjo. Tai yra bene svarbiausias klasikos atlikėjų vyresniosios ir jaunesniosios kartų skirtumas.
„Žmonės, kuriems teko būti užsienyje – studijuoti, stebėti festivalius, – įgytą patirtį, žinias parveža į Lietuvą. Ir tai juntama. Aš taip pat domėjausi skirtingais dalykais, sėmiausi patirties ir galų gale dabar ji davė derlių. Jaučiu ir matau, kas vyksta pasaulyje, ir noriai tuo dalijuosi su kitais“, – sako K. Uinskas.
Pinigas – ne svarbiausias tikslas
Nors klasikinė muzika prarado turėtas pozicijas, vilčių ir galimybių užimti svaresnę vietą šiuolaikinio žmogaus gyvenime yra. Svarbiausia – apsišarvuoti kantrybe ir šviesti visuomenę.
„Jei tik jaunimas ateina į koncertą, kūriniai jam nebeatrodo nei ilgi, nei pernelyg sudėtingi. Taigi tai yra edukacijos klausimas, nes žmonės turi klaidingą klasikinės muzikos sampratą – mano, kad reikia jai subręsti arba labai daug išmanyti. Arba kad ji skirta tik turtingiems ar tik seniems, ar tik elitui. Tokias legendas reikia griauti“, – tvirtina K. Uinskas.
„Be abejo, mūsų muzikos klausytojų auditorija negali prilygti popmuzikos mėgėjų skaičiui, bet nemanau, kad tai yra siekiamybė. Jos nereikia brukti prievarta. Klasika yra aukščiau visko. Ji buvo, yra ir tikrai išliks“, – šypsosi M. Kultyševas.
Taigi galime būti tikri, kad bent jau mūsų amžiui muzikinių aukštumų siekiančių atlikėjų, kuriems pinigas nėra svarbiausias grojimo tikslas, tikrai išliks.
