Dr. Ruth Kibelka-Leiserowitz (Thomo Manno festivalio org. nuotr.)
Istorikė, viena iš Thomo Manno festivalio pradininkių dr. Ruth Kibelka-Leiserowitz, kurios gyvenime susipina kelios tapatybės, siejančios ją su Mažąja Lietuva, Vokietija, Izraeliu ir Lenkija, ragina puoselėti savo individualybę nepamirštant šeimos istorijų.
Karščiu alsuojančioje Nidoje, jau baigiantis tradiciniam Th. Manno festivaliui, kalbėjomės su R. Leiserowitz ir juokavome: štai sėdime sau po Žalgirio mūšio, „sudėję ginklus“, ir narstome mūsų daugiakultūriškumo gijas. Tik mudviejų pokalbis nepasuko mūsų istorijos Didžiojo Pasakojimo kryptimi, bet atsirėmė į mažąsias, individualias istorijas, išsyk į Mažąją Lietuvą, kurios paveikslas gyvas Ruth šeimos atmintyje. Ji – pastoriaus dukra, užaugusi Rytų Vokietijoje, nuo pat vaikystės girdėjo pasakojimus apie Mažąją Lietuvą, apie ten gyvenusius didlietuvius ir mažlietuvius, žydus ir lenkus, apie tą daugiasluoksnį pasienio ruožą, kuriame susipynė skirtumai ir įvairovė, kuriame buvo suvokiamas kito kitoniškumas. Ruth juokauja, kad jos tėvo šeimoje nuolat buvo diskutuojama, ar jie labiau lietuviai, ar vokiečiai.
Ruth gimė jau praėjus trylikai metų po karo, gyveno tuometėje VDR, o nuo 1980 metų buvo aktyvi žmogaus teisių gynimo grupių narė. Ji puikiai kalba lietuviškai ir, žinoma, vokiškai, turi Lietuvos ir Vokietijos pasus. Jos vyras – Izraelio ir Vokietijos pilietis, vyresnysis sūnus laiko save liuteronu, moka daug kalbų, tarp jų ir lietuvių, o mažasis Berlyne lankė žydų mokyklą ir išmoko hebrajiškai, kad galėtų bendrauti su savo giminaičiais Izraelyje. Dabar šeima gyvena Varšuvoje, čia R. Leiserowitz dirba Vokiečių instituto direktoriaus pavaduotoja.
„Vilko vaikų“ keliais
Lietuvą istorikė „atrado“ seniai – dar iki sugriūvant geležinei uždangai, vėliau čia ji dirbo Klaipėdos ir Vytauto Didžiojo universitetuose, rinko medžiagą savo disertacijai ir knygoms, tyrinėjo mažosios Lietuvos žydų, pokario našlaičių likimus. Savo knygoje „Vilko vaikai“ ji ne tik atskleidė dar vieną mūsų istorijos baltąją dėmę – Karaliaučiaus vokiečių likimus, remdamasi išsibarsčiusia archyvine medžiaga, bet ir paskatino pačius skausmingos istorijos herojus pirmą kartą nuo 1944-ųjų prabilti apie save, apie likimą Lietuvoje. Ruth kruopščiai it sudaužytą mozaiką atkūrė pokario našlaičių pasakojimus, jų dramatišką kovą dėl būties. Šie vaikai vėliau buvo pavadinti „vilko vaikais“. Daugelis jų, ieškodami galimybių ir būdų išgyventi, slapstydamiesi traukiniuose keliavo iš Karaliaučiaus į Lietuvą, o čia iš lietuvių ūkininkų prašė išmaldos. Neretas jų šalyje ir pasiliko, buvo įvaikintas, dažniausiai ne savo, bet globėjų pavarde.
Daugelis žmonių istorikės klausinėjo, ar idėja parašyti šią knygą nėra susijusi su jos pačios asmenine patirtimi. Galbūt netiesiogiai, nes jai teko sutikti daugybę žmonių, išvarytų iš savo gimtųjų vietų. Bet jų istorijos Rytų Vokietijoje buvo nutylimos, o sovietmečiu Lietuvoje rasti medžiagos apie šiuos įvykius buvo dar sudėtingiau. Nepaisant to, vaikystėje girdėti tėvo pasakojimai apie pabėgėlių gurguoles, keliones per ledą, pasimetusius vaikus, mįslingi gimtojo krašto vietovardžiai giliai įaugo Ruth atmintin ir leido jau istorikės žvilgsniu patyrinėti tas istorijas.
Pasakojimo vertė
R. Leiserowitz labai vertina individualiąsias žmogaus, šeimos istorijas ir pasakojimus, per kuriuos galima suprasti savąjį tapatumą ir pažinti save patį. Juk užrašyti atsiminimai padeda mūsų kolektyvinei atminčiai atsikratyti baltųjų dėmių, vienos šeimos likimai neretai atskleidžia kelių kartų tapatybės virsmą, traumines patirtis, prie kurių vengiama prisiliesti. Kai pasakiau, kad mes, lietuviai, esame labiau linkę matyti bendrąjį mūsų istorijos paveikslą, platesnę kančių istoriją, nei gilintis į individualius pasakojimus, tarsi bijotume atsigręžti ir pavirsti druskos stulpais, mano pašnekovė prakalbo apie dvasinę okupaciją, padariusią posovietinių kraštų žmonių mentalitetui didžiulę žalą.
Ruth prisiminė, kaip dar Rytų Vokietijoje kalbino vieną teologijos profesorių ir nustebo jam prisipažinus, kad apie praeitį, apie gimtinę su savo vaikais jis nesišneka. Tuomet ji išsigando pagalvojusi, kas laukia tokios visuomenės, kuri numarina atmintį. Jos vaikystės Brandenburgo kaime septintajame dešimtmetyje gyveno daug žmonių, kurių šaknys buvo Mažojoje Lietuvoje, bet apie tai kalbėti buvo savotiškas tabu. Ruth šeimoje atvirkščiai – apie gimtąsias šaknis kalbėta nuolat. Ir dabar jos namuose gausu protėvių fotografijų, giminės istorijas ji noriai pasakoja savo vaikams… Iš tokios medžiagos ir susideda ta įvairiaspalvė tapatybės mozaika.
Pamaniau, kad ir mes tokių pasakojimų nestokojame, bet kaip juos prisimename? Ar ne per dažnai, ėmę laikyti save aukomis, pamirštame kaltes, atsisakome kritiškumo dimensijos? Ruth tikina, kad kaltės jausmas nėra geras dalykas. Ji mano, kad reikėtų mažiau kaltinti, o daugiau domėtis, ieškoti objektyvios informacijos, nebijoti kalbėti apie traumines patirtis. Istorikė įsitikinusi, kad sunku dabar pamatuoti ir suprasti, kaip stipriai mus yra užvaldžiusi dvasinė okupacija. Pašnekovė nusistebėjo šiemet viename iš Th. Manno festivalio renginių išgirdusi dar gana jauną menininkę tvirtinant, kad visi žmonės lygūs. Iš kur tos iliuzijos? Ar tai dar viena dvasinės okupacijos duobių? Juk taip nėra ir niekad nebus.
„Susigrąžinę išorinę laisvę, mes turėtume galvoti apie dvasinę laisvę, apie individualumą“, – svarstė Ruth. Šiemetinėse Th. Manno festivalio diskusijose „dvasios diduomenės“ tema jai įsiminė Valdo Adamkaus požiūris į svarbiausią dvasios dimensiją – laisvę. Ar mes išties šiandien jaučiamės laisvi kalbėti apie praeitį, apie savosios tapatybės sudėtingumą ir matyti Lietuvą su visu jos įvairiapusiu daugiakultūriškumu, kuriame glūdi ne vien tautinės valstybės istorija, bet ir žydiški, lenkiški, vokiški ir rusiški ženklai?
Vidinės laisvės kryptimi
Kai gilinamės į savuosius tapatumus, kartais išnyra keisčiausios istorijos ir pasakojimai. Vienas jų yra savaip sujungęs Ruth ir jos vyro likimus. Jie pirmąkart susitiko jam atvykus iš Vakarų Vokietijos 1982 m. Ruth bute buvo jos močiutės dovanoti mažyčiai baldai, parsivežti iš Izraelio, kuriame ji buvo gimusi. Tada apie santuoką nė negalvoję bičiuliai ėmė dalytis savo šeimos pasakojimais ir paaiškėjo, kad abiejų tėvai gimę Šilutės krašte, vėliau panašiu laiku gyvenę Karaliaučiuje. Vėliau tas pasakojimas apie tėvus, kaip sako Ruth, tapo savotišku jau jų abiejų šeimos antspaudu. Iš čia ir dabar veikianti Rytų Prūsijos žydų istorijos ir kultūros bendrija Berlyne, pradėjusi informacijos paieškas tarp buvusių Klaipėdos žydų, gyvenančių visame pasaulyje, parengusi unikalių išlikusių fotografijų ir dokumentų parodų. Tai tarsi dar vienas tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp istorijos ir individualių likimų.
Ruth gyvenime tas savotiškas tiltų tiesimas tapo simboliškas. Jos veikla ir kūryba nuolat jungia skirtingus tos pačios upės krantus. Naujausia istorikės knyga, netrukus pasirodysianti Vokietijoje ir jau planuojama išversti į lietuvių kalbą, pasakos apie žydų gyvenimą Mažojoje Lietuvoje – tame daugiasluoksniame pasienio ruože XIX amžiuje.
Paklausta, kaip, jos akimis žiūrint, per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė Lietuva, R. Leiserowitz liūdnai taria: „Lietuva vis dar prislėgta baimės. Žmonės dar neatsitiesę, kamuojami nevisavertiškumo kompleksų ir per daug rūpinasi, ką kiti apie juos pasakys.“ Ji mano, kad reikėtų labiau atsipalaiduoti, suprasti, kokie šiandien turėtų būti dvasiniai tikslai. „Dabar, kai turime išorinę laisvę, jau nebežinome, kas yra vidinė.“ Ir dar reikia suvokti savąjį tapatumą, nes be jo sunku būti laisvam. Pašnekovė teigia, kad svarbiausia gyvenime yra atrasti savuosius tikslus. Vienas Ruth tikslų – auginti studentus, pasižyminčius moksliniu smalsumu, o savo tyrinėjimus pateikti taip, kad jie būtų suprantami ir prieinami kuo platesniam žmonių ratui.
Gal „kalta“ Nidos saulė, o gal Ruth optimizmas ir užkrečiamas juokas, bet tarp liūdnų pasakojimų vis išnirdavo ir kas nors linksmesnio, kaip antai prisiminimas apie pokalbį su iškilia ir sau labai svarbia Lietuvos muziejininke, klaususia Ruth, ar ši žinanti, kas tas barzdotas žmogus, kurios portretas kabąs virš darbo stalo. Ruth it per egzaminą išpyškinusi, kad tai Jonas Basanavičius, leidęs „Aušrą“. Bet atsisveikindama ir ji uždavė klausimą: ar ponia direktorė žinanti, kieno spaustuvėje tas laikraštis, budinęs Lietuvą, leistas. Toji nežinojo. Teko patikslinti – Kibelkos spaustuvėje…
Ir vis tie tapatybės tiltai, kuriais visą savo gyvenimą keliauja Ruth Kibelka-Leiserowitz.
