Ryčio Daukanto iliustr.
Jei Lietuvos politikos cirke ryškėtų kokie nors dėsningumai, jei klounai, įsimaišę tarp Seimo narių, būtų nuoseklūs, jei prisikėlėliai ir krikščionys bent kiek laikytųsi savo miglotų scenarijų, svarbiausiame Kultūros ministerijos kabinete po senovei šeimininkautų Remigijus Vilkaitis. Ne dėl to, kad jis būtų kaip nors asmeniškai nesėkmingas ministras, bet todėl, kad Kultūros ministerija jau seniai pasidarė it koks paguodos kaulas traškančių braškančių partinių koalicijų silpniausiems dalyviams prilaikyti. Arūno Valinsko ir R. Vilkaičio keliai išsiskyrė, viešoje arenoje buvo suvaidintos kelios barnio scenos, tačiau, atrodo, net apžvalgininkams nerūpėjo kokios nors priežastys, sietinos su politine logika.
Naujo ministro kandidatūros svarstymas ataidėjo kur kas stipriau. Valinskų šeimos personažai sušmėžavo virš J. Basanavičiaus gatvės, o apstulbę kultūros žmonės ėmėsi visais padoriais žodžiais ne tik atkalbinėti A. Valinską nuo kultūros ministro vaidmens repeticijų, bet dargi siūlyti koalicijos partneriams kitus galimus asmenis. Keistas kūrybinės visuomenės bendradarbiavimo su politinio cirko dalyviais posūkis. Bet kadangi čia nėra jokios logikos, o paviršinio chaoso ženklų matyti labai daug, nutiko taip, kad nėra to blogo, kas negalėtų išeiti į gera. Kiek pakeičiau originalią patarlę: dažniausiai bloga išeina į blogą. Gėriu čia vadinu dr. Arūno Gelūno paskyrimą ministru. Nors sunku šį jautrų menininką ir mąslų filosofą kaip nors sieti su valinskininkais (nebent truputį mistifikuotume Arūno vardą – jei jau gali ką nors reikšti Vytautų bendrystė, tai gal čia irgi veikia ta pati priklausomybė?), bet nutiko taip, kad po dainuojančios revoliucijos Vyriausybės ministro dr. Dariaus Kuolio pagaliau antrąsyk į kultūros valdžią atėjo neabejotinai gabus žmogus.
Šis Lietuvos kultūros įvykis iš tiesų yra unikalus. Iš atokiau jis atrodo nesisteminis, sunkiai pozicionuojamas. Jis yra visai netikėtas, skirtingai nei tipiškas naujosios mūsų nomenklatūros gyvenimo fragmentas: štai ilgamečio muziko ir ilgai buvusio kultūros viceministro G. Sodeikos naujas darbas Vidaus reikalų ministerijos patarėjų brigadoje laikytinas labiau tipišku aukštosios valdžios bruožu. Tačiau tai bruožas, kurio protu nesuprasi ir be ironijos neaprašysi.
Viena A. Gelūno atėjimo į ministeriją interpretacija gali būti tokia: jis priklauso jaunam ir naujam būriui žmonių, kurie susispietę Prezidentūros rūmuose per gan trumpą laiką parašė intriguojančias kultūros strategijos gaires. Jas vertėtų išsamiau aptarti ir išaiškinti, tačiau tai peržengia šio komentaro galimybes. Greitam žygiui nuo strateginių įžvalgų iki įgyvendinimo susiklostė tinkamos sąlygos. Nesikeičiant Seimo sudėčiai, valinskininkams turint tas pačias ministerijas, nekintant nei jų, nei visos Vyriausybės programai, tyliai, mandagiai ir kultūringai buvo paimti Kultūros ministerijos rūmai. Galbūt tai susiję ir su prezidentės Dalios Grybauskaitės politine maniera – nesivelti į klampinančius aiškinimus, daug nekomentuoti, o naudojantis milžinišku populiarumu šalies elektorate stumdyti figūras šachmatų lentoje. Tai tikrai nepanašu į Vilniaus pokerį. Dabar lieka laukti it stotelėje sutrikus kelių eismui, kada atvažiuos tinkamas aiškumo autobusas. Kaip saugume, taip kultūroje.
Neabejotina, kad naujo ministro lauks seni biurokratijos lapinai ir kitokie atstovai. Naujo ministro lauks ir įsisenėję klausimai, kurie po kultūros sostinės sumaišties itin prieštaringai išryškino vieną charakteringą posovietinio pokolonializmo savybę – tai centro ir periferijos atskirties, kultūros galios ir pinigų koncentracijos sostapilių kabinetuose ir studijose klausimai. A. Gelūnas dar prieš praverdamas ministro kabineto duris parodė, kad jam (matyt, ir kitiems prezidentinės kultūros strategijos kūrėjams) ne vis viena, kaip klostysis santykiai tarp sostinės ir visos kitos Lietuvos kultūros. Jis pažadėjo posūkį link valdžios dėmesio decentralizacijos, o svarbiausiu tos naujos politikos šūkiu galėtų būti žiniasklaidoje nuskambėjęs (reiškia, nebūtinai tiksliai) pažadas vežti kultūrą į provinciją. Po buvusio ministro raginimų nesukti galvos dėl naujų knygų provincialų bibliotekoms ši frazė buvo lyg gaivaus vandens gurkšnis šiemetės liepos karštyje.
Ištarus minėtus žodžius, šalia žybtelėjusios vilties visai dėsningai kyla keletas įtarių ir norom nenorom klastingų klausimų dėl to, kas, kur ir kokią kultūrą Lietuvoje vežios. Vežiojimų mūsų geokultūrinėse erdvėse jau būta. Stalino laikais sovietai vežiojo traukiniais ir brigadomis. Menininkus iš centro į liaudį provincijoje, kolchoznikų autobusus į sostinių teatrus. Per nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį netoli nuo senoviško vežiojimo nutolo įvairių valstybės kultūros fondų pinigais remiamų projektų dalyviai. Tai, kas jau ima įgristi sostinėje, dar galima vežioti į provinciją. Kai kuriems važiuojantiems ir vežiojamiems menininkams bei apžvalgininkams tai jau tapo svarbiausiu pragyvenimo šaltiniu. Savaime gal tai ir nėra blogybė, tačiau toks kultūros vežimas gali ir netapti tikra kultūros gyvenimo decentralizavimo priemone. Tai ne tas pats, kas policentriškas, polilogiškas šalies kultūros plėtojimas. Tai tas pats įprastinis sostinės kultūros rėmimas, kultūros sostinės eksportas į artimąją Lietuvą.
Bet šis įtarimas nebūtinai turi pagrindą. Gal naujoji Lietuvos kultūros politika reikš visų pirma tam tikrų prioritetų kaitą finansavimo ir kūrybinių sumanymų rėmimo srityje. Gal tai reikš drąsų posūkį suvokiant, kad miestų ir rajonų bibliotekos, teatrų ir koncertų salės yra ne mažiau svarbios, o gal net svarbesnės nei sostinių sostinės – juodai simbolinės Vilniaus operhauzo scenos – grindys. Gal gana tų sostinių? Gal bus ryžtasi moratoriumui Vilniaus dvaro kultūros finansavimo politikoje? Įsivaizduoju, ką reiškia tokie klausimai ir toks kultūros vežimo interpretavimas. Tačiau ryžtuosi pakartoti prisipažinimą: iš tiesų norėčiau, kad bent iš dalies taip nutiktų.
