Tomo Čiučelio iliustr.
Naujos atominės elektrinės Visagine statybos taps šalies amžiaus projektu. Atominė elektrinė gali tapti svariu ekonominiu pranašumu, tačiau jei projektas nenusisektų, rizikuojame tapti ilgamečiais atominio monstro įkaitais.
Už 1 tūkst. kubinių metrų dujų Lietuva šių metų pradžioje mokėjo daugiau kaip 300 JAV dolerių, nors kitose Europos šalyse veikiančiose biržose už tokį patį kiekį buvo prašoma 200 JAV dolerių. Nereikia nė sakyti, kad visi bandymai derėtis su rusais dėl dujų kainos baigiasi vienodai. Ir vargu ar tai galima vadinti derybomis – turėdama vienintelį dujų vamzdį, ateinantį iš Rytų, Lietuva yra pasmerkta užimti verkšlentojo, o ne lygiaverčio derybininko poziciją. Už verkšlenimą tenka brangiai mokėti. Per metus šalis suvartoja 2,7 mlrd. kubinių metrų dujų, o mokėdami 100 JAV dolerių brangiau negu europiečiai, už jas permokame 270 mln. JAV dolerių (723 mln. litų). Todėl alternatyvos – dujų jungtis su Lenkija ir suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje – Lietuvai būtinos. Aišku, dar reikia pasirūpinti ir tuo, kad naujų dujų vamzdžių kontrolė nebūtų sutelkta vien „Gazprom“ valdomose „Lietuvos dujose“.
Kalbant apie elektrą, alternatyvų turime daugiau ir mūsų priklausomybė nuo kaimynų iš Rytų yra gerokai mažesnė. Didžiąją dalį elektros gali gaminti Lietuvos elektrinė, taip pat veikia elektros rinka, kurioje elektros teoriškai galime įsigyti bent iš šešių šalių: Suomijos, Estijos, Rusijos, Latvijos, Baltarusijos ir Ukrainos. Taip pat veikia termofikacinės elektrinės, po truputį plečiasi elektros gamyba panaudojant atsinaujinančius energijos šaltinius. Vis dėlto diktuoti elektros kainas Lietuvoje nėra taip sudėtinga, nes alternatyvų turime kur kas mažiau, negu atrodo. Termofikacinės elektrinės visu pajėgumu dirba tik šaltuoju metų laikotarpiu, elektros gamyba pasitelkus vandens, vėjo ir saulės energiją sudaro vos kelis procentus visos šaliai reikalingos elektros energijos. Saugumo garantas yra vienintelė Lietuvos elektrinė ir tai tik iš dalies.
Lietuvos elektrinės gaminamos elektros kaina priklauso nuo dujų, kurias tenka pirkti iš rusų, arba mazuto kainų. Kontroliuojant dujų kainą, galima iš esmės nustatyti ir Elektrėnuose gaminamos elektros kainą. Pasak „Baltpool“ Plėtros vadovo Tado Adomaičio, Ignalinos atominė elektrinė, elektros kilovatvalandę gaminusi už 6,4 cento, galėjo daryti spaudimą importuojamos elektros kainoms, kurios išaugdavo, kai elektrinė buvo stabdoma remonto darbams ir vėl sumažėdavo jai atnaujinus elektros gamybą. Po atominės elektrinės uždarymo joks šalyje veikiantis elektros gamintojas nebėra pajėgus konkuruoti su importuojamos elektros kainomis. Termofikacinėse elektrinėse pagamintos elektros kilovatvalandė superkama už 16–26 centus, hidroelektrinėse – už 26 centus, vėjo elektrinėse – už 30 centų, o už saulės pagamintą energiją valstybė yra pasiruošusi mokėti po 1,62 lito už vieną kilovatvalandę.
Kadangi Lietuvos elektrinė yra vienintelė alternatyva importuojamai elektros energijai, importuotojams tai yra viršutinė kainos riba. Aišku, vidutinė elektros kaina biržoje šią vasarą svyruoja tarp 15–16 centų už kilovatvalandę, o Elektrėnai pagamintą elektros kilovatvalandę parduoda už 29 centus, tad atotrūkis tarp kainų didelis. Vadinasi, galimybių svyruoti elektros kainai biržoje yra pakankamai. Jeigu gamtinės dujos toliau brangs, svyravimo ribos gali dar labiau padidėti.
Būsimi energijos poreikiai
„Lietuvos energijos“ specialistai yra paskaičiavę, kad teorinis šalies aprūpinimo potencialas elektros energija yra daugiau kaip dvigubai didesnis už poreikius ir sudaro 23 teravatvalandes. Prognozuojama, kad šįmet Lietuvai iš viso reikės maždaug 9 teravatvalandžių elektros energijos. Elektros energijos ištekliai regione jau dabar viršija poreikius, o rusams užbaigus antrą Kaliningrado termofikacinės elektrinės bloką, jie dar labiau išaugs.
Kita vertus, dabartinė padėtis elektros rinkoje nėra ilgalaikė ir gali greitai pasikeisti regiono ekonomikai pradėjus sparčiau augti. Elektros energijos perteklių regione lemia du veiksniai – ekonomikos krizė ir vasaros metas. Elektros suvartojimas dėl ūkio nuosmukio kritęs visose šalyse, o mažiau elektros iki šaltesnio metų laiko vartojama Skandinavijos šalyse, visa tai didina jos pasiūlą ir mažina kainą.
Tačiau jau per artimiausius keletą metų elektros pasiūla gali kristi, o kaina didėti. Tikėtina, kad elektros suvartojimas Lietuvoje augs greičiau negu senosiose ES šalyse, nuo kurių pagal vienam gyventojui tenkančią suvartotos elektros energijos dalį atsiliekame daugiau nei du kartus.
Per artimiausią dešimtmetį turėtų smarkiai kisti ir bendras mūsų regiono energetikos paveikslas. Įsigaliojus griežtesniems ES taršos reikalavimams, su elektros gamybos apribojimais susidurs Lenkija ir Estija. Pirmoji turi daug anglimis kūrenamų elektrinių, antroji elektrą gamina degindama skalūnus, tad šios šalys turės ieškoti, kuo pakeisti dabartines elektrines. Todėl bendras keturių šalių regioninės atominės elektrinės projektas turėtų patenkinti įvairių pusių poreikius.
Elektros sąjunga
Prieš tai, kai Visagine turėtų išdygti nauja atominė elektrinė, planuojama, kad Lietuvos elektros rinka bus integruota į bendrą Šiaurės šalių rinką. Praėjusių metų viduryje Briuselyje pasirašytą Baltijos energetikos jungčių planą galima laikyti kol kas svarbiausiu Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos šalių žingsniu į energetinę nepriklausomybę. Aštuonių Baltijos jūros regiono valstybių ir Europos Komisijos pasirašyto plano akcentai – elektros jungtys iš Lietuvos į Švediją ir Lenkiją, ir jungtis iš Estijos į Suomiją. Mūsų šalį su Švedija turėtų sujungti 700 megavatų galios jungtis, su Lenkija – 1 000 megavatų jungtis, iš Estijos į Suomiją turėtų būti nutiesta 650 megavatų jungtis ir sustiprinti dabartinę 350 megavatų jungtį.
Kauno technologijos universiteto mokslininko Anzelmo Bačausko teigimu, naujos jungtys turėtų tapti alternatyva rusiškoms jungtims, kurių bendra galia šiuo metu siekia 3 tūkst. megavatų. „Jeigu išliks dabartinės jungtys su Rusija ir Baltarusija, sugriauti tokio tinklo galimybių iš esmės nėra“, – apie techninį elektros tinklo saugumo aspektą kalbėjo A. Bačauskas. Tačiau kur kas svarbiau, kad atsiras daugiau galimybių importuoti elektros energiją iš Skandinavijos šalių. Net jei elektros tiekimas iš Rusijos visiškai nutrūktų, nors to tikimybė ir labai maža, rusišką elektrą galėtume pakeisti skandinaviška.
Įdomesnis klausimas yra tai, už kiek teks pirkti elektros energiją bendroje Šiaurės šalių elektros biržoje. Megavatvalandės kaina Skandinavijos šalių biržoje „Nordpool“ liepos viduryje buvo panaši kaip ir Lietuvos biržoje „Baltpool“ ir siekė apie 48 eurus (166 litus). Vadinasi, skandinavai už elektros kilovatvalandę mokėjo 16 lietuviškų centų. Vidutinė metinė kaina „Nordpool“ biržoje niekada nebuvo perkopusi 50 eurų ir, nors žiemos mėnesiais ji pakyla iki 50–60 eurų (16–21 centas už kilovatvalandę), pavasarį ir vasarą ji nukrinta iki 25–30 eurų (9–10 centų už kilovatvalandę).
T. Adomaičio teigimu, Šiaurės ir Baltijos šalių elektros rinkų susijungimas turėtų būti naudingas abiem regionams, nes elektros energijos vartojimo specifika skiriasi. Skandinavijoje elektros energijos poreikis labiausiai išauga žiemą, vasarą jie turi perteklinės energijos, kurią kartais pardavinėja itin žemomis kainomis. Lietuvoje energijos gamybos potencialas šiuo metu didesnis žiemą, kai visu pajėgumu gali dirbti termofikacinės elektrinės. Todėl regionų sujungimas turėtų sumažinti elektros kainos svyravimus.
Kaina – svarbiausia
Energetinės nepriklausomybės garantu turėtų tapti nauja atominė elektrinė Visagine. Jau minėta, kad atominė elektrinė regione būtų reikalinga kelioms šalims, ją geriausiai statyti reikalingą infrastruktūrą turinčioje ir kelis dešimtmečius Ignalinos atominę elektrinę sėkmingai eksploatavusioje Lietuvoje. Tačiau statybos bus kur kas sudėtingesnė užduotis negu elektrinės eksploatacija.
Lietuvoje papildomu atominės elektrinės statybų iššūkiu tampa tai, kad mums reikės statyti galingą branduolinį reaktorių. Nors mažą reaktorių būtų galima pasistatyti greičiau ir pigiau, jo gaminama elektra būtų brangi ir nekonkurencinga. Didelio – maždaug 1 000–1 500 megavatų galios – reaktoriaus gaminama elektra pigesnė, tačiau reaktorius brangesnis, todėl statyboms reikia ieškoti strateginio investuotojo ir į pagalbą kviestis Lenkiją, Latviją bei Estiją. Tačiau kiekviena pusė turės savų interesų.
Lietuvai atominė elektrinė yra energetinio saugumo garantas, strateginiam investuotojui – galimybė uždirbti, o kitos šalys tikisi įsigyti pigios elektros energijos. Skirtingi interesai turės būti suderinti. Kalbėti apie konkrečius įsipareigojimus, pasak energetikos ministro patarėjo Kęstučio Jauniškio, dar anksti, nes ministerija investuotoją iš dabartinių penkių galimų ketina pasirinkti iki šių metų lapkričio mėnesio. Tada turėtų paaiškėti ir daugiau detalių dėl Visagino atominės elektrinės – reaktoriaus technologijos, tikslesnės jo galios ir būsimos elektros kilovatvalandės kainos. Pastaroji kelia ir dar ilgai kels daug aistrų. Naujos atominės elektrinės pagamintos elektros kilovatvalandės kainą galop bus galima laikyti geriausiu projekto sėkmės rodikliu.
Elektros paklausa ir pasiūla
Jeigu nauja atominė elektrinė gamins už tokią pačią kainą, kokia susiformuos elektros biržoje, didelių sunkumų neturėtų kilti – elektrą noriai pirks tiek Lietuvos, tiek kitų regiono šalių vartotojai, patenkintos bus visos pusės. Tačiau jei naujos atominės elektrinės gaminama elektra bus brangesnė, už tai kažkam teks sumokėti. Brangesnę elektros energiją gaminanti elektrinė biržoje jos parduoti negalės, nes joje prioritetas teikiamas pigesniems pasiūlymams.
Nepaisant to, kad atomines elektrines ketina statytis rusai ir baltarusiai, jų pigesnei elektrai atsispirti nebus labai sudėtinga. Perėjus prie jungčių su Lenkija ir Šiaurės šalimis, atsiras techninė galimybė visiškai atsisakyti jungčių su Rytais. Energetikos ministerija teigia, kad planų nei stiprinti, nei nutraukti šių jungčių šiuo metu nėra. Tačiau kartą prisijungusi, pasitraukti iš Šiaurės šalių elektros biržos Lietuva negalės, taip pat bus neįmanoma reguliuoti atominės elektrinės srauto – paleista ji turės dirbti visu pajėgumu. Todėl brangesnės elektros energijos gamintojui liks du būdai – parduoti elektros energiją per tiesiogines sutartis arba parduoti ją pigiau ir prašyti, kad šis skirtumas būtų kompensuotas per specialų tarifą ar sudarius rinkoje išskirtines sąlygas.
Šiuo metu į elektros kilovatvalandės kainą įskaičiuojamas viešuosius interesus atitinkančių paslaugų tarifas (žr. grafiką), kurį valstybė naudoja, pavyzdžiui, tam tikram kiekiui elektros energijos iš termofikacinių elektrinių supirkti didesniu tarifu. Taip pastarosios perteklinę elektros energiją gali parduoti mažesne kaina už gamybos išlaidas ir iš to gauti pajamų. Panašus mechanizmas, matyt, galėtų būti pritaikytas ir naujos atominės elektrinės parduodamai elektrai. Tokiu atveju tai ne tik reikštų, kad pasistatėme brangų elektros gamybos šaltinį, bet dėl jo atsisakėme įsigyti pigesnės elektros energijos iš užsienio šalių. Kaip minėta, elektros energija Skandinavijos šalyse, priklausomai nuo gamtinių sąlygų, gali būti pakankamai pigi.
Atominės elektrinės šešėlis
Visagino atominė elektrinė neturėtų virsti dar vienu išskirtinį statusą turinčiu objektu šalyje, kokiu iki šiol buvo Mažeikių naftos gamykla „Orlean Lietuva“. Nors Lietuvos teritorijoje turime veikiančią naftos perdirbimo gamyklą, už degalus mokame brangiau negu juos iš tos pačios gamyklos importuojantys latviai ir estai. Be to, lenkų koncerno valdoma gamykla iš Vyriausybės nuolat kaulija įvairių nuolaidų. Muitai importuojamiems degalams ir privalomųjų degalų rezervų kaupimo tvarka leido bendrovei iki šiol užimti dominuojančias pozicijas rinkoje.
Atrodo, kad išskirtinio objekto statusą dabar norima suteikti atominei elektrinei. Pavasario Seimo sesijoje turėjo būti svarstytas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projektas. Nors dar gegužės mėnesį energetikos ministerijos specialistai apie šį įstatymą kalbėjo su dideliu entuziazmu, jo svarstymo metu Seime pati Vyriausybė šio įstatymo projektui pateikė per 120 pastabų. „Tos pastabos yra absoliutus kratinys. Visų įstatymą skaičiusių institucijų pastabos sudėtos į krūvą ir didžioji jų dalis esmės nekeičia. Tačiau dėl kelių pakeitimų įstatymo rengime dalyvavę socialiniai partneriai tikrai nesutiks. Keista, kad energetikos ministerijos atstovas visą laiką buvo darbo grupėje, iki šiol viskas buvo gerai, staiga viskas tapo negerai“, – teigė Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius Saulius Pikšrys.
Anot jo, tai reiškia, jog dabartinis įstatymo projektas nebus priimtas, jį greičiausiai teks rengti iš naujo. Vadinasi, deklaruoti valdžios siekiai plėtoti atsinaujinančią energetiką, remti privačias gyventojų iniciatyvas ir per artimiausią dešimtmetį įvykdyti ES reikalavimus yra atidedami. O juk 50 proc. suvartojamos elektros energijos pasigaminantis gyventojas yra dar mažiau priklausomas negu tada, kai elektrą jis perka iš vietos gamintojo. S. Pikšrio teigimu, tai galima laikyti kaip signalą, kad atsinaujinančios energetikos plėtra stabdoma dėl atominių interesų, nors Lietuva įsipareigojo ES iki 2020 m. bent 23 proc. energijos pagaminti naudojant atsinaujinančius šaltinius.
Prieš dvejus metus kartu su danų mokslininkais S. Pikšrys atliko ir Seimui pristatė studiją „Darnios energetikos vizija Lietuvai iki 2050 metų“. Pasak jo, studija parodė, kad didžiąją dalį elektros poreikių šalis pajėgi patenkinti intensyviai plėtodama vėjo ir biomasės energetikos sritis. Pavyzdžiui, šalies teritorijoje ir jai priklausančioje jūros dalyje būtų galima įrengti apie 1,5 tūkst. megavatų galios vėjo elektrinių. Tiesa, pašnekovas pripažįsta, kad dalį elektros energijos reikėtų importuoti ir atsargoje turėti dujas naudojančią elektrinę.
Du scenarijai
Visi kalbinti specialistai sutiko, kad bendroje Šiaurės šalių rinkoje užtektų vietos ir atominei elektrinei, ir elektros energijos gamybos šaltiniams. Nauja atominė elektrinė gali būti laikoma šalies amžiaus projektu, tačiau laikyti ją šalies energetinio saugumo garantu ne visai tikslu. Šalies energetinį saugumą užtikrins po penkerių metų nutiestos jungtys, o Visagino atominė elektrinė taps ilgalaikiu elektros tiekėju ir stabilesnių elektros kainų garantu. Kokios jos bus, priklausys nuo elektrinės statybų eigos. Pagal blogiausią scenarijų galime likti vieninteliais naujos atominės elektrinės klientais, kurie už savo atomines ambicijas turės mokėti papildomai. Geriausiu – bent 50 metų turėsime patikimą elektros energijos gamybos šaltinį, kurio gaminamą energiją galėsime eksportuoti į kitas šalis.
