Vyčio Snarskio iliustr.
Žvilgsnis į dolerį senamadiškai.
Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje susiūbavus „Bretton Woods“ sistemai, aukso kaina doleriais už Trojos unciją dviem etapais buvo pakelta nuo 35 iki 42,22 JAV dolerio. Iš esmės tai buvo dolerio devalvacija.
Valdžia anuomet tebemanė, kad pokytį išreikšti verta pagal aukso lydinius, o ne lyginant su kita valiuta, tarkime, Japonijos jena arba Prancūzijos franku. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Franklinas Rooseveltas paskelbė ypatingą dolerio devalvacijos aukso atžvilgiu politiką ir kainą pakėlė nuo 20,67 iki 35 JAV dolerių, manydamas, kad taip pavyks padidinti prekių kainas (taigi, ir ūkių pajamas) ir sumažinti skolos aptarnavimo naštą.
Šiandien aukso kainą lemia rinka, o ne diktuoja oficialūs šaltiniai. Aiškinant pokyčius aukso lydinių rinkoje linkstama pasitelkti pasiūlos ir paklausos sąvokas. Bet galbūt aukso kainų svyravimus reikėtų vertinti pagal investuotojų pasitikėjimą doleriu ir apskritai popieriniais pinigais.
1973 metais atrišus auksą, jo kaina sparčiai kilo visą likusią dešimtmečio dalį ir 1980 metais pasiekė net 850 JAV dolerių už unciją. Kitaip tariant, nuo „Bretton Woods“ baigties doleris prarado apie 90 proc. vertės. XX a. aštuntasis dešimtmetis – tai metas, kai ekonominė politika išsivysčiusiame pasaulyje atrodė pairusi: didelė infliacija ir nedarbas, o pasitikėjimas centriniais bankais mažas.
Regis, persilaužimas įvyko 1979 metais, Paulą Volckerį paskyrus Federalinio rezervo pirmininku. Infliacijos spiralę jis nutraukė XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje, nors už tai ir buvo sumokėta recesija su atkritimu. Nuo 1982 metų išsivystę ūkiai, atrodo, įžengė į „didžiojo nuosaikumo“ erą: infliacija buvo maža arba krito, o recesijos buvo retos ir švelnios. Valdžia įgudo stabilumą užtikrinti popieriniais pinigais, padedant nepriklausomiems centriniams bankams, kurių tikslas – maža infliacija. 1999 metais aukso kaina nuo 850 JAV dolerių jau buvo nukritusi iki 253 JAV dolerių. Grįžus pasitikėjimui ekonomine politika, doleris per beveik du dešimtmečius buvo revalvuotas 236 proc.
Tačiau baigiantis XX a. tikėjimas amžina centrinių bankų darbuotojų išmintimi artėjo prie piko: 2000 metais pasirodė Alano Greenspano portretą nutapiusi Bobo Woodwardo knyga „Maestro“. Dėl „dot-com“ ir būsto burbulų A. Greenspano karjerą teko įvertinti iš naujo. Dabar daugybė komentatorių mano, kad jis per mažai dėmesio skyręs kreditų augimui ir turto kainoms. Kaip kandžiai pastebi Charlesas Dumas iš „Lombard Street Research“, A. Greenspanui buvo būdingas „asimetriškas nežinojimas“. Jis teigė nežinąs, kada yra turto kainų burbulas, bet visuomet teigė žinąs, kada krintančios turto kainos galėtų sukelti sumaištį. Investuotojai neturėjo iš ko rinktis.
Be to, kreditų krizė atkleidė centrinei bankininkystei būdingą konfliktą, siekiantį aukso standarto laikus. Centriniai bankai ne tik užtikrina valiutos vertę, bet ir kraštutiniais atvejais tampa skolintojais. Kritinėje situacijoje pastaroji pareiga, regis, nusveria pirmąją, ir tokie bankininkai atsuka čiaupus, iš kurių liejasi pinigai. Dėl to prarastas pasitikėjimas doleriu. Aukso kaina augo nuo 1999 metų, vadinasi, per pastarąjį dešimtmetį doleris iš esmės buvo devalvuotas beveik 80 proc. (žr. grafiką).
Pastarųjų 40 metų istorijoje labiausiai stulbina tai, kad šie trys dolerio vertės pokyčiai (nuo 236 proc. kilimo iki 90 proc. smukimo) pagal ankstesnius standartus yra didžiuliai. Bet jie nebuvo pastebėti, nes doleris dabar lyginamas su kitomis popierinėmis valiutomis, kaip antai euras ir juanis, ir jų atžvilgiu pokyčiai nebuvo tokie ekstremalūs.
Iš to kyla dar vienas rebusas. Be kitų priežasčių, šalys aukso standartą ir „Bretton Woods“ sistemą stengėsi išsaugoti, norėdamos užtikrinti kreditorius, kad jiems bus mokama patikimais pinigais. Nuo 1971 metų dauguma šalių turėjo teisę kreditoriams paskolas grąžinti pinigais, kurių atsispausdinti jos galėjo kada panorėjusios. JAV, Didžioji Britanija ir į jas panašios dabar laikomos „laimės kūdikiais“, nes, skirtingai nuo Graikijos, jos savo valiutas gali devalvuoti ir nemokumą skelbti realiomis sąlygomis.
XX a. devintajame dešimtmetyje, kai faktinis vyriausybių skolų pelningumas šoktelėjo, tokia perspektyva kreditoriams išties sukėlė nerimą. Bet neatrodo, kad dabar tai juos jaudintų. Skolindamosi dešimčiai metų JAV ir Didžioji Britanija moka vos 3–3,5 proc. palūkanas. Galbūt dėl to, kad defliacija atrodo aktualesnė grėsmė. Gal dėl to, kad obligacijų rinkose dabar vyrauja kiti centriniai bankai, kuriuos labiau domina valiutų kursų valdymas nei didesnė grąža. Bet mažo pelningumo, didelio deficito ir džiaugsmingai pingančias savo valiutas stebinčių vyriausybių derinys nėra stabilus. Kažkas turi duoti.
