Justo Gatelio iliustr.
Apžvalgininko apmąstymai apie Briuselio elito tikėjimą ir kvailystes.
Nė vienos progos kuo nors pasipiktinti nepraleidžiantis britų politikas Nigelis Farage’as pasibaisėjo neseniai sužinojęs, kad daugiau nei tūkstantis Europos Sąjungos pareigūnų uždirba daugiau nei Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas. „ES – tai „reketas“, – griaudėjo N. Farage’as, Europos Parlamente atstovaujantis Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijai (JKNP). Visai ne keista, kad Briuselio biurokratai reikalauja „daugiau Europos“, pareiškė jis. Iš tiesų jie nori „daugiau pinigų“ sau.
O iš tikrųjų viskas dar blogiau – bent jau JKNP rinkėjams. Briuselio pareigūnai reikalauja „daugiau Europos“, nes tikrai nori daugiau Europos. Taip, kai kuriems mokama per daug, ypač dar prieš 2004 metų kadrų reformą pasamdytiems senbuviams. Itin išsilavinę ir dažnai truputį nuobodžiaujantys eurokratai gali pasirodyti ir išpaikę: aimanuojantys dėl sąlygų, nors turi vienas saugiausių darbo vietų pasaulyje. Bet vidutiniam eurokratui šiame darbe svarbiausia ne pinigai.
Europos kvartalas Briuselyje – keista vieta. Tai ne tiek Sodoma ir Gomora, kiek Vatikanas. Jos biurokratams Europa – tikėjimu grindžiamas projektas ar bent jau toks buvo šiems laikant stojamuosius ES egzaminus. Nors sendami, sužinoję, kad paaukštinimui ne tiek svarbu nuopelnai, kiek politika, eurokratai darosi vis ciniškesni, dauguma ne visai praranda tikėjimą.
Tiesiai šviesiai, jie mano, kad nacionalizmas – didžiausia blogybė. Žvelgiant į tikėjimo dogmas, tai nėra siaubinga. Nacionalizmas išties buvo Europos prakeiksmas. Šiandien ES savo buvimu it tvirtovė atremia naujas baisybes. Kad ir nesena įtampa tarp slovakų ir vengrų, abiejose šalyse kurstomą ciniškų populistų. Tokia bjaurastis nedaug tegali. Pavyzdžiui, vietiniai politikai negali jiems neįtinkančios tautybės prekiautojams užverti sienų arba atleisti netinkamos kilmės darbuotojų – tai prieštarautų ES teisei.
Briuselio pareigūnai dažnai esti protingi ir sumanūs. Jie kalba daugybe kalbų. Daugelio sutuoktiniai – iš kitos šalies (o sutuoktiniai, su kuriais jie išsiskyrę, dar iš kitos, jei jau apie tai kalbame). Jų vaikai kalba ne viena kalba, sava laiko ne vieną kultūrą, o tautybė jiems reiškia europietis. Šie pareigūnai itin dažnai esti kilę iš regionų, kuriems būdinga ryški nepriklausomybės dvasia, kaip antai Katalonija arba Velsas. Nenorinčius siekti karjeros nekenčiamoje šalies sostinėje Madride arba Londone, juos užvaldo svajonė apie suvienytą Europą.
Eurokratai lyg nuodėmklausiai turi visas sąlygas matyti, kaip dėl nacionalinių interesų sudaromi purvini sandėriai. Kasmetinėje žuvininkystės taryboje jie stebi, kaip ministrai „savo“ žvejams siekia gauti didžiules kvotas, vertingas rūšis stumdami prie išnykimo ribos. Jie mato, kaip neva Europai palankios vyriausybės lobistinėmis priemonėmis siekia „jų“ ūkininkams arba automobilių pramonės darbuotojams palankių naujų įstatymų. Visa tai sutvirtina jų tikėjimą, kad Europa – aukštesnis idealas.
Tačiau ir už jų antinacionalizmo credo slypi rizika. Geriausiu atveju ES biurokratai gali naiviai vertinti, iki kokio lygio integraciją pakęs paprasti rinkėjai. Blogiausiu atveju jie atrodo priešiški demokratijai. Kaip ir bet kuriai dvasininkų kastai, eurokratams būdingas tam tikras autoritarizmas ir obskurantizmas. Prancūzams ir olandams 2005 metais balsavus prieš ES Konstituciją, Briuselio pareigūnai murmėjo, esą nesąmonė klausti paprastų žmonių nuomonės dėl sudėtinga teisine kalba sudarytos ES sutarties. Drąsesnieji įrodinėjo, kad ES visuomet buvo elitinis projektas – ir dėl rimtų priežasčių. Juk, sakė jie, jei būtų atsiklausta Vokietijos rinkėjų, šie Vokietijos markės niekuomet nebūtų atsisakę dėl euro. O Prancūzijoje rinkėjai nebūtų sutikę su ES plėtra.
Užkietėję euroskeptikai Europos pareigūnus kaltina planuojant diktatūrą. Tai pigi demagogija. ES – demokratinių šalių klubas, nors ir su nerinktais arbitrais. Briuselio burbule – patogiame pareigūnų, ES finansuojamų idėjų kalvių ir nemažos grupės žurnalistų pasaulyje – įsikūrusieji anaiptol nėra nepakantūs demokratijai. Problema kita – daugybė ten dirbančių žmonių nacionalinę demokratiją tapatina su savanaudiškumu ir populizmu.
Neatsakingas parlamentas
Vis siūlomas vienas šios problemos sprendimas: europinė demokratija, grindžiama tarptautinėmis partijomis ir didžiulėmis naujomis galiomis, kurias Europos Parlamentui suteikia Lisabonos sutartis. Tokiam entuziazmui reikia dar daugiau tikėjimo. Europos Parlamentas – didžioji Europos projekto nesėkmė. Tai prastesnės komandos kerštas: draugija, kuriai vadovauja pozuojantys antrarūšiai, kiekvieną mielą akimirką besistengiantys susigrobti naujų galių iš nacionalinių vyriausybių.
Parlamentas renkamas, bet iš tiesų nėra atskaitingas. Jo nariai balsavimu gali atmesti bet kokį įstatymą, nerizikuodami vyriausybės žlugimu ir priešlaikiniais rinkimais – tai valdžia be pasekmių. Paprasti rinkėjai net neįsivaizduoja, kas jiems atstovauja parlamente, ir netgi nežino, ar dominuoja kairieji, ar dešinieji. Tiesą sakant, dėl Europos įvairovės stambių parlamento blokų skirstymas į kairiuosius ir dešiniuosius mažai tereiškia: antai švedų kairieji apie laisvąją prekybą išmano daugiau nei prancūzų konservatoriai. Reikalai tvarkomi susitariant ryškioms partijų personoms, o ne atvirai susikertant idėjoms. Taigi parlamentui visuomenės sužavėti absoliučiai nepavyko.
Briuselio veikėjai įsitikinę, kad ES kritikai yra nacionalistai. Jie klysta. Baigdamas rašyti apie Briuselį, šis kritikas sutinka, kad daugeliu atvejų dėl didžiausių kvailysčių Europoje galima kaltinti vyriausybių, o ne Briuselio demokratų savanaudiškumą ir cinizmą. ES nacionalizmą kontroliuoja, o tai rimtas darbas. ES išsaugojo tikėjimą. Į viską atsižvelgus, ji nušlavė vidinę prekybą ir laisvą žmonių judėjimą varžiusias kliūtis. Ji modernizavo vargingus regionus. Pietų ir Rytų Europai ji padėjo įsitvirtinti laisvajame pasaulyje, o tai istorinis laimėjimas.
Bet mūsų tikėjimas Europa nėra absoliutus. Ir jis nesusijęs su tikėjimo stebuklais, kaip antai europinė demokratija. Realybėje demokratija, gerokai praaugusi nacionalinę valstybę, klumpa.
