Sigitas Parulskis, „Vėjas mano akys“, 240 p., „Baltos lankos“
Nenustebčiau, jei Sigitas Parulskis parašytų ir savą „Trijų muškietininkų“ variantą. Tai labai universalus kūrėjas ir visų savo galimybių jis dar neatskleidė. Štai ir dabar – avantiūrinis romanas su detektyvo elementais.
Klasikiniai detektyvai dažniausiai vyksta uždaroje erdvėje, pvz., užmiesčio name. Čia irgi uždara erdvė – graikiška sala, kurioje atsiduria pagrindinis romano personažas vardu Odisėjas. Parulskiui artimi antikiniai motyvai, visas kultūriškai adaptuotas mitologinis panteizmas. Tiesa, detektyvui tai ne visada į naudą. Detektyvui į naudą išgrynintas ir šalutinėm linijom neapsunkintas siužetas, o tokia nuostata kiek kirstųsi su mitologinėm bei filosofinėm autoriaus ambicijom. Ir kertasi. Prasidėjęs kaip veržlus, „Playboy“ puslapiams tinkamas pasakojimas, romanas baigiasi aiškioje Umberto Eco orbitoje su mįslingais, būtinais dešifruoti rašteliais, dar mįslingesnėm sektom ir visų personažų ištirpimu neapibrėžtumo horizonte.
Kas čia suka siužetą? Yra nežinia iš kur skirtingose vietose atsirandantis nušautas taksistas, yra keletas sunkiai apibūdinamas užduotis atliekančių veikėjų, iš kurių išsiskiria tokia Penelopė, rodanti Odisėjui nelabai motyvuotą palankumą. Yra senis Homeras (kas gi daugiau?), sėdintis pajūry ir čiulpiantis akmenis. Taip neva ieško filosofinio akmens. Na, tegu, nors įvaizdis abejotinas.
Tad panašu, jog pagrindinis siužeto variklis čia yra dingę Odisėjo pinigai. Vienas svetimoje saloje be pinigų. Štai kur tikroji šiuolaikinio Robinzono Kruzo situacija. Išgyventi, viską susirasti pačiam. Odisėjas ir ieško tokių galimybių, vis atsidurdamas kieno nors įtakos zonoje, vis kieno nors manipuliuojamas ar klaidinamas.
Odisėjas įkūnija visus garsiosios (tikros ar prisiimtos) autoriaus mizantropijos bruožus. Jis nuolat geria, žvelgia į pasaulį „prieš plauką“, itin daug dėmesio skiria savo fiziologiniams procesams ir nuolat burba. Niurzgėjimas irgi nesuderinamas su klasikinio detektyvo stilistika, o čia anglišką fotelį veik visur pakeitusi psichoanalitiko kušetė. Autorius savo herojaus egzistencinę mizantropiją kildina ir iš Albert’o Camus, ignoruodamas šviesiąją, viduržemiškąją pastarojo pusę. Romane apskritai apstu filosofinės eseistikos, nuo kurios rimtas filosofas turbūt nusišautų. Vienas pasyviųjų knygos personažų ir yra nusišovęs filosofas – rodos, autorius jį nušovė ne be reikalo.
Galima teigti, jog viskas romane susieta su vienu iš trijų skysčių: jūra, alkoholiu arba vėmalais. „Save apmąstantis vanduo“, kaip rašo autorius. Alkoholis čia tampa savotišku mediumu tarp jūros ir vėmalų, kurių stebėtinai gausu. Knyga apskritai nevengia vulgarizmų bei obsceniškumo. Pastarieji dalykai savaime nei geri, nei blogi, tačiau pageidautina, kad jie natūraliai įsiterptų į knygos kontekstą ir rašytojo stilių. Neretai tokio sporadiškumo romane pristingama, perdozuojama arba visi drastiški epitetai ima skambėti pernelyg knygiškai.
Esama gražių ir savaip šmaikščių vietų („Sara juokėsi. Ir aš juokiausi. Visi juokėsi, nes daugiau bare nieko nebuvo.“), bet yra ir verčiančių pakraipyti galvą („jūra vaitojo kaip gimdantis virtuvinis kombainas“, „jos veidas keitėsi tarsi jūros paviršius audros metu“, „Mozė buvo pirmasis žurnalistas, kuris nemokėjo imti interviu“).
Kiek disonansu tokioje (neva) ciniškoje knygoje skamba oidipiškoji tėvo bei pasikorusios motinos linija, tarsi turinti pagrįsti vidinę Odisėjo krizę, lėmusią ir visas išorines peripetijas. Nekęsti tėvo ir egzaltuotai mylėti motiną, žinoma, yra ir froidiška, ir mitologiška, bet avantiūrinį romaną šis matmuo dar labiau komplikuoja, o iki psichologinio neatveda. Motina mirusi. Dar viena jungtis su mirusiųjų pasauliu, kuris šio autoriaus kūryboje visada aktyvuotas. Vėl į pagalbą atskuba A. Camus, neva pirmas pasakęs, jog visi geidžiame mylimiausių žmonių mirties (iš tiesų mintis ne nauja, plg.: „Yet each man kills the thing he loves.“ O. Wilde’as). Pasaulis, kuriame mylimas vienintelis žmogus, bet ir tas miręs.
Ką gi, sala. Prisimindami Johną Donne’ą, kiekvienas galime pasijusti tokia sala. Su savais homerais ir savais odisėjais. Ir su savom drastiškai parulskiškom avantiūrom. Galime šį kontroversišką romaną priimti kaip įvardijimą tų fantomų, kurie tūno ir mumyse. S. Parulskis nebijo žvelgti jiems į veidus. O kad tokios akistatos rezultatai būna įvairūs – nestebina.
