Nepakartojamas, jaudinantis, kupinas naujų atradimų, pažinčių, praplėtęs scenos meno suvokimo ribas, dovanojęs naujų patyrimų ir sukėlęs nežabotų aistrų. Taip norėtųsi rašyti apie praėjusį teatro sezoną. Tačiau tokio šiemet nebuvo.
Prasidėjo jis rudenį, besibaigiant „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ metams, kai, dar šventei nesibaigus, ištiko „pagirios“. Tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“ pristatė tokių užsienio kūrėjų kaip Kristianas Smedsas (Suomija), Krystianas Lupa (Lenkija), Janas Klata (Lenkija) spektaklius, „Menų spaustuvėje“ viešėjo didžiausias pasaulyje scenos menų tinklas IETM ir šokio organizacijas vienijantis „Aerowaves“, o lietuvių scenai įprastas šokio raiškos ribas išplėtė tarptautinis projektas „maProject“. Vis dėlto viešosios informacijos erdvėje meninė šių projektų vertė ir galima įtaka tolimesnei scenos menų raidai bei mūsų kūrėjų mobilumui liko kone nepastebimos temos.Jos paskendo tikrų ir tariamų, išpūstų ir išreklamuotų skandalų, gaubusių pasididžiavimu turėjusią tapti nacionalinę programą, sraute. Galima tik pasiguosti, jog didesni ar mažesni skandalai kultūros sostinių programas lydi daugelyje ES šalių.
Kitas šiam sezonui būdingas bruožas (ir vėl ne meninis) – pagaliau ir scenos menus pasiekė sunkmetis. Tiesa, bilietų pardavimui jis atsiliepė tik antrojoje sezono pusėje. O pasikeitusi valstybės kultūros politika, tiksliau tariant, kitoks jos požiūris į finansavimą ir jo skirstymą juntamas jau daugiau nei metai.
Išliko jau antrą dešimtmetį galiojanti tendencija, jog frazė „kultūros politika“ mūsų šalyje vis dar tėra tik gražus žodžių junginys, reiškiantis veikiau finansinių eilučių slinktis žemėjančia skale nei realių prioritetų bei strategijų sistemą. To nepakeitė ir faktas, kad pirmą kartą ministru tapo teatro atstovas. Pastarasis greičiau net paspartino finansavimo mažinimą, palydėdamas jį ne paties aukščiausio lygio „spektakliais“. Taigi skandalų, naujų mokesčių, naikinamų finansavimo programų, vis keičiamų lėšų įsisavinimo taisyklių bei įsisiautėjusios Valstybės kontrolės išvadų kontekste ne vienas teatro vadovas šiemet labiau suko galvą, kaip išgyventi, o ne kokias naujas scenos meno raiškos erdves atverti to paties sunkmečio slegiamiems žiūrovams.
Žinoma, įdomu ir tai, jog šioje situacijoje tiek teatrams, tiek publikai pagelbėti ir „atverti teatrų duris“ pasišovė ne kas kitas, o prieštaringai vertinamas verslininkas Vladimiras Romanovas. Deja, šis žingsnis taip ir liko tik graži viešųjų ryšių akcija, o būtinos išvados kultūros sektoriuje nebuvo padarytos.
Beje, rusiškas importas taip pat laikytinas vienu iš šio sezono bruožų. Vilniečiai ir sostinės svečiai senokai turėjo progą pamatyti tiek Rusijos teatruose sukurtų spektaklių: paūžė „Auksinės kaukės“ festivalis, lietuvių režisieriaus Rimo Tumino vadovaujamo Vachtangovo teatro gastrolės, dar tris spektaklius pristatė festivalis „Teatro pavasaris“.
Kita vertus, Lietuvos teatrų scenose šis sezonas buvo statistinis. Kaip tiksliai įvardijo vienas kolega, tai lyg „sezonas laukiant kito sezono“. Didieji šalies teatrai išleido po keletą premjerų, mažieji – po vieną, komercinė scena toliau viliojo publiką ryškiais plakatais ir garsiais vardais, taip sudarydama įspūdį, jog kuria aktyviau nei kiti. O valstybiniai teatrai ir toliau painiojo savo meninę misiją su pardavimo rodikliais – beveik nieko nauja. Šiam sezonui itin trūko, anot kritikų, „teatrinių įvykių“, o kalbant žiūrovų kalba, tokių spektaklių, kurie sukrėstų ir nustebintų.
Nemažai premjerų pristatė garsieji šalies režisieriai: Eimuntas Nekrošius (Fiodoro Dostojevskio „Idiotas“), Jonas Vaitkus („Barbora ir Žygimantas“ pagal Jono Griniaus pjesę „Gulbės giesmė“ ir Yasminos Rezos „Atsitiktinis žmogus“) ir Cezaris Graužinis („Nutolę toliai“ pagal Pauliaus Širvio eiles). Tačiau daug įdomesni buvo jaunųjų kūrėjų darbai. Šį pavasarį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje magistro studijas baigė Rimo Tumino vadovaujamas režisierių kursas, o kartu su jais ir kolegos aktoriai. Be to, bakalauro studijas baigė net du aktorių kursai. Reikia pripažinti, kad jaunųjų įsiliejimas į lietuvių teatro gyvenimą pagaliau tikrai buvo juntamas. Visų pirma, ne visi režisieriai liko Vilniuje – kai kurie pasirinko kitų miestų teatrus kaip kūrybos aikšteles: Šiaulių dramos teatro repertuarą šį sezoną papildė Pauliaus Ignatavičiaus režisuota „Kova“ pagal Franzo Kafkos kūrybą, Kauno valstybiniame dramos teatre Artūras Areima, ėmęsis Friedricho von Schillerio „Klastos ir meilės“, sukūrė jausmų audra alsuojantį spektaklį „Laimingi“, o Marija Simona Šimulynaitė Klaipėdos muzikiniame teatre mėgino aktualizuoti Piotro Čaikovskio „Spragtuką“.
Be to, jaunoji aktorių ir režisierių karta, kitaip nei jų pirmtakai ir dėstytojai, jau galutinai susitaikė su laisvosios rinkos dėsniais ir suvokė, jog už akademijos durų jų niekas nelaukia, tad bežengdami per aukštosios mokyklos slenkstį ateitį jau kūrėsi patys. Puikus tokios pozicijos pavyzdys – pernai studijas baigę režisieriaus Gintaro Varno auklėtiniai. Jie ne tik kartu su režisieriumi įkūrė teatrą „Utopija“, bet jau kuris laikas yra pagarsėję teatralizuotomis muzikinėmis grupėmis „Suicide DJ’s“ ir „Stipriai kitaip“, o šiemet publiką nustebino nauja iniciatyva – „No Theatre“. Akivaizdu, kad jaunieji kūrėjai siekia plėsti teatro ribas ir atkreipti dėmesį į teatro scenai aktualias problemas. Tam jie renkasi patiems sau smagią eksperimentų ir akcijų viešosiose erdvėse bei internete formą. Greta šių kūrėjų – Vlado Bagdono ir Sauliaus Bareikio vadovaujamo kurso absolventai, pasivadinę „Trupė liūdi“, muzikos gerbėjams labiau žinomi kaip „Liūdni slibinai“, ir Vilniaus bei Kauno teatrus papildysiantis Algirdo Latėno vadovaujamas lėlininkų kursas „Lėlės gėlės“.
Gal jaunoji karta dar ir nedominuoja teatro scenoje, bet po truputį atneša į ją dinamikos. Tai puikiai įrodė pačių debiutantų iniciatyva jau trečią kartą surengtas debiutų festivalis „Tylos!“. Renginio metu buvo galima išvysti rekordiškai daug – per trisdešimt jaunųjų teatro kūrėjų spektaklių. Regis, pagaliau teatre sulauksime kartų kaitos. Tad nors senasis sezonas šiemet priminė geresnių laikų laukimą, vis dėlto jį įdomiai užbaigė naujoji karta, kuri neturi kada laukti, nes pirmuosius žingsnius privalo žengti dabar. Ir tai suteikė vilties, kad po jaunimo sukeltų skersvėjų kitas ruduo galbūt bus gaivesnis.
