Nerijaus Čivilio iliustr.
Lietuviško kino apdovanojimai su televizijos prieskoniu.
Pasakysiu iš karto: su tokiais kino apdovanojimais, kokius šiandien matome, visada bus neaiškumų. Neaiškumų atsiranda iš ten, iš kur mažose, bet ambicingose šalyse jie visada užprogramuoti atsirasti – kino yra per mažai, o apdovanojimų norisi didelių ir kad viskas būtų kaip Vakaruose.
Pirmiausia, „Sidabrines gerves“ sunku priskirti kokiai nors gamtoje aptinkamai kino apdovanojimų grupei. Festivaliai à la „Sundance“, „Berlinale“ ar „Kino pavasaris“ atkrinta savaime, nes „Gervės“ yra vieno vakaro įvykis, apžvelgiantis visų metų pasiekimus kine iš ką tik įkurtos Lietuvių kino akademijos (LKA) varpinės. „Viešoji įstaiga „Lietuvių kino akademija“ (…) yra nepriklausoma programa, kuri suformuota apibendrinant įvykusių Lietuvos nacionalinio kino ir televizinio kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ teikimo rezultatus“, – rašoma LKA tinklalapyje.
Be festivalių apdovanojimų, pasaulis dar žino garsių kritikų skiriamus apdovanojimus. Didžiausią prestižą turi apie kiną rašančių kritikų federacijos FIPRESCI apdovanojimas, teikiamas įvairiuose festivaliuose (pvz., Kanuose, Venecijoje) ir visada žymintis išskirtinę kino kūrinio kokybę. FIPRESCI apdovanojimas rimtesnio kino ieškančiam žmogui dažnai tampa geresne gaire nei konjunktūriniai didžiųjų festivalių didieji prizai, neretai skiriami vadovaujantis ne tiek kino, kiek politiniais ar dar Dievas žino kokiais kriterijais. Daugelis šalių turi ir savas, nacionalines kino kritikų gildijas, kurios irgi teikia apdovanojimus, pavyzdžiui, Australijos kino kritikų asociacija, kuri kasmet renka geriausius namų bei užsienio filmus ir į kurios nuomonę visada verta įsiklausyti, nes šiais pavargusio kino laikais australai yra vieni tų, kurie dar pajėgūs pasakyti vieną kitą autentišką žodį. Lietuvoje taip pat yra Kino kritikų gildija, tačiau savo atskirų apdovanojimų ji, atrodo, neteikia. Šiemet „Sidabrinės gervės“ komisijoje buvo trys šios gildijos narės, bet likę „komisarai“ priklauso kitoms gildijoms.
Pasaulis dar žino vadinamuosius „industrijos apdovanojimus“, kurių spektras be galo platus. Prie tokių priskirtini tiek atvirai komerciniai renginiai, tokie kaip patys žinomiausi pasaulyje Amerikos kino akademijos apdovanojimai, tiek įvairių kino kūrėjų gildijų apdovanojimai, iš kurių dažniausiai minimi yra Amerikos kino režisierių gildijos apdovanojimai. 2007 metais apdovanojimą už geriausią dokumentinio filmo režisūrą gavo Arūnas Matelis – jo filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ yra geriausiai pasaulyje įvertintas lietuvių kino darbas visais laikais.
A. Matelis „Gervės“ komisijoje yra kartu su I. Miškiniu, kuris jau anksčiau laimėjo Sidabrinę gervę už filmą „Artimos šviesos“. Filmus šiemet taip pat vertino kompozitorius G. Sodeika ir kino operatorius V. Radzevičius – kitų kūrėjų gildijų atstovai. Žodžiu, galima įžvelgti savotišką kritikų ir kino gildijų atstovų balansą, bylojantį apie bandymą pasikviesti nedideliam mūsų nedidelės šalies kinui nusipelniusius žmones.
Galiausiai lieka paskutinė kino apdovanojimų kategorija – publikos apdovanojimai. Čia be didelių diskusijų iškart galima pasakyti, kad „Sidabrinė gervė“ tokios nominacijos neturėjo, o publika niekaip negalėtų vertinti to, ko neįmanoma pamatyti. Š. Barto filmas „Indigene d’Eurasie“, laimėjęs šių metų Sidabrinę gervę, plačiajai publikai nebuvo pasiekiamas. Yra ir lietuviškas šio filmo pavadinimas, bet kam tas vertimas, jei nėra paties filmo…
Toliau aptariant „Sidabrinės gervės“ genotipą savotiškai gluminanti yra geriausio metų televizijos filmo nominacija. Gluminanti, nes vienintelė tarp griežtai „kininių“ nominacijų (na, gal dar su tam tikromis išlygomis išskyrus geriausią metų dokumentinį filmą) ir tuo kaip tik labiausiai atitolinanti „Sidabrinę gervę“ nuo bet kokio pasauliui įprasto apdovanojimų formato. Kino ir televizijos mišrainė, žinoma, nėra jokia naujiena – tie patys Amerikos režisierių gildijos apdovanojimai yra teikiami ir už televizijos produkciją, tačiau visur būna po kelias televizijai skirtas nominacijas, ieškoma savotiško balanso.
Televizija savaime nėra joks blogis – televizijai sėkmingai kūrė net F. Fellini ir pats tuo džiaugėsi…
Glumina, kad šiai geriausio metų televizijos filmo kategorijai buvo nominuoti tik serialai. Kur tada televizijos dokumentika, kurios šiandien tikrai netrūksta ir kurią mūsų autoriai kepa nesuvokiamais tempais? Ir kodėl visi nominuoti serialai buvo rodomi tik vienu kanalu? Suprantamas organizatorių bandymas vadinti apdovanojimus „kino ir televizijos kino“, tačiau išėjo „kino ir dar trijų televizijos serialų“. Vienintelis pliusas, kad nemažai daliai teatro nelankančios auditorijos televizijos serialai yra vienintelis būdas susipažinti su šiuolaikiniais lietuvių aktoriais.
O šit už metų geriausio studento darbo apdovanojimą organizatorius reikėtų labai pagirti. Nors kitur ir neteko matyti tokios nominacijos, tačiau Lietuvai ji labai reikalinga, nes nepaliausiu tvirtinti, kad mūsų kino ateitis yra būtent jaunų fanatiškų entuziastų rankose.
Vienu žodžiu, lietuviškoji „Sidabrinė gervė“ yra gana retos rūšies kino apdovanojimų paukštis. Išvaizda bandoma lygiuotis į Amerikos kino akademijos „Oskarus“, komisija „europietiškai festivališkai“ akademinė, nominuojama daug plačiajai publikai skirtos produkcijos, bet laimi snobiškoji. Amžinas mūsų blaškymasis tarp kančios ir malonumo…
Baigdamas vis dėlto rizikuočiau pasiūlyti žanrą, kuris viską daugiau mažiau sudėlioja į įprastas lentynėles. „Sidabrinę gervę“ galima vertinti kaip televizijos special. Šičia apdovanojimai atsiduria tokioje laidų kategorijoje, kurių didieji kanalai mums kas savaitgalį pasiūlo bent po vieną ir jų temos varijuoja nuo labdaros akcijų iki mokslo apdovanojimų. Vedėjai dažnai būna tie patys, scenarijai nelabai sunkūs ir galiausiai vis tiek ateina akimirka, kai scenoje pasirodo Mia…
„Gervės“ galų gale mums ir pateikiamos kaip televizijos produktas: visą mėnesį transliuoti anonsai ir tiesioginis eteris nuo raudonojo kilimo, Mia, televizijos žvaigždės salėje, vedėjo skelbiama „trumpa reklama, po kurios pareisime atgal“, kai kurias nominacijas pristatantys su kinu niekaip nesusiję, bet televizijos numylėti VIP’ai ir visi kiti atributai.
Tad manding „Sidabrinę gervę“ ir kritikuoti reikėtų remiantis televizijos, o ne kino pasaulio tradicijomis. Tiesioginio eterio režisūra galėjo būti geresnė – kameros privalospėti pagauti komisijos narius tada, kai vedėjai juos skelbia, o „Skalvijos“ direktorę V. Levickaitę reikia bent jau pristatyti, ne tik netikėtu stambiu planu imti jos žavią dekolte. Vedėjų pasirinkimas simboliškas ir gražus – R. Rudokas ir G. Balandytė. Jaunoji televizijos karta ir senoji kino karta, siejamos teatro. Deja, kažkas negerai buvo su scenarijumi, nes skaityti labai jau silpnai parašytą tekstą vedėjams sekėsi nelengvai, o G. Balandytė, kurią be galo gerbiu, tą vakarą nesijautė tvirtai ir partneriui nelabai sekėsi ją pralinksminti. Kuriant dekoracijas būtų gerai įvertinti ne tik bendrą, bet ir stambų planą… Visa kita – tiesioginis eteris, o kiekvienas televizininkas žino, kad tiesioginiame eteryje neįmanoma išvengti nesklandumų, kaip ir numatyti netikėtų perliukų. Būtent toks tapo visiems pakėlęs nuotaiką maestro V. Tomkaus pasirodymas scenoje.
Ko dar nepaminėjau? Aha, paties kino! „Zero 2“ man patinka dėl to paties, dėl ko mėgstu brolius Coenus. Š. Bartas nepatinka, nes jo žiūrėti turiu važiuoti į Kanus. Rėmėjai verkiant reikalingi ne tik kuriant „Naisių vasaras“, bet ir pilnametražius kino filmus. „Upė“ yra tokia dokumentika, kuria mes galime didžiuotis.
Gali būti ir greičiausiai tikrai yra taip, kad „Sidabrinės gervės“ genotipas dar tik formuojasi ir lietuviško kino apdovanojimams tinka ta pati klišė: kokia Lietuva, toks ir kinas. Suvokimas, kad esame maži ir eklektiški, jau būtų gera pradžia. Kuo daugiau tiesos apie save, tuo geriau.
