Tomo Čiučelio iliustr.
Bandydami suprasti, ar Lietuvos kultūra yra reprezentatyvi ir atvira pasauliui, vis dėlto turėtume savęs paklausti: gal norėdami pasirodyti kitiems, pasipuikuoti, atstumiame savo pačių uždarumu?
Situacija gana dviprasmiška. Pirmas įspūdis – Lietuva vis dar yra Europos periferijoje. Ji išsiskiria savo posovietinio mechanizmo kultūros politika, siauru požiūriu į asmens teises ir laisves (taip pat ir kūrybines), o labiausiai klestinti „kultūros“ apraiška mūsų šalyje – televizijos brukamos pseudožvaigždės, formuojančios masių skonį, ir nuo sovietmečio primestos kultūros ideologijos neišsivaduojantys, realistinio meno tradicijas tęsiantys menininkai.
Žvaigždės šviečia, bet nešildo
Kur šioje mozaikoje išnyksta talentingi jaunosios (ir ne tik) kartos menininkai? Kas skatina meno migraciją? Kiekviena kultūros sritis turi savo žvaigždžių, bet labiausiai Lietuvos kultūrą reprezentuoja teatras ir muzika. Eimuntas Nekrošius ir Oskaras Koršunovas – režisieriai, senojoje Europoje, egzotiškuose Rytuose ir plačiojoje Amerikoje žinomi taip pat gerai, kaip ir Lietuvoje. O gal net ir geriau – ne tik žinomi, bet ir vertinami. Abu – daugelio tarptautinių festivalių dalyviai ir laureatai, tarp daugybės apdovanojimų sulaukę ir tokio įvertinimo kaip Europos Sąjungos kritikų asociacijos bei svarbiausių teatro festivalių įsteigtas „Naujosios teatro realybės“ prizas už indėlį į Europos teatro vyksmą.
Muzikos laukas turi mecosopraną Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną, dainuojančią garsiosiose „La Scala“ ir „Metropolitan Opera“ scenose. Lietuvą pasaulyje garsina pianistė Mūza Rubackytė, pamažu tarptautinėje scenoje įsitvirtina jaunesniosios kartos atlikėjai Edgaras Montvidas, Kostas Smoriginas (jaunesnysis), koncertuojantys Londono karališkajame teatre „Covent Garden“. Teatrą ir muziką į viena jungia visame pasaulyje žinoma režisierė Dalia Ibelhauptaitė.
Vizualiojo meno srityje bene žymiausiais lietuviais, įėjusiais į meno istoriją, laikytini moderniojo meno kūrėjai Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas. Kita vertus, šiandien Lietuvos vardą įvairiose tarptautinėse parodose garsina tokie menininkai kaip Žilvinas Kempinas, Sigitas Staniūnas, tarptautinėje meno rinkoje gan neblogai vertinamas jaunas tapytojas Andrius Zakarauskas.
Lietuvos kultūrą izoliuoja mūsų pačių mentalinis uždarumas ir susireikšminimas.
Turint galvoje Lietuvos kultūros potencialą, ji tarptautinėje erdvėje yra reprezentuojama menkai, o Lietuvos vardas tarptautinėje erdvėje yra žinomas ne dėl valstybės pastangų ar dėl to, kad jos kultūros politika būtų bent šiek tiek suinteresuota pristatyti Lietuvos kultūrą, bet tik dėl individualių menininkų ar kolektyvų pastangų. Tokios nuomonės laikosi režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Pasak jos, didžiausia problema – lėšų stygius. Dėl to dauguma mūsų menininkų tiesiog neturi sąlygų išvažiuoti ir pristatyti savo darbų tarptautinėje erdvėje. Dabar viskas daugiausia priklauso nuo asmeninių kontaktų: tie patys O. Koršunovo, E. Nekrošiaus spektakliai, kai kurie dailininkai ir šiuolaikinių menų atstovai dažniausiai arba išvažiuoja iš privačių lėšų, arba vyksta į festivalius, kurie padengia dalyvavimo išlaidas. „Vis negaliu niekur išvežti „Bohemiečių“ spektaklių, nors jau turėjome kvietimus ir i Niujorką, ir į Tolimuosius Rytus. Lietuvoje neįmanoma gauti tokio finansavimo, kuris padengtų 220 žmonių kolektyvo išlaidas, o joks renginio organizatorius vienas tokių išlaidų nepakels. Ir „Bohemiečiai“ nėra vienintelis pavyzdys: Lietuvoje pažįstu nemažai labai talentingų menininkų, kurie negali savo darbų išvežti, vien dėl to, kad nėra galimybės surasti net minimalių lėšų, reikalingų ne tik transportavimui, bet ir deramam pristatymui“, – teigia D. Ibelhauptaitė.
Kultūros finansavimo problemos – vienas svarbių faktorių, lemiančių menininkų migraciją. „Dabar visi keliai į tarptautinę erdvę atviri. Ganėtinai daug jaunų menininkų iš Lietuvos išvažiuoja ir sulaukia pripažinimo, bet, manau, išvyksta jie todėl, kad Lietuvoje nėra jokių galimybių ir valstybė kultūrai neskiria pakankamo dėmesio. Nors apie kultūros politikos kūrimą ir svarbą kalbama daug, jokių apčiuopiamų rezultatų vis dar nėra. O individualiai iniciatyvai galimybių yra daug, ir jauni kūrėjai nelaukia. Prieš penkerius metus Vakaruose buvo gerai žinomas vienas Edgaras Montvidas, o dabar – net 8 mūsų jaunieji operos solistai gyvena ir dirba geriausiuose Vakarų teatruose. Tik gaila, kad po 20 metų, kai sukursim taip ilgai lauktą kultūros politiką, galime ir neturėti lietuviškos kultūros, kurią reikia reprezentuoti, nes talentingi kūrėjai bus emigravę iš Lietuvos“, – mintimis dalijosi D. Ibelhauptaitė.
Kad ir kaip įspūdingai talentingiausios mūsų šalies asmenybės švyti pasaulyje, deja, jos net ne visada siejamos su Lietuvos vardu. Be to, ir tie kūrėjai, kurie garsina mūsų valstybės vardą tarptautinėje erdvėje, dažniau linkę kūrybines savo idėjas įgyvendinti užsienio šalyse, nes Lietuvoje dar nėra įsitvirtinusios rėmimo ir mecenatystės tradicijos, o iš valstybės biudžeto menui skiriama pernelyg mažai lėšų.
Menininkų, puikiai reprezentuojančių Lietuvą, nestinga, bet dėl daugybės veiksnių mūsų šalis vis dar išlieka tarptautinio kultūros lauko periferijoje. Problemų spektras platus: nuo visuomenės požiūrio į meną ir meno rinkos nebuvimo iki komplikuoto politinio ir finansinio mechanizmo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Lietuvos kultūra yra atvira pasauliui, bet išvešėję biurokratiniai klodai ir tam tikri mentaliniai aspektai trukdo šaliai efektyviai bendradarbiauti ir tapti patraukliu kultūrinės traukos centru.
Ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse kultūros produktai ar paslaugos cirkuliuoja ne tik kaip moralinį pasitenkinimą nešantys dalykai, bet ir kaip materialinę vertę turinčios prekės bei paslaugos. Jų kainą lemiantys ekonominiai paklausos ir pasiūlos dėsniai suteikia meno kūriniui tam tikrą finansinę vertę ir padaro jį ilgalaikės ekonominės investicijos objektu.
Deja, Lietuvoje į kultūros produktus neretai vis dar žiūrima provincialiai – juk keli tūkstančiai litų už meno kūrinį vis dar atrodo be galo didelė suma, o tiek pat už svetainės baldų komplektą, – rodos, normali kaina. Tai, be abejonės, rimta visuomenės edukacijos problema, atspindinti netinkamą ne tik mūsų, bet ir valdžios požiūrį į kultūros produktų kuriamą pridėtinę vertę.
Biurokratinės užkardos
Dar vienas kultūros sektoriaus izoliuotumo, provincialumo veiksnys – nereformuotas ir perdėtai biurokratizuotas kultūros projektų finansavimas. Lietuvoje veikiantis nevyriausybinių kultūros organizacijų projektinės veiklos ir finansinės apskaitos reguliavimas vis dar yra gerokai sudėtingesnis ir biurokratiškesnis nei išsivysčiusiose Vakarų Europos valstybėse. Tai ne tik skatina menininkų migraciją, bet ir silpnina Lietuvos kultūrinių subjektų konkurencingumą tarptautinėje kultūros terpėje. Ir nors Lietuvos menininkai nuolat kviečiami dalyvauti garsiausiuose tarptautiniuose renginiuose kaip projektų partneriai ir svečių teisėmis, bet būtent dėl sudėtingo finansavimo modelio kalbėti apie mūsų kultūros konkurencingumą, o kartu ir reprezentatyvumą, tarptautinėje erdvėje gana sudėtinga.
Lietuvoje yra ne viena tarptautinius projektus koordinuojanti organizacija. Galima paminėti, pavyzdžiui, Tarptautinių kultūros programų centrą ir jo padalinius „Media Desk Lietuva“, „Europa piliečiams“. Bet dėl sudėtingo biurokratinio mechanizmo kultūros projektams vis dar sunku pritraukti lėšų iš ES fondų. Dalyvaujant tarptautiniuose projektuose, būtina susirasti partnerių ir užtikrinti bendrą finansavimą, o Lietuvoje tai padaryti yra ganėtinai sudėtinga.
Mūsų šalyje kol kas produktyviausiai ES lėšas pritraukia ir panaudoja kino pramonės atstovai, teikdami paraiškas programai „Media 2007–2013“. 2009 m. Lietuvos kino įmonių projektams skirta 1,3 mln. litų, 2008 m. – apie 1 mln. litų. Būtent iš šios programos daugiametį finansavimą yra gavę didžiausi Lietuvoje organizuojami tarptautiniai kino festivaliai „Kino pavasaris“ ir „Scanorama“. 2009 m. įvairiems Lietuvos kino įmonių projektams iš viso skirta 1 675 288,00 Lt. Tačiau „Media Desk Lietuva“ užsakymu atlikto tyrimo „Europos paramos programų įtaka audiovizualinei Lietuvos pramonei“ duomenimis, Lietuva panaudoja kur kas mažesnę dalį lėšų nei galėtų. Tyrimo autorių teigimu, mūsų šalyje nėra nei pakankamo našumo kvalifikuotai gamybos bazei sukurti ir išlaikyti, nei konkurencingos produkcijos rinkos, būtinos audiovizualiniams produktams.
Taigi kita svarbi kultūrinės atskirties ir uždarumo problema ta, kad nėra suformuotos ir kultūros infrastruktūros. Ši bėda itin ryški ne tik audiovizualinių, bet ir vizualiųjų menų srityje. Pastarojoje vis dar nėra efektyviai funkcionuojančio galerijų tinklo, neorganizuojamos meno mugės, o vos prieš keletą metų pradėjęs veikti Meno rinkos agentūros organizuojamas Vilniaus aukcionas dar tik pradeda formuoti aukcionų tradicijas.
Klaidžių biurokratinių labirintų ir neskaidraus finansavimo problema ypač skaudžiai išryškėjo programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ metu. Šis projektas, turėjęs galimybę paskatinti kultūrinį turizmą ir akcentuoti Lietuvos kultūrinį unikalumą bei atvirumą, sukėlė neigiamą reakciją ir išprovokavo daug diskusijų ne tik vietiniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu. Kultūros ekspertas Viktoras Liutkus teigia: „Didžiausia problema buvo vadybinis projekto vykdymas. Visiškai nemokėta pasidalyti įtakos svertais ir sprendimais tarp Kultūros ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės ir viešosios įstaigos. Taip ir „vaikščiojo“ projektai į visas šalis. Kultūros periferija mus padarė nemokšiškumas ir neišmanymas. Nebuvo tinkamai pasirengta.“
Šiai nuomonei pritaria ir dainininkas Andrius Mamontovas: „Ko gero, projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ įvyko per anksti. Mes dar nesame pasirengę pristatyti savęs pasauliui taip, kaip tai gali padaryti Vakarų Europos valstybės. Skaudžiausia, kad tai, kokie vyks renginiai, daugiau sprendė ne iškilūs kultūros veikėjai (kurių nuomonės turėjo būti atsiklausta pirmiausia), o politizuotas biurokratinis mechanizmas“, – mintimis dalijosi menininkas.
Bandant svarstyti, kodėl Lietuvoje šios problemos tokios aštrios, susiduriama su vienu esminiu reiškiniu: kur kas labiau nei bet kokie objektyvūs išorės veiksniai Lietuvos kultūrą izoliuoja mūsų pačių mentalinis uždarumas ir susireikšminimas.
Svarbūs patys sau
Trumparegiškumo, arogancijos ir susisvarbinimo pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Užtenka prisiminti lietuvių liaudies patarlę „žuvis pūva nuo galvos“ ir prieš akis iškyla buvusio kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio pasisakymai. Savojo AŠ sureikšminimas nesvetimas ir dar sovietmečiu susiformavusių organizacijų, tokių kaip Rašytojų ar Dailininkų sąjungos, atstovams. V. Liutkaus teigimu, toks kai kurių šių organizacijų narių susireikšminimas žalingiausias dėl to, kad „neretai didžiųjų kūrybinių sąjungų nariai, jų vadovai priklauso įvairioms taryboms, priimančioms svarbius sprendimus, todėl turi galios varžyti kūrybos laisvę ir iniciatyvą“.
Su svarbiausiomis meno institucijomis – Dailininkų, Rašytojų, Fotomenininkų sąjungomis, Šiuolaikinio meno centru – glaudžiai susijusi ir didžioji dalis kultūrinės spaudos. Pastaroji jau seniai yra tapusi institucinės politikos ir „savireprezentacijos“ tribūna. Skaitant meno kritikos publikacijas matyti, kad Lietuvos meno kritikai daugiausia orientuojasi į lokalią rinką – Lietuvos menininkus ir mūsų šalies kultūrinio gyvenimo reiškinius. Kultūrinėje periodikoje pasitaiko vos vienas kitas rašinys, kuriame analizuojami tarptautinio meno reiškiniai. Dėl šių priežasčių valstybės viduje negalima nepastebėti tendencijos, jog kultūros savimonė krypsta (ne)sąmoningos izoliacijos linkme.
Visos durys į tarptautinę erdvę atviros jau dvidešimt metų, bet žvelgiant į šiandienę situaciją matyti, kad nemaža dalis menininkų (ypač vyresnės kartos, nors, aišku, nederėtų absoliutinti) vis dar neįstengia peržengti provincialumo ir asmeninių kompleksų suformuoto slenksčio. O jaunoji meno kūrėjų karta, jau augusi veikiama kosmopolitizmo idėjų, neretai susiduria su kita – tapatumo problema. Stačia galva puldami į globalizaciją, jie pamiršta, kad išskirtinumas kur kas įdomesnis ir vertingesnis už masinę produkciją. „Didžiausia problema ta, kad vis bandome būti panašūs į kitus, atitikti kažkokius mistinius, dažniausiai pačių susigalvotus standartus, užuot išgryninę savo kultūros unikalumą ir jos šaknis. Kodėl E. Nekrošius sulaukė pasaulinio pripažinimo? Todėl, kad jo teatrinė kalba yra unikali, iškristalizuota. Kaip jis pats yra sakęs, režisieriui reikia išmanyti kontekstą, sekti, kas vyksta teatro pasaulyje, kad nepakliūtų į kitų atrastas temas, nekartotų jų“, – svarsto A. Mamontovas.
Norėdami kurti atvirą ir klestintį kultūros sektorių, kuris atitiktų Lietuvos publikos poreikius ir kartu skatintų kūrybinį šalies potencialą, atvirumą ir reprezentatyvumą tarptautinėje kultūros erdvėje, menininkai turėtų stengtis sąmoningai atsikratyti provincialaus susireikšminimo, o valstybiniam ir privačiajam sektoriams reikėtų imtis integruotos, vienijančios, o ne atskiriančios kultūros politikos. Ši integracija turėtų būti sistemiškesnė, apimanti ne tik kultūrinius, bet ir ekonominius bei socialinius aspektus, susijusius su turizmu, prekyba, kūrybinių industrijų ryšiais su kitomis ūkio šakomis.
