Tomo Čiučelio iliustr.
Lietuvos verslas praėjusiais metais tapo skandinavų vykdyto kreditų embargo įkaitu. Greito pelno apakintiems ir pinigus aplaidžiai dalijusiems bankams nebeliko kitos išeities.
Kai 2008 metų rugsėjo mėnesį JAV investicinis bankas „Lehman Brothers“ paprašė pradėti bankroto procedūrą, tamsūs debesys apgulė ir Lietuvos finansų rinką. Iki tol gana dosniai daliję paskolas tiek verslui, tiek gyventojams, bankai tarytum paskelbė kreditavimo embargą. Skolintais pinigais savo veiklą finansavusių įmonių gyvenimą apsunkino bent kelios aplinkybės. Pirmiausia, bankai gerokai sugriežtino reikalavimus naujai išduodamoms paskoloms, o kai kuriais atvejais keitė iki tol išduotų paskolų sąlygas, reikalaudami jas grąžinti anksčiau laiko ar laiduoti papildomu užstatu. Antra, drastiškai pakilusios VILIBOR palūkanos atgrasė norą imti naujas paskolas ir padidino naštą jau turintiems paskolų litais. Todėl iki tol itin sparčiai augęs paskolų portfelis šalyje staiga pradėjo trauktis: per 2009 metus juridiniams asmenims išduotų paskolų suma sumenko 5 mlrd. litų (žr. 1 grafiką). Tai buvo didžiulė skolintais pinigais augimą palaikiusio prociklinio ūkio problema.
Juodi debesys virš šalies verslo pradėjo tvenktis dar gerokai prieš prasidedant pasaulinei finansų krizei. Aišku, spartaus ekonomikos kilimo metais ženklai danguje ir žemėje mažai kam rūpėjo. Apie besiformuojantį nekilnojamojo turto burbulą SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda užsiminė dar 2005 metais, o 2006 metų pradžioje Lietuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas įspėjo dėl per žemai nuleistos skolinimo kartelės ir su tuo susijusios rizikos. Nepaisant tokių retkarčiais pasigirsdavusių perspėjimų, jokių veiksmų imtasi nebuvo. Priešingai, konkurencija bankų sektoriuje dar labiau sustiprėjo, o gauti paskolą tapo dar paprasčiau. Skirtingai padėtį vertino ir patys bankai. SEB, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto kainų piko metu 2007-aisiais pardavė bankui priklausiusius pastatus ir nemažai iš to uždirbo. O „Swedbank“ tuo metu statė nuosavą administracinį pastatą Vilniaus centre ir už jį, matyt, permokėjo.
Tiesa, Lietuva nebuvo išskirtinė. Kaip teigė ekonomistas Tomas Ramanauskas, neatsakingo skolinimo problema buvo pasaulinio masto. Anot jo, neatsakingą kreditavimą lėmė ekonominiai veiksniai – puikios greito pelno ir premijų galimybės, kova dėl rinkos dalies sparčiai augančioje ekonomikoje. Beje, Lietuvoje kreditavimo standartų liberalumas nebuvo pasiekęs tokio lygio kaip, pavyzdžiui, JAV. Šioje šalyje bankai suteikdavo net iki 120 proc. būsto vertės siekusius kreditus, tikėdami, kad nekilnojamojo turto kainos artimiausiu metu išaugs ir užstato vertė viršys suteikto kredito sumą. Tad ekonomikos augimo metais buvo pamintas ne vienas tradicinės bankininkystės principas.
Pasak finansų konsultanto Mattiaso Styrmano, į sudėtingą situaciją skandinavų bankai Baltijos šalyse pateko dėl to, kad skolino per greitai. Anksčiau SEB grupėje dirbusio pašnekovo teigimu, visi šalies rodikliai iki 2008 metų buvo gana palankūs – šalies ūkis augo sparčiu tempu, žmonių perkamoji galia didėjo, gyventojų ir verslo skolos lygis, palyginti su senosiomis ES šalimis, buvo nedidelis. Net ir 2008 metų pabaigoje pagal paskolų portfelio santykį su bendruoju vidaus produktu (BVP) gerokai atsilikome nuo euro zonos vidurkio: gyventojų ir verslo paskolų portfelis euro zonos šalyse, palyginti su BVP, sudarė 105 proc., o Lietuvoje jis tesiekė 59 proc. Latviai ir estai buvo labiau prasiskolinę negu mes – Latvijoje ir Estijoje bankų paskolų portfelis, palyginti su BVP, sudarė atitinkamai 89 ir 93 proc.
Vis dėlto nustatyti tą ribą, nuo kurios reikėjo mažinti skolinimo tempus, buvo ne taip paprasta. „Prisimenu 2006-uosius, tada net politikai kalbėjo, kad bankai neskolina pakankamai lėšų verslui. Ir taip buvo kalbama ne vien Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse. Tačiau kai pinigų pasiūla taip išauga, o metinis paskolų portfelio augimas sudaro 70–80 proc., tai sukelia infliaciją, kuri virsta kainų burbulu“, – kalbėjo M. Styrmanas. Pasak jo, dabar galima sakyti, kad 2007–2008 metais šalies ekonomikoje susiklosčiusi situacija nebuvo normali ir turėjo keistis.
Galbūt bankų politikos virsmas galėjo būti ir švelnesnis, tačiau tokių drastiškų permainų juos privertė imtis kelių dalykų sutapimas. Libaniečių kilmės investuotojas Nassimas Nicholasas Talebas, kalbėdamas apie finansų sistemoje kylančias rizikas, naudoja „juodosios gulbės“ sąvoką. Jis juodąją gulbę laiko retu ir neprognozuojamu reiškiniu, turinčiu didžiulį poveikį. Įdomu tai, kad juodosiomis gulbėmis pavadinti reiškiniai pasikartoja dažniau negu sakytų įprasta finansų logika, o juos atpažinti ir paaiškinti galima tik jiems įvykus. Atrodo, kad juodoji gulbė neaplenkė ir Lietuvos. Šalyje sutapo du dalykai – ūkio perkaitimas ir pasaulinė ekonomikos krizė.
Ekonomikos pakilimo laikais bankai priprato prie greito pelno, todėl nemažą dalį investicijų jie buvo nukreipę į nekilnojamojo turto projektus. Pašėlusiu tempu augusios nekilnojamojo turto kainos žadėjo greitą ir nemažą pelną. Be to, skatindami tokius projektus, bankai galėjo uždirbti ne vieną kartą. Pirmiausia, jie uždirbdavo suteikdami paskolą projekto vystytojui, o vėliau – tas patalpas įsigyjantiems žmonėms. Šitoks elgesys tam tikru momentu tapo save išpildančia pranašyste – kol kreditavimas nebuvo nutrauktas, tol jis palaikė spartų augimą, o vos tik jis dingo, augimo nebeliko. Nekilnojamojo turto paklausa ir kainos tokiame lygyje be bankų paramos išsilaikyti daugiau negalėjo. Kita vertus, bankai suprato, kad ta riba, kai naujos su nekilnojamuoju turtu išduodamos paskolos tapo itin rizikingos, jau peržengta, todėl tokią politiką reikėjo nedelsiant keisti ir imtis papildomų priemonių, tokių kaip kapitalo stiprinimas, savo prastėjančiai padėčiai taisyti. Galbūt jei pasaulinė ekonomikos krizė nebūtų smarkiai paveikusi šalies eksporto, neišvengiami bankų politikos pokyčiai galėjo būti ne tokie staigūs.
Trečiu nepalankiu veiksniu šalies ekonomikai praėjusiais metais tapo pati šalies vyriausybė. Iš esmės valdžia galėjo tapti gerąja gulbe, suteikusia verslui priėjimą prie finansinių išteklių. Tačiau dėl nesukaupto rezervo ir didelio biudžeto deficito jai valstybės poreikius teko tenkinti skolintomis lėšomis. Be to, didelis valstybės apetitas skolintiems pinigams tapo alternatyva bankams, kurie vietoj rizikingo verslo kreditavimo rinkosi nors ir ne tokią pelningą, tačiau saugesne laikomą investiciją į valstybės skolos popierius. Vadinasi, šalies bankai praėjusiais metais kreditavo vyriausybę, kuri tuos pinigus naudojo savo įsipareigojimams finansuoti, o per verslo skatinimo programas įmones pasiekę keli šimtai milijonų litų didesnio poveikio nepadarė.
Geros ir blogos gulbės
2008 metų pabaigoje nutraukę iki tol vykdytą kreditavimo politiką, bankai prisidėjo prie didesnio šalies ūkio nuosmukio. „Kreditavimo sąlygų sugriežtinimas ir skandinavų bankų siekis mažinti prisiimamas finansines rizikas yra visiškai natūralus ir turbūt teisingas žingsnis. Didžiausia problema ta, kad kreditavimas stabdytas ne pamažu, ryškėjant ūkio perkaitimo rizikoms 2007–2008 metais, o staiga ir būtent dramatiško šalies ekonomikos nuosmukio metu“, – teigė T. Ramanauskas.
Nieko keisto, kad kai reikėjo įvardyti kaltuosius, visų žvilgsniai nukrypo į bankų pusę. Čia M. Styrmanas taip pat pasitelkia juodosios gulbės idėją, tik ją naudoja kiek kitokiame kontekste. Anot jo, juodosios gulbės finansų pasaulyje gali būti geros ir blogos. Gerosiomis galima vadinti netikėtą finansinę sėkmę, pavyzdžiui, atrastą aukso kasyklą ar laimėjimą loterijoje. O bankai labiau primena blogas juodąsias gulbes, iš jų bet kuriuo metu galima sulaukti nemalonių staigmenų. Todėl, pasak M. Styrmano, prieš susidedant su banku, labai svarbu tinkamai įvertinti savo galimybes ir ne tik sugebėti skolintis pinigus, bet ir juos grąžinti nepriklausomai nuo to, kaip keičiasi situacija.
Švedų ekonomikos profesorius pažymėjo, kad skandinavų bankai jau pripažino padarę klaidų Baltijos šalyse, tačiau negalima sakyti, kad kalti buvo vien tik jie. „Bankų valdytojai jautė akcininkų spaudimą rodyti gerus rezultatus ir didinti rinkos dalį, todėl neišduoti naujų kreditų, kai konkurentai tai darė, reiškė prarasti klientus. Vis dėlto savo galimybes geriau įvertinti turėjo įmonės. Centrinis bankas taip pat galėjo susimąstyti, ar taip sparčiai išaugę pinigų junginiai buvo geras dalykas. Galop politikai, kai ekonomika sparčiai augo, laikė tai savo ir tinkamos vyriausybės politikos nuopelnu ir darė spaudimą bankams skolinti daugiau“, – vardijo M. Styrmanas.
Kita vertus, jau 2007 m. pabaigoje bankų analitikai turėjo suvokti, kad puotoje viskas išgerta ir suvalgyta. Įsismaginusi publika niekaip nenorėjo liautis šokusi. Kodėl niekas neišdrįso pasakyti, kad baigėsi puota ir reikia išjungti muziką, lieka neaišku. Po metų teko visiems išjungti elektrą.
Naujas bankas neišgelbėtų
Buvęs Finansų ministerijos Iždo departamento direktorius, dabartinis Ukrainos banko VAB vadovas Lukas Tursa linkęs sutikti su M. Styrmanu ir teigė, kad bankai Lietuvoje krizę atlaikė sėkmingai, skirtingai nei kitose šalyse, pas mus buvo išvengta bankrotų ir valstybės įsikišimo. Skandinaviško kapitalo bankai ir su euru susieta valiuta Lietuvoje praėjusiais metais buvo tie veiksniai, kurie šalies finansų sistemai leido išvengti didelių sukrėtimų. „Ukrainoje praėjusiais metais bankrutavo per dešimt vietinių bankų, o Vakarų bankai sugebėjo išsilaikyti, nes pagrindiniai bankai daug investavo į jų kapitalo palaikymą“, – pasakojo L. Tursa.
Kadangi Ukrainoje, kaip ir Lietuvoje, paskolas dėl mažesnių palūkanų tarp gyventojų ir verslo buvo populiaru imti užsienio valiuta, tai Ukrainos grivnai nuvertėjus 70–80 proc., paskolų įmokos neretai išaugdavo du kartus ir tapdavo tikru galvos skausmu tiek skolininkams, tiek bankams. L. Tursos nuomone, Lietuvoje krizė galėjo būti ir didesnė, jeigu būtų tekę devalvuoti valiutą ar tuo atveju, jei didesnė rinkos dalis priklausytų vietos kapitalo bankams be tvirto užnugario. Pavyzdžiui, trečią pagal užimamą rinkos dalį Latvijoje banką „Parex“, kuriame buvo sukaupta didžiausia gyventojų indėlių suma, teko nacionalizuoti šios šalies vyriausybei, mat jo akcininkai būtų nesugebėję pakelti nuostolių naštos. Banko stabilumui palaikyti Latvijos vyriausybė turėjo skirti 674 mln. latų.
L. Tursa pastebėjo, kad šiuo metu bankų veiklos modelis iš esmės pasikeitęs – užuot skolinę jie susigrąžina paskolas ir valdo įkeistą turtą. Ir tai nėra vienos šalies problema, panašiai bankai elgėsi įvairiose šalyse. „Skandinaviški bankai vyrauja Lietuvoje, tai apie juos ir kalbame. Ukrainoje, pavyzdžiui, dominuoja vokiečių ir austrų bankai, tačiau jų politika buvo analogiška. Pagrindinė problema daugelyje šalių buvo ekonomikos nuosmukis ir su tuo susijęs blogų paskolų portfelio augimas“, – aiškino lietuvių bankininkas.
Lietuvoje specialiųjų atidėjinių paskoloms santykis su paskolų portfeliu sudaro 7,4 proc. ir nors jo didėjimas gerokai sulėtėjo metų pradžioje, greičiausiai tai dar ne pabaiga. Kol bankai galutinai nepamatys, kiek dar jų išduotų paskolų gali tapti nuostolingomis, tol jie plačiau nesiryš praverti kreditų aruodų, mat naujos paskolos gali tapti dar didesniais nuostoliais. Kita vertus, bankus spaudžia laikas, nes išaugusius nuostolius reikia kompensuoti naujomis pajamomis, daryti tai neišduodant naujų paskolų galima tik didinant esamų paslaugų įkainius. Tai praėjusiais metais bankai ir darė – pabrangino dalį paslaugų, padidino naujai išduodamų paskolų ar pertvarkomų išduotų paskolų maržą. Tačiau šie resursai išnaudoti, tad bankams artimiausioje ateityje neišvengiamai teks didinti naujų paskolų portfelį.
Kaip vienas būdų kredito embargo problemai spręsti buvo nurodomas naujo žaidėjo – privataus ar valstybinio banko – atėjimas į rinką. Kalbinti pašnekovai abejojo, ar tai ką nors iš esmės galėjo pakeisti. Iš pirmo žvilgsnio naujas bankas lyg ir galėjo būti suinteresuotas plėstis rinkoje ir išduoti naujas paskolas, tačiau plėtra krizės metu dėl fundamentalių priežasčių greičiausiai būtų buvusi nuostolinga. L. Tursa tai aiškino paprastai: „Tarkime, yra kažkoks statybų bendrovės vadovas, turintis problemų dėl statybų ir norintis gauti kreditą. Naujas bankas pasisamdys tuos pačius analitikus, dirbusius skandinaviškame banke, kurie pasakys, kad žmonės nepirks butų tol, kol ekonomika neatsigaus ir nepakils atlyginimai.“ M. Styrmano nuomone, naujas bankas galėjo prisidėti prie dar didesnio burbulo susiformavimo ir tik atidėti neišvengiamą pasmerktų verslo rūšių agoniją.
Jiems antrino ir T. Ramanauskas. Jo teigimu, teoriškai bankų rinkos naujokas, nepridaręs šiurkščių klaidų per pastaruosius keletą metų, galėtų imtis aktyvesnių veiksmų kredituojant perspektyvias verslo sritis, tačiau įvertinus neapibrėžtą padėtį pasaulio finansų rinkose ir kol kas miglotas šalies ekonomikos perspektyvas, tokių drąsuolių, matyt, neatsirastų. Kaip buvo minėta, skolinti yra suinteresuoti ir rinkoje nuo seno veikiantys bankai. Jie tai greičiausiai galėtų daryti net aktyviau negu naujas rinkos žaidėjas, nes tik išduodant naujas paskolas pavyktų mažinti seniau patirtus nuostolius. Kaip pažymėjo T. Ramanauskas, šalies ūkio kreditavimas išlieka vangus, ir viena svarbiausių priežasčių yra ta, kad trūksta aiškių požymių, jog Lietuvos ir visos Europos ekonomikos atsigavimas yra tvarus. Beje, L. Tursa užsiminė, kad Ukrainos rinkoje šiuo metu aktyviai plėtrą vykdo rusiško kapitalo bankai, kuriems tai yra proga pigiai įsigyti sunkumų patiriančių įmonių.
Istorija moko
Pamatus Lietuvos augimui, pasak T. Ramanausko, pastarąjį dešimtmetį paklojo pasaulinis ekonomikos bumas dėl išskirtinai palankios kreditavimo politikos Vakarų šalyse. Išbandymo dideliais pinigais šalies ekonomikai atlaikyti nepavyko. „Realųjį ekonominį aktyvumą jie paveikė palyginti nedaug, tačiau buvo svarbus veiksnys, lemiantis ekonomikos nesubalansuotumo atsiradimą, – aiškino T. Ramanauskas. – Pigūs pinigai lėmė nekilnojamojo turto kainų burbulo formavimąsi, kapitalo ir darbo jėgos koncentraciją į statybų bei kitus dideliu cikliškumu pasižyminčius sektorius, užsienio prekybos deficito augimą, našumo neatitinkantį atlyginimų didėjimą ir su tuo susijusį nepagrįstą optimizmą bei klaidingus ekonominius sprendimus.“
T. Ramanausko nuomone, bankų kredito rizikos vertinimo klaidos tam padarė didelę įtaką. Ne ką mažiau svarbus ir valdžios indėlis, o tiksliau – jo trūkumas. Ūkio skatinimu ir augimu patikėjusi rūpintis bankams, ji labiausiai rūpinosi, kaip paskirstyti kasmet vis gausesnį ekonominių gėrybių derlių, kol vieną dieną jo staiga nebeliko. Tačiau Vyriausybė galėjo apriboti nekilnojamojo turto burbulo pūtimąsi ir pakoreguoti pinigų srautą, be to, ji taip pat galėjo sukaupti rezervą ir tapti ta gerąja gulbe, kai bankai nustojo skolinti.
