B. Obama ir demokratų lyderis Senate H. Reidas iš Arbatėlės judėjimo išspaudžia naudos. (Scanpix nuotr.)
Beatodairiškai demokratų idėjoms prieštaraujantis Arbatėlės judėjimas respublikonus stumia dešinėn. Tai gali tapti rimta kliūtimi iš Baracko Obamos atgauti Baltuosius rūmus.
Daugelyje demokratinių valstybių opozicijoje atsidūrusių politikų padėtis esti prasta. JAV viskas kitaip. Mažumos partijos vaidmuo netgi opozicijoje gali būti reikšmingas. Ji gali siūlyti, formuoti ir dažnai – dėl paslaptingų obstrukcinių Senato taisyklių – blokuoti įstatymus. Ji gali vadovauti įtakingai valstijų valdžiai ir ten bandyti naujas idėjas. Kadangi rinkimai JAV vyksta labai dažnai, opozicijai niekuomet netenka ilgai laukti naujo šanso atsikovoti visos šalies rinkėjų palankumo.
Tie 17 mėnesių, kai Barackas Obama Baltuosiuose rūmuose pakeitė George’ą Bushą, JAV respublikonams buvo netikėtai malonūs. Jau mažiau nei 50 proc. amerikiečių pritaria tam, kaip B. Obama dirba savo darbą – 2009 metų pradžioje jų buvo gerokai daugiau kaip 60 proc. Jį iš visų pusių atakuoja už lengvabūdišką požiūrį į išsiliejusios naftos sukeltą ekologinę katastrofą Meksikos įlankoje. O didžioji pergalė dėl sveikatos draudimo reformos jo reitingų nepakeitė. Priešingai, respublikonai viliasi, kad lapkritį, kai per kadencijos vidurio rinkimus bus kaunamasi dėl 36 vietų Senate, visų vietų Atstovų rūmuose ir 37 gubernatorių kėdžių, dėl Obamacare jie laimės dar daugiau.
Kokiais darbais respublikonai to nusipelnė? Demokratai sako, kad jokiais, išskyrus tai, kad po respublikonų valdymo liko ekonominė katastrofa, o šiuo metu jie visaip bando kliudyti B. Obamai iškuopti visą jovalą. Dabar demokratai Respublikonų partiją vadina „partija, kuri sako „ne“. Atstovų rūmuose 2009 metų sausį nė vienas respublikonas nebalsavo už ekonomikos stimuliavimo paketą. Galų gale Atstovų rūmuose arba Senate nė vienas respublikonas nebalsavo už sveikatos priežiūros sistemos reformą. Respublikonai nenoromis parėmė finansinį reguliavimą, bet, anot demokratų, tik dėl to, kad visuomenės pasipiktinimas Volstritu jiems nepaliko kitos išeities.
Respublikonai už obstrukcionizmą neatsiprašo. Tūkstančiams jų balandį susirinkus Naujajame Orleane į kas ketverius metus vykstančią Pietų respublikonų lyderių konferenciją (SRLC), pranešėjų kalbose skambėjo ne paprasčiausias „ne“. Tai buvo, kaip pasakė Luizianos gubernatorius Bobby Jindalas, „ne, velniai griebtų, ne!“ Netgi vyraujančios krypties respublikonų politikai dabar save vaizduoja kaip plonytę raudoną liniją, kuri JAV Konstituciją, laisves ir moralines vertybes gina nuo arogantiško prezidento, nusistačiusio patenkinti JAV priešus, ateities kartas paskandinti skolose ir paties Dievo šalį atiduoti į bedieviško socializmo rankas. Buvęs Atstovų rūmų pirmininkas ir galimas kandidatas į prezidentus Newtas Gingrichas Naujajame Orleane B. Obamą pavadino „radikaliausiu prezidentu JAV istorijoje“, Jungtinėms Valstijoms keliančiu rimtą grėsmę, kaip kadaise Sovietų Sąjunga.
Ar amerikiečiai patikės šiomis apokaliptinėmis kalbomis? Kadangi Arbatėlės judėjimo, maištaujančio prieš didelį valdžios aparatą ir pratrūkusio išrinkus B. Obamą, sėkmė sparčiai auga, atrodo, jog daugelis patikės. Žiniasklaida Arbatėlės dalyvius įprato pajuokti, vadindama kraštutiniais konservatoriais ir slaptais rasistais. Bet tų žmonių išsilavinimas dažnai geresnis už vidutinį ir jie yra iš turtingesniųjų. Dauguma – pagyvenę ir baltieji. Jiems labiau rūpi ūkio likimas ir valdžios aparato augimas nei kultūriniai karai dėl abortų ir religijos. B. Obamą arba bent jau jo darbus jie vertina itin nepalankiai. Ir jie įpykę.
Kunkuliuojantis maištas
Politikoje pyktis – grėsminga jėga. Ir „arbatėlių“ dalyviai respublikonams tapo grėsminga jėga. Sausio mėnesį respublikonui Scottui Brownui jie padėjo užimti buvusį amžinatilsį Tedo Kennedy demokratinį bastioną Masačusetse. Respublikonai visai netrokšta, kad, įkūrus trečią partiją, susiskaldytų konservatyvieji rinkėjai. Žinoma, Respublikonų partija mielai pasinaudotų visa įmanoma judėjimo energijos, aistros ir dolerių teikiama nauda. Bet yra rizikos. Kai kurie respublikonų strategai baiminasi, kad, užuot partijai kooptavus judėjimą, judėjimas gali kooptuoti partiją.
Visoje JAV teritorijoje vykstančiuose pirminiuose rinkimuose „arbatėlių“ dalyviai stengiasi, kad nominaciją laimėtų tik tie kandidatai, kuriuos jie laiko deramais konservatoriais. Partijos šulai šio kišimosi ignoruoti nedrįsta, bet ne visuomet juo džiaugiasi. Atsistatydinus jaunesniajam respublikonų senatoriui Jimui Bunningui, praėjusį mėnesį Kentukyje aršiai susirungė Kentukio valstijos sekretorius Trey’us Graysonas ir Teksaso libertaro Rono Paulo sūnus Randas Paulas. Valstijos vyresnysis senatorius Mitchas McConnellis, kuris yra ir respublikonų lyderis Senate, J. Bunningo vietai užimti pasirinko T. Graysoną. Bet R. Paulą aistringai palaikė „arbatėlių“ dalyviai, ir jis įtakingų sluoksnių kandidatą sutriuškino 23 taškų persvara. Tai įvyko netrukus po to, kai Jutoje respublikonai atsikratė tris kadencijas senatoriumi buvusio Bobo Bennetto, nesulaukusio Arbatėlės judėjimo palankumo.
Arizonoje J. D. Hayworthas – arbatos įkvėptas pretendentas, pasitelkęs tvirtą kovos su imigracija platformą – privertė senatorių gynėją Johną McCainą pasislinkti gerokai dešinėn. Buvęs respublikonų kandidatas į prezidentus kadaise didžiavosi galįs nepaisyti partijos linijos. Dabar buvęs liberalios imigracijos reformos šalininkas palaiko naują kontroversišką Arizonos įstatymą, leidžiantį policijai reikalauti dokumentų iš sustabdytų žmonių, kurie įtariami esą nelegalūs imigrantai.
Arbatėlės dalyviai žino, kad suskaldydami dešinę jie rizikuoja padėti demokratams. Perspėjimas gautas pernai lapkritį iš šiaurinės Niujorko valstijos dalies, kai judėjimas oficialų, bet nuosaikų respublikonų kandidatą pašalino iš varžymosi dėl laisvos vietos Kongrese. Konservatyvių rinkėjų balsai pasidalijo, ir laimėjo demokratas. Demokratų daugumos lyderis Senate Harry Reidas aiškiai buvo patenkintas, kad šią savaitę Nevadoje, kur jam lapkritį gresia keblūs rinkimai, respublikonų nominaciją laimėjo „arbatėlės“ kandidatė Sharron Angle. Kai kurios jos pasirinktos politikos kryptys, antai Socialinio draudimo (pensijų) privatizavimas ir Energetikos departamento likvidavimas, jam gali padėti išlikti.
Nerimą keliantis pasitraukimas
Kitokia drama vyksta Floridoje, kur Saulėtosios valstijos gubernatorius respublikonas Charlie Cristas balotiruojasi į Senatą. Partijos šulai jį palaikė, kol „arbatėlių“ dalyviai nepradėjo remti jauno ir talentingo kubiečių kilmės amerikiečio Marco Rubio. Vargu ar Ch. Cristas tik nominaliai respublikonas (konservatyviųjų terminais tai RINO – Republican In Name Only). Jis palankus ginklams, teigia palaikantis mažus mokesčius ir prieštarauja gėjų santuokoms. Bet praėjusių metų pradžioje palaikymo kampanijoje už stimulo paketo projektą jis apkabino B. Obamą prieš televizijos kameras, ir tai papiktino konservatyviuosius. Praradęs paramą Ch. Cristas balandį pranešė paliekąs partiją ir ketinąs balotiruotis kaip nepriklausomas kandidatas.
Tie respublikonai, kuriems šiais metais rinkimai negresia, turi daugiau laisvės vadovautis savo instinktais, bet ir jiems nelengva. „Arbatėlių“ dalyviai, konservatyvieji transliuotojai ir dešiniosios pakraipos tinklaraščių autoriai viešai išpeikė išankstinių nusistatymų neturintį senatorių Lindsey Grahamą iš Pietų Karolinos, kuriam rinkimai negresia iki 2014 metų.Partija, kuri sako „ne“, jo pasirengimą su demokratais ieškoti kompromisų dėl tokių klausimų kaip klimato kaita ir elgesys su areštuotais teroristais laiko siaubingai nusikalstamu. Praėjusį mėnesį L. Grahamas nutraukė bendradarbiavimą dėl energijos ir imigracijos, kaltindamas demokratų lyderius, kad šias problemas jie naudoja rinkiminiams žaidimams. Bet galėjo atsiliepti ir jo paties partijos kritika.
Ch. Cristo pasitraukimui suskaldžius dešinę, Florida lapkritį iš tiesų gali patekti į demokrato rankas. Bet „tikrieji“ konservatoriai vidinius nuomonių skirtumus ir netgi nesėkmes rinkimuose laiko nedidele kaina, mokama už atkurtą grynumą. Išties tarp „arbatėlių“ dalyvių populiaru manyti, kad net B. Obamos pergalė prezidento rinkimuose yra tas blogis, kuris išeina į gera. Laimėjus J. McCainui, tiesiog būtų užtrukęs spaudimui neatsparus centrizmas, išpūtęs federalinę vyriausybę ir sutriuškinęs valstijų teises bei žmonių laisves. Anot jų, Baltuosiuose rūmuose įsikūrus „socialistui“, amerikiečiai bent jau buvo priversti pamatyti pavojų.
Daugelis vyresniųjų respublikonų teigia, kad rinkėjai buvo teisūs, 2008 metais nubausdami partiją, įsimylėjusią didžiulį valdžios aparatą. „Konservatyvumas Amerikos nenuvylė, – pareiškė buvęs senatorius Rickas Santorumas. – Konservatyvumą nuvylė konservatoriai“. „Arbatėlių“ numylėtinis, senatorius Jimas DeMintas iš Pietų Karolinos įsteigė Senato konservatorių fondą, idant galėtų rinkti pinigus tikriesiems konservatoriams ir apsiginti nuo apsimetėlių. Fondas padeda „tik principingiausiems kandidatams iš visos šalies… tikintiems amžinais konservatyviais ribotos valdžios, stiprios nacionalinės gynybos ir tradicinių šeimos vertybių principais.“
Scanpix nuotr.
Partijos dešinė tiesiog sprogsta nuo tokių iniciatyvų. „Arbatėlių“ dalyviai sudarė dešimties punktų „Amerikos sutartį“ ir norėtų, kad ją pasirašytų visi kandidatai. Vasarį George’o Washingtono dvare Virdžinijoje susirinkusi grupė paskelbė pompastišką „Mount Vernono pareiškimą“, dar kartą patvirtinantį pamatines ribotos valdžios, individo laisvės, laisvosios verslininkystės ir „išmintingo“ (Irakas ir Afganistanas atsiėmė savo dalį) laisvės skleidimo užsienyje idėjas. „Tiesos, kurias dar kartą patvirtiname savo parašais, nepakito nuo Amerikos revoliucijos, – sakė vienas iš pasirašiusiųjų, įtakingas grupės „Amerikiečiai už mokesčių reformą“ prezidentas Groveris Norquistas. – Jos nepasikeis ir per ateinančius 200 metų.“
Žinoma, lengviau primygtinai reikalauti grynumo, jei kaip J. DeMintas politikuojate nepalenkiamai konservatyvioje, raudona respublikonų spalva pasidabinusioje valstijoje kaip Pietų Karolina arba kaip G. Norquistas nesiekiate būti išrinktas. Bet ar tokia strategija gali užtikrinti pergalę visos šalies mastu?
Valstijose, kuriose vyrauja mėlyna demokratų spalva arba violetinė lygių jėgų spalva, respublikonai turi pagrindo tuo abejoti. Imkime herojišką Masačusetso užkariautoją S. Browną. Saugiai įsitaisęs Senate, liberaliosios valstijos rinkėjams jis leido suprasti, kad nebus aklas kiekvienos demokratų iniciatyvos oponentas. Kai vasarį jis balsavo už kontroversišką užimtumo įstatymo projektą, „arbatėlių“ dalyviai, padėję jį išrinkti, apkaltino išdavyste. Bet nepalinkęs šiek tiek kairėn, vargu ar jis bus išrinktas antrai kadencijai. Be to, užkietėjęs konservatorius Bobas McDonnellis savo Virdžinijos kampanijoje pasistengė laikytis centro, gvildeno tik ekonomikos aktualijas ir pernai lapkritį įveikė demokratus kovodamas dėl gubernatoriaus posto.
Partijos veteranai nerimauja, kad susikoncentravimas į grynumą gali varžyti respublikonų gebėjimą laikytis apdairios, rinkimus laiminčios politikos. Misisipės gubernatorius, Respublikonų gubernatorių asociacijos pirmininkas ir galbūt kandidatas į prezidentus 2012 metų rinkimuose Haley Barbouras teigia, kad norėdami lapkritį laimėti respublikonai turi vengti susiskaldymo. Vadinasi, „arbatėlių“ dalyvius reikia priimti net jei per pirminius rinkimus jie įveikia pripažintus respublikonus. Bet tai reiškia ir tai, kad reikia atsispirti „susiskaldymo“ pavojui, kylančiam iš ideologinio tinkamumo reikalavimų. „Dvipartinėje sistemoje, – kartą sakė jis, – abi partijos neišvengiamai yra koalicijos.“
Grynumo reikalavimai su arbatos prieskoniu nėra vienintelis pavojus vienybei. Kitas – lyderio trūkumas. Michaelas Steele’as buvo siaubingas Respublikonų nacionalinio komiteto pirmininkas. Jam vadovaujant organizacija ne kartą papuolė į keblią padėtį, o kulminacija – partijos finansuojamas apsilankymas lesbiečių bondažo klube Holivude. Senato mažumos lyderis M. McConnellis, turbūt panašiausias į partijos strateginį koordinatorių, yra įžvalgus. Bet nėra nė vieno akivaizdaus pretendento, 2012 metais galėsiančio rungtis su B. Obama.
Norėčiau pamatyti vadovą
Respublikonų aktyvistai šiais metais turėjo dvi progas neoficialiose apklausose pasirinkti favoritą. Vasarį jie balsavo kasmetinėje Konservatyvios politinės veiklos konferencijoje (CPAC), vykusioje Vašingtone (Kolumbijos apygarda), o balandį susirinkime Naujajame Orleane. CPAC konferencijoje Rando Paulo tėvas Ronas Paulas laimėjo surinkęs 31 proc. balsų, antroje vietoje su 22 proc. balsų palikęs Mittą Romney, kuris pastarąjį kartą vylėsi tapti prezidentu. Naujajame Orleane jie susikeitė vietomis: M. Romney įveikė R. Paulą vienu balsu (439 prieš 438). Bet šie rezultatai nieko nesako – juos lemia keli tūkstančiai aktyvistų, kurie nėra atsitiktinė imtis. Pagaliau nei M. Romney, nei R. Paulas nėra pajėgūs sutriuškinti B. Obamą.
Nuovokus multimilijonierius M. Romney, milijonus uždirbęs pats, reklamavo naują knygą „No Apology“, kuria siekiama pakeisti per pastarąją kampaniją sugadintą reputaciją, esą jis neturėjo jokių tvirtų įsitikinimų. Jis mormonas, o šis tikėjimas nepopuliarus tarp daugelio rinkėjų. Ir šį kartą jam kyla nauja kliūtis. Kaip sako vyresnysis B. Obamos patarėjas Davidas Axelrodas, M. Romney teko „susisukti į riestainį“ mėginant nuslėpti, kad būdamas Masačusetso gubernatorius jis pristatė sveikatos reformą, neįtikėtinai panašią į taip nekenčiamą Obamacare.
M. Romney problema – banguojančios pažiūros, o R. Paulo – priešinga. Balotiravosi jis jau du kartus – vieną kartą su Libertarų partija, o 2008 metais kaip kandidatas į respublikonų nominaciją. Bet jei ryšius jis užmezga tai su vienais, tai su kitais, jo pažiūros nesvyruoja. Būdamas 74-erių jie tebėra tikras radikalas, kurio vizija iki kaulų apkapoti valdžios aparatą sužadina jaunatviškus pasekėjus. Bet kai kurios jo idėjos – JAV pasitraukti iš Jungtinių Tautų ir NATO, panaikinti Federalinį rezervą – tolokai nukrypsta nuo vidutinio rinkėjo komforto zonos. Netrukus po to, kai Kentukyje jis tapo oficialiu respublikonų kandidatu, jo sūnus Randas leido suprasti, kad 1964 metų Pilietinių teisių aktas, Pietuose įvedęs desegregaciją, neturėjo būti taikomas privačiam verslui. Vėliau jis pasitaisė, bet per vėlai, kad išsklaidytų įspūdį, jog Paulai gali būti fanatikai.
Skaisčiausias objektas respublikonų padangėje – buvusi J. McCaino kampanijos partnerė. Sarah Palin virto žiniasklaidos žvaigžde, multimilijoniere ir „arbatėlių“ veidu. „ABC News“ neseniai nustatė, kad po pernykščio atsistatydinimo iš Aliaskos gubernatorės pareigų ji uždirbo daugiau kaip 12 mln. JAV dolerių, iš kurių apie 7 mln. iš savo knygos „Going Rogue“. Bet ar ji balotiruosis? Kadangi jos garsas ir uždarbis priklauso nuo spėlionių palaikymo, nuomonės apie jos tikruosius ketinimus pasidalijo. Ir nors šurmulį ji sukelia kur tik šelmiškai pasisuktų, apklausos nėra jai itin palankios. Naujausia CNN apklausa rodo, kad akis į akį su B. Obama šis ją įveiktų 55 proc. prieš 42 proc. O dar blogiau tai, kad 69 proc. ją laiko netinkama prezidentės postui, ir tik 30 proc. mano ją esant tinkamą.
Iki kitų prezidento rinkimų likus daugiau kaip dvejiems metams per anksti atmesti respublikonų grįžimą į Baltuosius rūmus. Dar liko daugybė laiko B. Obamai suklupti (arba ekonomikai ir jo reitingams atsigauti), S. Palin tapti patikimesnei, o kitiems kandidatams įgyti svarbos ir įsibėgėti. Buvęs Arkanzaso gubernatorius Mike’as Huckabee tebėra rimtas varžovas: CNN apklausoje jis iškopė į pirmąją vietą (24 proc.), pralenkęs M. Romney (20 proc.) ir S. Palin (15 proc.). Kiti galimi asmenys – Minesotos gubernatorius Timas Pawlenty ir Misisipės gubernatorius H. Barbouras. Keli netgi viliasi, kad galima sugundyti generolą Davidą Petraeusą.
Laukiam statymų
Žinoma, respublikonų viltys atsiimti Baltuosius rūmus išaugs, jei po kadencijos vidurio rinkimų jie perims Kongreso kontrolę. Dauguma viešąsias nuomonių apklausas organizuojančių įstaigų abejoja, ar jiems pavyks gauti dar dešimt vietų Senate, kurių reikia norint jame įsigalėti. Bet Atstovų rūmuose jie gali gauti 41 vietą, reikalingą užsitikrinant daugumą. Galų gale demokratai klumpa. Didžiulės išlaidos stimulo paketui beveik nesumažino bedarbių skaičiaus ir deficitą pakėlė į svaiginamas aukštumas.
Bet kas bus, jei respublikonai išties įsigalės Atstovų rūmuose? Norint 2012 metais įsikelti į Baltuosius rūmus, nepakaks vien rasti patikimą kandidatą. Teks atsakyti ir į keblų klausimą: ar, jiems atėjus į valdžią, „ne, velniai griebtų, ne“ politika ir toliau duos politinių dividendų?
Užuominų yra istorijoje. Padedant N. Gingricho manifestui apie mažą valdžios aparatą „Sutartis su Amerika“, respublikonai 1994 metais pirmą kartą po 40 metų perėmė Atstovų rūmų kontrolę. Tuomet N. Gingrichas, kaip pirmininkas, nedelsdamas prieš prezidentą Billą Clintoną pradėjo partizaninį karą, sprogusį kovomis dėl biudžeto, po kurių federalinės vyriausybės veikla sutriko ilgam. Bet drama nesibaigė pagal scenarijų. Dauguma rinkėjų dėl šio žlugimo nusprendė kaltinti respublikonus, o ne prezidentą. 1996 metais B. Clintonas buvo išrinktas antrai kadencijai.
Padedant Arbatėlės judėjimui, respublikonų politikai ir vėl naudojasi radikaliausiu partijos sparnu. Ruošiamas naujas manifestas „Pasižadėjimas Amerikai“. Respublikonai žada, kad jei po kadencijos vidurio rinkimų Kongrese įsikaraliaus jie, partizaninis karas prieš B. Obamą, pradėtas būnant opozicijoje, tiktai sustiprės. Nematantis jokių problemų dėl to, kas įvyko praėjusį kartą, ponas Gingrichas sako, kad Obamacare prireikus bus anuliuota nebeduodant pinigų ir sukuriant krizę.
Tai gali būti pavojinga strategija. 2012 metais ekonomika jau gali būti pagyvėjusi, o, susipažinus su Obamacare, ši reforma gali pasirodyti nebe tokia bauginanti, kaip ir pats B. Obama. Be to, nors amerikiečiai sako nekenčią didelio valdžios aparato, jie taip pat mikliai puola ginti savo „teises į išmokas“. Kai teks spręsti, likti B. Obamai ar išeiti, jie gali pasirinkti jau pažįstamą prezidentą, o ne mažo valdžios aparato radikalizmą, kuriuo nūdienos respublikonai, regis, taip mielai naudojasi.
