Kadras iš A. Linkevičiūtės filmo „Tik ne su juoda“.
Maži Lietuvos miesteliai, atokūs kaimai ir juose likę žmonės visada buvo neišsenkamas įkvėpimo šaltinis kino kūrėjams, televizijos laidų autoriams, antropologams, kalbininkams ir etnografams.
Ir šiandien kino kūrėjai nenusuka akių nuo provincijos peizažo, nors atsiranda priekaištaujančių – kur pagaliau lietuviškas miestas kino ekrane, kur Vilnius su jo pastatais, gatvėmis, miesto žmonių kasdienybės džiaugsmais ir rūpesčiais, kas galų gale visa tai užfiksuos kino juostoje?
Bergždžia: naujausiame Janinos Lapinskaitės filme stebėjome mažo miestelio prie geležinkelio kasdienybės vizijas, Gytis Lukšas nespalvotame „Duburyje“ kvietė pasinerti į provincijos žmogaus būseną (laimei, filmo herojų pamatėme ir Klaipėdos fone, tie keli epizodai buvo tikra atgaiva – pagaliau miestas!), net Tomas Donela savo naujausios juostos „Atsisveikinimas“ finalą nukėlė į kaimą – tik visai ne romantizuotą, kaip Lapinskaitės provincijos atveju, bet, kaip galima suprasti iš išgertuvių epizodo (niekas nepralenks gėrimo scenų Šarūno Barto filmuose) ir jį lydinčių veiksmų, – tuštėjantį ir nykų.
Ar geriausias įrodymas, jog mažų miestelių gyventojai vis dar turi ką papasakoti, nėra Nacionalinėje televizijoje tebegyvuojanti laida „Mūsų miesteliai“? Žiūrėk, netikėtai išgirsti ar pamatai įdomius pašnekovus, kurių gyvenimo istorijos galėtų tapti gerais vaidybinių filmų scenarijais. Kada nors šis laidų ciklas, nesvarbu, jei ir su perdėto sentimentalumo priemaišomis, taps puikia medžiaga, iš kurios galėsime susidaryti šių dienų Lietuvos provincijos vaizdą. Užtikrinu, tai bus kiekvieno antropologo svajonė.
Laimei, susidurti su įdomiais pašnekovais vis dar galima tiesiogiai, be archyvinės medžiagos. Tai patvirtina ir jaunos lietuvių režisierės Aušros Linkevičiūtės, Londone baigusios Vaizdinės antropologijos studijas, trumpametražis dokumentinis filmas „Tik ne su juoda“ (angl. „Anything but black“). Jauna kūrėja pasirenka antropologės poziciją ir fiksuoja trijuose Aukštaitijos kaimeliuose gyvenančių senyvo amžiaus moterų mintis apie mirtį, o tiksliau – prašo parodyti laidotuvėms pasisiūtas ar nusipirktas sukneles.
Filmo herojės be jokios baimės, natūraliai ir net pajuokaudamos kalba bei demonstruoja, kaip jos atrodys mirties dieną. „Mirties suknelės“ randa vietą kiekvienos spintoje ir, išskyrus vaikus bei anūkus, nieko nestebina. Dar daugiau – pašnekovės nori atrodyti gražiai, tvarkingai ir jokiu būdu nebūti apvilktos juodai. „Niekas nebesilaidoja juodomis suknelėmis, nes vaikams lieka tamsus gyvenimas“, – prietaringai ištaria viena kalbinamoji, dar kita prisimena jaunos moters laidotuves kaime ir atidūsta: „Kaip ji gražiai buvo papuošta, viskas alyvinės spalvos…“
Klausydamasis kalbančių moterų supranti – mirtis joms visai nebaisi, jai rūpestingai ruošiamasi, nes „taip jau surėdyta“. Šiandienėje jauno žmogaus kulto visuomenėje, kurioje mirtis neegzistuoja arba tiesiog nustumiama į šalį kaip tolimas, baugus faktas, ramiai dėstomos mintys apie savo laikinumą žemėje, atrodytų, skamba mažų mažiausiai keistai.
Panašiai mąsto ir filme kalbinti močiučių vaikai ir anūkai – jie apie mirtį nesvarsto, neteikia jai didelės reikšmės. „Net nenoriu apie tai galvoti…“ – sako pašnekovės duktė ir priduria, jog mieste žmonės mąsto kitaip. Nors filme ši skirtingų kartų priešybė ir skleidžiasi kiek deklaratyvokai, ji neabejotinai teisinga.
Asmeniškai man norėjosi su šia tema nerti dar giliau ir surasti jai netikėtų posūkių. Šiuo atveju dvidešimties minučių filmas, kuriame stebime herojes, viena po kitos iš polietileno maišelių traukiančias savo sukneles, prašosi jei ne to netikėto posūkio, tai bent pačios kino kalbos „iškalbingumo“, kuris kiek atsvertų temos vienalypumą. Beje, šiek tiek netikėta filmo pabaiga, kuomet už kameros pasislėpusios režisierės pasiteiraujama, kokias ji įsivaizduoja savo laidotuves. Klausimas lieka neatsakytas, o režisierė, kaip tikra antropologė stebėtoja, „pasislepia“ už juodo kadro.
Filme lieka įamžintas dar vienas vaizdelis iš Lietuvos kaimo, nežinia ar įdomus mūsiškei publikai (nors nuoširdžiai linkiu, kad taip būtų), tačiau traukiantis užsieniečių dėmesį. Tai įrodo sėkminga filmo kelionė po festivalius ir net geriausio filmo apdovanojimas Tarptautiniame studentų etnografinių filmų festivalyje Londone.
