Scanpix nuotr.
Kanų kino mugė, vienas svarbiausių kino industrijos renginių, byloja, kad Lietuvoje nėra audiovizualinio sektoriaus vystymo strategijos.
Atsisiųsti filmą internetu, pažiūrėti jį, rekomenduoti draugams ar socialiniuose tinkluose skelbti savo filmų reitingus yra nusistovėjusi kino žiūrėjimo praktika Lietuvoje. Tie, kurie turi galimybę atsisiųsti filmus internetu, dažnai tuo naudojasi. Žmonės buriasi į nelegalius kino klubus. Tačiau toks elgesys dažniausiai yra nesuderinamas su filmo autoriaus sumanymu pristatyti filmą kino salėje, atitinkančioje konkrečius techninius reikalavimus (ekrano dydis, vaizdo ir garso kokybė).
Ginant viešo rodymo teises, dažniausiai pokalbį su oponentais reikia pradėti nuo audiovizualinio sektoriaus funkcionavimo pagrindų: žmonės atlieka kūrybinį darbą, filmo pastatymas kainuoja, o žiūrovas yra paskutinė kino reiškinio instancija. Jei filmų kūrėjai galės išgyventi kurdami filmus, jie pateiks daugiau ir dar geresnės kokybės darbų. Vis dėlto nuginkluojantis argumentas yra oponentų pusėje – kuriame Lietuvos kino teatre galima būtų pamatyti Michaelio Haneke „Baltą kaspiną“ ar Jacques’o Audiard’o „Pranašą“?
Taigi kur yra riba tarp teigiamo ir neigiamo piratavimo poveikio? Kada šis reiškinys padaro daugiau žalos nei naudos kultūros sklaidai? Tik tuo atveju, jei pirataujanti visuomenės dalis, išaugus kino teatrų repertuarų įvairovei, bus pasirengusi už kino seansus mokėti, kinas taps svarbiu kultūros bei išprusimo elementu. Lietuvos audiovizualinės kūrybos ir sklaidos politika stumia kino kultūrą į pilkąją zoną, neleidžia šiam sektoriui vystytis – audiovizualiniam visuomenės ugdymui Lietuvos kultūros politika yra abejinga.
Oficialiu lygmeniu Lietuvos kinematografija šiemet nebuvo pristatyta nė vienoje didžiojoje kino mugėje – nei Berlyno kino festivalio Europos kino mugėje (angl. „European Film Market“), nei Kanų kino mugėje (pranc. „Marché du film“). Tai byloja, kad Lietuvoje nėra audiovizualinio sektoriaus vystymo strategijos ir politikos. Priešingai nei Estijoje, kuri nuolat aktyviai pristato savo šalies kino projektus įvairiose mugėse. Nesant kino sklaidos strategijos nei nacionaliniu, nei tarptautiniu lygmeniu, šalies audiovizualinis sektorius yra žlugdomas – pradedant žiūrovų ignoravimu ir baigiant nepagarba nacionalinei kino kūrybai, kino paveldui.
Kol Lietuvoje kino sektoriaus padėtis nesikeičia, Kanuose šviečia saulė ir vyksta kino mugė. Čia perkami ir parduodami filmai. Kad ir kiek dūsautų jautrios sielos kūrėjai ar garbūs kritikai teigdami, jog kinas šiuo metu prilyginamas prekei, vis dėlto dar nėra išrasta naujų būdų, kaip kitaip (ne pinigais) finansuoti kino produkciją. Taigi kol kas, matyt, tiek vieniems, tiek kitiems teks priimti kiną kaip mokamą, perkamą kultūros formą.
Viešint tarptautinio lygmens kino mugėse ir bendraujant su aktyviais šio sektoriaus dalyviais tenka konstatuoti, kad pasauliniame audiovizualinės kūrybos bei atradimų žemėlapyje Lietuvos nėra, panašiai kaip jos nėra nei Berlyno, nei Kanų kino mugių stenduose. Šiemet festivalio metu užsienio platintojų iniciatyva žiūrovams kino salėse buvo pristatyti du Lietuvos kūrėjų darbai. Prancūzų platintojas „Umedia“ pristatė Šarūno Barto filmą „Eurazijos aborigenas“ (jau vasario mėnesį šis filmas Berlyno kino festivalyje buvo pastebėtas tarptautinės kino industrijos atstovų ir kino kritikų). Dar vienas lietuvių filmas – puikus 5 min. trukmės Deimanto Narkevičiaus darbas „Without Letters“, sukurtas Jungtinės Karalystės kompanijų ICO ir „Lux“ užsakymu, – buvo rodytas mugės programoje pavadinimu „Menininkų kinas“ (angl. „Artists Cinema“). Jis pristatytas kartu su kitų šešių garsių menininkų (Roslaing Nashashibi, Keren Cytter, Akramo Zaatari, Amaro Kanwaro, Aurélien Froment, Catherine Sullivan and Farhado Sharmini) darbais.
Kanų kino mugę per 10 dienų aplankė apie 10 000 įvairiausių kino industrijos dalyvių. Jie nuo ryto iki vakaro aktyviai domėjosi didžiuliuose mugės plotuose pristatomais darbais. Vyko diskusijos, konferencijos apie kino platinimo technologijų, kino gamybos, fondų ateitį. Šiais metais kino mugė pasižymėjo tuo, kad jos paviljonuose oficialiai prisistatė daugiau šalių nei pernai. Analitikai džiaugiasi atsigaunančia kino rinka. Nemažai šalių savo produkciją pristatė pirmą kartą. Tai Etiopija, Mozambikas, Kataras, Nigerija, Dominikos Respublika ir kitos šalys. Kanų kino mugės direktorius Jérôme’as Paillard’as pripažino, kad atidžiai stebi naujokų dalyvavimą ir vertina potencialą.
Kino rinka nuolat ieško naujovių, technologinio vystymosi bei kūrybinio ugdymo galimybių. Nacionalinėms kino rinkoms plėtotis labai padeda mada, štai Rumunijos kinas – puikus pavyzdys. Lietuvos kino industrijos atstovų pavienės pastangos mados nesukurs. O būtent mėginimas užšokti ant mados bangos keteros ir galėtų padėti tokioje sudėtingoje padėtyje atsidūrusiai nacionalinei kino rinkai. Deja, kol kas mūsų šalies nacionalinio kino strategijos nėra apibrėžtos. Veikiausiai būtų laikas atkreipti dėmesį į nacionalinės kino industrijos potencialą ir galimybes kurti pridėtinę tiek kultūros, tiek ekonomikos vertę. Tačiau tam reikalinga nacionalinio kino produkcijos ir sklaidos strategija.
