„Poezijos pavasaris 2010“, „Vaga“, 223 psl.
Sovietmečiu buvęs deficitinis, vėliau šis poezijos festivalio almanachas virto „bendru kapu“, kuriame dažniausiai gulėdavo marginalai, grafomanai ir „jaunieji“. Būdavę baisu atsiversti, nes galėjai amžiams susigadinti poetinį skonį, jei tokį apskritai įmanoma susigadinti. Dabar almanachas jau keli metai rodo gyvybės ženklų, tarkim, mojuoja beržo šakele.
Jis tarsi turėtų rodyti tikrąją poezijos padėtį, diagnozuoti bėdas, išryškinti privalumus, formuluoti įžvalgas bei apibendrinimus. Nieko panašaus nedaro, nes neaprėpia viso lietuviškos poezijos lauko. Vis dėlto almanachas (kad ir pastarasis) – jau gana plati lietuvių poezijos atodanga. Per vieną vakarą neperskaitysi keliasdešimties knygelių, o keliasdešimt almanacho publikacijų – prašom. Jei manysi, jog poetai sunešė čia geriausią savo medų, – atrodys reprezentatyvu.
Šiemet švenčiamas Henriko Radausko šimtmetis, almanache tai prisimenama, tad galime pažvelgti, ar likę šiandienėje poezijoje H. Radausko dvasios. Keli vidurinės kartos poetai svarsto šį klausimą ir tos dvasios randa. Aš ne. Almanache jos itin mažai. Radauskas mirė antrą kartą, palikdamas daugiau vietos A. Mackui ir kokiai J. Degutytei. Tikėkimės, prisikels.
Nors prasideda almanachas itin radauskišku Leonardo Gutausko eilėraščiu, bet toliau – „kiti balsai, kiti kambariai“. Viena bjauriausių šiandienės poezijos posrovių man atrodė visi antiradauskiškojo Rimvydo Stankevičiaus epigonai, „stigmų rodytojai“. Jei jau taip skauda, galvodavau, eik sėdėt prie bažnyčios, o ne lįsk į spaudą. Ir štai kai kam sekasi tokias nuomones paneigti. Vytautas Stankus (juokingas pavardžių sutapimas) šiame almanache man daug įdomesnis už R. Stankevičių, nors genetinė tekstų giminystė ir išlieka. Žaismingesnis, taupesnis, ergo talpesnis. Pagirtina.
Jaunesnės kartos poetų čia daug, gal greitai Lietuvoje apskritai liks vien „jaunesnioji karta“. Dinozaurai sparčiai išmiršta, lyg atėjus ledynmečiui. Štai vėl: Geda, Strielkūnas… Kas dabar lietuvių poezijos patriarchas? Martinaitis? Venclova? Nyka? Almanache jų anei vieno, tik a. a. Jonas Strielkūnas, spausdinantis savo mirties nuojautas. Šiaip ar taip, keista, kai „jaunieji“ sendinasi. Kai trisdešimtmetė rašo, jog „visos didžiosios aistros jau pragyventos, ir nieko didingo po saule jau nebebus“ (Giedrė Kazlauskaitė), darosi nejauku. Ko čia tas pasaulis joje sustojo? Aistros juk nenyksta, tik bręsta. Kas, jei ne poetas, tai turėtų žinoti?
Tačiau aistrų (kūrybine prasme) knygoje ne itin gausu. Vyrauja drungna retorika ar paprasčiausias plepėjimas, kaip buvusių „Svetimų“ tekstuose. Daug skirtingai vienodų „jaunųjų“, keli stiprūs „vidutiniokai“, keli grafomanai. Nors šiaip sudarytojo ranka juntama – rinktasi, struktūruota.
Festivalio svečių vertimai, kaip visada, „deramo lygio“ ir žaibiškai pamirštami. Kodėl festivalis negali kasmet pasikviesti nors po vieną TIKRĄ poezijos žvaigždę – neaišku. Kadaise pasaulio poetai almanache atstovauti bent jau solidžiais vertimais, sovietmečiu tai buvo tikras langas į kitas galaktikas. Dabar ir tų nėra, lyg jau viską būtume išsivertę.
Pridėtame kompaktiniame diske girdime poetus skaitant savo kūrybą. Atranka beviltiška, išskyrus porą išimčių. Fiksuoti reikia nykstančius reiškinius, o ne tuos, kurie visur girdimi ir dar šimtą metų bus. Be to, kodėl į kasmetinius poezijos kompaktinius diskus neįdėjus archyvinės medžiagos? Kad ir to paties H. Radausko.
Kas almanache gerai? V. Stankus, G. Kazlauskaitė, J. Strielkūnas, H. A. Čigriejus, D. Kajokas, S. Jonauskas, D. Čepauskaitė, A. Žagrakalytė, A. Marčėnas. Kodėl visada tie patys? O ar poezijoje būva netikėtumų?
Veikiausiai ne šia prasme. Poezijos pavasario laureatės vardas Zitai Mažeikaitei, jos knygą tarsi skelbiantis esant geresnę už Sigito Parulskio „Pagyvenusio vyro pagundas“, – tikrasis netikėtumas, rodantis Rašytojų sąjungos valdybą stokojant ne tik poetinio skonio, bet ir sveiko proto.
