II veiksmas. Centre – operetės režisieriaus Kęstučio Jakšto žmona Viktorija Streiča-Jakštienė. (J. Kurpio iliustr.)
Vis daugiau pasaulio teatrų ir pavienių atlikėjų draugėn susirenka iki naujo spektaklio ar projekto premjeros likus porai savaičių, kartais – vos kelioms dienoms. Taip buvo statoma ir balandžio 25-ąją netoli Čikagos, restauruotame „Olympic“ teatre, rodyta Franzo Leháro operetė „Linksmoji našlė“
Operetės artistai ir muzikantai dirbo dviem komandomis skirtingose Atlanto pusėse. Režisierius Kęstutis Jakštas, Kauno muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Julius Geniušas ir dalis pastatymo komandos savąją dalį rengė ir repetavo Lietuvoje, Amerikos lietuvių operos Čikagoje artistai – JAV.
Amerikos lietuvių operos istorijoje yra buvę įvairiausių tarpsnių – ji tai geriau, tai blogiau, bet gyvuoja. Šiemet 54-ojo sezono sulaukęs kolektyvas turi tradiciją kasmet pastatyti bent vieną operą ar operetę. Su Amerikos lietuviais dirba ir menininkai iš Lietuvos.
„Buvo, jei neklystu, lapkričio pabaiga. Staiga vidury nakties – skambutis. Skambino lietuvių operos Čikagoje naujoji valdybos pirmininkė Daiva Guzelytė-Švabienė, gera mano draugė nuo studijų laikų. Pateikė pasiūlymą: gal galėčiau surasti režisierių su komanda, kad jie atvyktų į Čikagą pastatyti operetės. Kelias minutes pasvarsčiau ir sakau: man reikia šiek tiek laiko surasti komandai, bet gal galėčiau pabandyti tai padaryti aš? Taip viskas ir prasidėjo“, – pasakoja aktorius ir režisierius K. Jakštas.
Tinkamą operetę kartu su dirigentu J. Geniušu jiedu atsirinko gavę JAV gyvenančių atlikėjų sąrašą, išgirdę, kaip jie dainuoja, pamatę, kaip vaidina. Žinodami, ką galės pasikviesti iš Lietuvos, kokios pajėgos yra JAV, nusprendė – Franzo Leháro „Linksmoji našlė“. „Kiekvienas statymas yra nauja patirtis, – žurnalui IQ sakė K. Jakštas. – Aš iš tų, kurie mėgsta įsigilinti į istorijas, nori žinoti visą dramaturgiją, autorių biografijas ir visa kita. Tam turėjau maždaug tris mėnesius. Pačiam kūriniui pastatyti nuvykus į JAV – 14 parų. Taigi tai buvo „juodas“ darbas po 15 valandų per parą.“
Iššūkis operetės kūrėjams buvo ne tik sėkmingai ją pastatyti būnant skirtingose Atlanto pusėse, sklandžiai viską sudėlioti susitikus, bet ir pasirūpinti reikiama pinigų suma. O jų – mažiausiai 50 tūkst. JAV dolerių (beveik 140 tūkst. Lt) – reikėjo dekoracijoms ir kostiumams, operetės metu grojusiam Čikagos simfoniniam orkestrui, apšvietėjui.
Šiemet, kaip niekada anksčiau, taupyta: dekoracijos artėjant premjerai sumeistrautos garažuose, dalį kostiumų moterims paskolino Kauno muzikinis teatras, vyrų frakai išnuomoti per e. prekybos svetainę „eBay“.
Vos vieną kartą rodytas pastatymas buvo nepaprastai populiarus. Paprastai net ir atvykus prieš pat lietuvių operos Čikagoje spektaklius dar būdavo galima įsigyti bilietų. Šiemet jie buvo išparduoti iki premjeros likus kelioms dienoms. Bet didžiausią įspūdį K. Jakštui paliko tai, kad didžioji dalis Amerikos lietuvių operai Čikagoje priklausančių žmonių iš tiesų dirba visai kitus darbus, o dainuoja ir būna scenoje iš meilės, poreikio, noro tai daryti.
„Dirbti su jais man tikrai nebuvo sunku. Jų toks begalinis noras tuo užsiimti! Dauguma jų turi muzikinį išsilavinimą, yra baigę muzikos mokyklas, kai kurie solistai yra dirbę muzikiniuose teatruose, tad tikrai supranta, kas yra scena. Jie dirbdavo visą dieną – vairuodavo sunkvežimius, triūsdavo parduotuvėse ar dar kur nors, tuomet valandą arba pusantros važiuodavo į repeticijų salę, kiti net atvykdavo savo darbo sunkvežimiais, išlipdavo dulkinais batais, viską mesdavo ir eidavo repetuoti – nuo 19 iki 24 ar net 1 valandos nakties. Paskui sėsdavo atgal į sunkvežimius ir vėl važiuodavo. Kai yra toks didelis noras, tikrai galima kalnus nuversti. Man beliko dirbti ir daryti viską, kad jų nenuvilčiau“, – pasakojo operetės režisierius. Po premjeros jis pasakė: „Jūs esate didesni lietuviai negu mes Lietuvoj. Toks keistas jausmas, kad niekas nenutrūkę. Lyg jie gyvena Karmėlavoje, o mes – Vilniuje arba atvirkščiai. Tiesiog kitame mieste. Ir tas atstumas – viso labo 10 valandų skrydžio, ne daugiau.“
Lietuvių operos Čikagoje valdybos pirmininkė Daiva Guzelytė-Švabienė mūsų susirašinėjimą elektroniniais laiškais pradeda įspėdama, kad operas jie stato laisvu laiku, „po darbo už pinigus“. „Čikagos žiūrovai yra išlepinti aukščiausios kokybės renginių, todėl ir mes sau keliame ypač didelius reikalavimus. Nors turime savų profesionalių solistų ir muzikantų, lietuvių operos Čikagoje pajėgos yra per menkos, kad patys vieni pastatytume operą. Todėl ir kviečiame savo tėvynainius“, – pasakojo D. Guzelytė-Švabienė.
Amerikos lietuviai pasvajoja, kad su pastatymu norėtų atvykti į Lietuvą. Tačiau spektakliai daugumai kolektyvo narių – tik laisvalaikio užsiėmimas. Užsidirbti duonai jie turi kitur, kai kurie – tikrai nelengvai. „Tam, kad suderintume viso kolektyvo (chore dainuoja 52 asmenys, choreografinėje grupėje šoka 14) atostogas ir nuskraidintume visus gastrolių į Lietuvą, loterijoje reikėtų išlošti keliasdešimt milijonų ir keliauti atidarius nuosavą teatrą“, – šmaikštavo lietuvių operos Čikagoje valdybos pirmininkė.
