Vyčio Snarskio iliustr.
Spaudoje ir televizijoje mirgėte mirga nusikaltimų kronikos. Kas tai – skaudi šiandienos realybė ar siekis patenkinti žiaurių, bet emociškai paveikių įspūdžių ištroškusį žiūrovą ir skaitytoją?
Daugumos mūsų jau senokai nebedomina nekalti „duonos ir žaidimų“ džiaugsmai. Tai ėmė ryškėti tuomet, kai atsirado galimybė viešai reikšti savo nuomonę interneto platybėse ir kartu sužinoti, kokie virtualiosios žiniasklaidos puslapiai yra patys lankomiausi. Vargu ar ką nustebins teiginys, kad čia pačias tvirčiausias pozicijas išlaiko politikos bei kriminalų naujienos.
Kodėl tokia populiari pirmoji, aiškinti lyg ir nereikia. Kitas klausimas – kas verčia mus stabtelėti ties antraštėmis, skelbiančiomis, jog „X ir Y išprievartavo nepilnametę“, „Anūkas peiliu nudūrė močiutę“ ar „Šiandien Z mikrorajone sulaikyti gyvūnus kankinę moksleiviai“, ir apipilti šiuos tekstus gausybe komentarų? Galima pamanyti, kad esame tiesiog gailestingi ir jautrūs, neabejingi kito nelaimei. Bet ar tikrai? Gal įvairių kriminalinių žinių populiarumas rodo, jog visi mes tapome savotiškais emocijų narkomanais, kuriems reikalingi vis stipresni ir gilesni pojūčiai, idant pasijustume esą gyvi?
Atsivertus vieną iš interneto dienraščių, greitai galima rasti du greta skelbiamus straipsnius: „Liubšys: gal šiemet „Vėtra“ pagaliau laimės taurę“ (sporto naujienos), „Ieškomi du nepilnametės išžaginimu įtariami kauniečiai“. Be didelio vargo aišku, kieno šiuo atveju viršus. Taip pat nereikia nė sakyti, kad pastarasis tekstas buvo dar ir kokius penkiskart trumpesnis. O atrodo, kad sportas – mūsų nacionalinė vertybė ir pasididžiavimas! Vis dėlto manytina, jog palikę patriotinius jausmus užnugaryje mieliau aptarinėjame prievartautojų veido išraiškas ir bruožus, pasakojame, kada ir kaip panašūs asmenys prievartavo mūsų ožkas, galų gale ieškomiems nusikaltėliams prilipdome tokias pravardes kaip „sexiukas“ ir panašiai.
Žinoma, atsiras teigiančių, jog tokius straipsnius skaito, o juo labiau komentuoja tie, kurie nedaug teatsilieka nuo jų herojų. Deja, ne tik vietiniai, bet ir užsienio šalių pavyzdžiai akivaizdžiai rodo, kad žiaurumo ir prievartos poreikį jaučia patys įvairiausi visuomenės sluoksniai. Pavyzdžiui, visai neseniai Prancūzijoje pasirodė realybės šou „Mirties žaidimas“ („Le jeu de la mort“). Jo dalyviai už neteisingus atsakymus kitus žaidėjus turėjo kankinti 440 voltų įtampos šoku. Tai, kad kankinamieji, kentėję ar net „mirę“ laidos metu, buvo profesionalūs aktoriai, žinojo tik laidos organizatoriai. Daug pasako ne vien tai, kad iš 80 dalyvių bausmę skirti atsisakė tik 16, bet ir faktas, jog žiūrovų minia itin entuziastingai reikalavo ją vykdyti. Atrodo, lyg būtume atsidūrę viduramžių miesto aikštėje ir nekantriai lauktume nuteistojo ketvirčiavimo.
Čia paranku prisiminti kadaise Sigito Parulskio ištartus žodžius: „Neradau Biblijos, įsijungiau pornografijos kanalą.“ Bet kas kelia tą troškulį? Viena vertus, derėtų atsižvelgti į istorines aplinkybes, ypač jei kalbame apie Lietuvą. Sovietinės okupacijos metais žiaurumo „nebuvo“. Tiesa, jis neegzistavo tik spaudoje, radijuje ir televizijoje. Gyvenime jis buvo net labai tikras. Nenustebčiau, kad iš čia atsiradusi priešprieša „tikra – netikra“ yra viena iš priežasčių, kodėl dažnas, paėmęs į rankas laikraštį, pirmiausia atsiverčia kriminalų puslapį, kuriame iki smulkmenų aprašyti nusikaltimai. Šiuo atveju žiaurumas yra lyg įrodymas, jog tai, kas tau sakoma, tikra.
Beje, minėti pavyzdžiai, ypač Prancūzijoje vykęs realybės šou, gana aiškiai parodo kitą šios temos pusę. Anot „Mirties žaidimo“ sumanytojų, vienas iš pagrindinių projekto tikslų buvo atskleisti autoriteto įtaką žmogaus psichikai apeliuojant į holokaustą ir kitas masinio smurto apraiškas. Skirtumas tas, kad šį kartą nebuvo charizmatiškų diktatorių, kėlusių visuotinę psichozę. Žiaurų elgesį skatino tylus, tačiau visa apimantis tironas vardu televizija. Pastaroji, kaip ir visa žiniasklaida apskritai, jau seniai nebėra tik „visuomenės informavimo priemonė“. Ji ne informuoja, o formuoja, t. y. minko ir lipdo mūsų nuomones (ar net nuotaikas) visais įmanomais būdais.
Intriguojančios, skambios antraštės pirmuosiuose puslapiuose ir būtinai didesniu nei kitų naujienų šriftu, reguliarus ir itin dažnas žinių papildymas, atskiros rubrikos, ir štai rezultatas: mus apima masinė panika arba euforija. Pavyzdžių turime apsčiai – pradedant paukščių, kiaulių ar ožkų gripais, ekonomikos krize bei jos peripetijomis, baigiant šiandieniais terorizmo išpuoliais kaimyninėse valstybėse. Be abejo, spauda ir televizija „myli“ savo skaitytojus ir „lepina“ juos kaip išmanydama. Deja, lepinamam vaikui niekada nebūna gana: vieną kartą gavęs saldainį, jis būtinai prašys dar ir dar, kol galų gale atbukę skonio receptoriai pareikalaus gryno cukraus. Lygiai taip ir skaitytojui, paragavusiam žiaurių, bet tikrų ir emociškai paveikių įvykių, kitą kartą norėsis ko nors „saldesnio“.
Kam visa tai naudinga? Galbūt pernelyg naivu ir pabodę tai kartoti, tačiau už viso to stovi ne kas kitas, o finansinė nauda. Jei viena ar kita visuomenės (in)formavimo priemonė (televizijos laida, dienraštis ir t. t.) sugeba išlaikyti intrigą, nuolat sudominti ar tiesiog pasiūlyti žmogui tai, ko jam tuo metu reikia, – sėkmė garantuota. O ko trūksta šiuolaikiniam, įvairiausių krizių ir nepriteklių išvargintam žmogui, atspėti nesunku. Tai nebūtinai turi būti optimistinės gaidos, mat žinojimas, kad kam nors yra dar blogiau, nuramina. Ir čia visai nereikalingi anekdotai, kuriais mėginama nusakyti nacionalinį lietuvio charakterį.
Žinoma, šiuolaikinio individo jaučiamas tokio pobūdžio žinių poreikis ne visuomet naudojamas kišenėms prisikimšti. Tai, kad mus „išjudinti“ geba tik labai emociškai stiprūs teiginiai, suvokia ir socialinių reklamų kūrėjai. Dramatiškais, šiurpą keliančiais plakatais kovojama prieš smurtą šeimose, seksualinį išnaudojimą ar karą keliuose. Ir tokios prevencijos iniciatoriai yra absoliučiai teisūs. Žiaurumas beveik visuomet sietinas su baime. Įbaugintą minią lengviau suvaldyti. Tą puikiai žinojo ir praktikoje taikė bemaž visi Europos ir pasaulio diktatoriai. Žaidžiama jausmu, kad neatsargumas, taisyklių nesilaikymas gali lemti morališkai ir fiziškai skaudžią patirtį. Rezultatai akivaizdūs, o kartu turime ir įdomų paradoksą: žiaurumas tampa paveikiausia pokalbio forma.
Beje, panašiai elgiasi ir žinių operatoriai, filmuodami įvykius iš katastrofų ištiktų pasaulio kampelių. Jie taip pat puikiai suvokia, jog smurtas gali būti paveikus ir nepaliekantis abejonių. Gatvėse tysantys kūnai ir dejuojančios aukos – kas gali labiau įtikinti rodomų įvykių tikrumu ir paskatinti teikti pagalbą? Čia galima paminėti ir per televiziją dažnai rodytą socialinę reklamą, kurioje maža mergaitė, tėvams nepasirūpinus jos saugumu, išlekia pro priekinį automobilio langą.
Kasdienės žinios, reklamos, pasaulinio masto įvykiai – tai visuomenei „tinka“. Bet ar būna tokių atvejų, kuomet žiaurumo ar jo afišavimo netoleruojame? Be abejo, ir čia turime puikią progą paminėti meno objektus. Iš tiesų didžiąja dalimi esame tokia visuomenė, kuri į meno kūrinį žvelgia pro senųjų grožio standartų prizmę. Neretai pripažįstame tik tuos kūrybos objektus, kurie kelia malonius pojūčius. Visa kita, kas kitokiais būdais kalba apie visuomenės (anti)vertybes, remiantis bendrąja tendencija yra atmetama. Puikus ir garsiai nuskambėjęs pavyzdys – Šarūno Saukos paveikslas prezidentūroje. Šiuolaikinio ar tiesiog „tokio“ meno nemėgėjai krutėjo, bruzdėjo, kol pagaliau neapsikentė – pasipylė begalė kritikos ir siūlymų minėtą kūrinį pakeisti kuo nors, kas „tinkamai reprezentuotų valstybę“. Maža to, šis atvejis susilaukė net atskiro dvasininkų dėmesio – monsinjoras Alfonsas Svarinskas griežtai kritikavo valstybės vadovės pasirinkimą.
Kitas pavyzdys – dar prieš porą metų pasklidusi žinia apie menininko iš Čilės Benjamino Novoa Longuiros darbų parodą, kurioje buvo eksponuojami AIDS sergančios merginos krauju tapyti paveikslai. Straipsnio skaitytojų reakcija nesunkiai nuspėjama. Na, o jei šiek tiek nutoltume nuo dailės, galėtume prisiminti ir vos pasirodžiusią netrukus uždraustą miuziklo „Svynis Todas“ reklamą, ir dėl jos įtakos mažiesiems nuogąstavusių motinų pasisakymus. Beje, tokia nemeile „mėsoms“ ar bet kam, kas leidžia vartoti sąvokas „šlykštu“ arba „žiauru“ (šios bemaž visuomet minimos greta), pasižymi ne tik žmonės „iš šalies“, bet ir tie, kurie, regis, kultūrai yra gan artimi. Taigi pas mus menas vis dar išlaikęs gražaus, „reprezentacijai tinkamo“ objekto sampratą ir šioje srityje pretenzijos į neigiama linkme krypstančias stiprias emocijas ne visuomet toleruojamos. Atrodo, kad reprezentacija tarsi yra aukščiau už buities dalykus: žiaurumas skirtas tik tam, kas žemiška.
Paradoksalu, bet žiaurumas – vienas iš visuomenės veidų. Maža to, dar ir brangiai įkainotas.
