Tomo Čiučelio iliustr.
Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką. Tai citata iš 53 Lietuvos Konstitucijos straipsnio, kuris laužomas kasdien.
Esmė dažnai yra smulkmenos. Pasiteiravę dėl kraujo tyrimo vienoje klinikų, dirbančių pagal sutartį su teritorine ligonių kasa, sužinome, jog nepaisant galiojančio sveikatos draudimo bei gydytojo siuntimo, už tyrimus reikės papildomai susimokėti. Už kiekvieną tyrimų rodiklį atskirai. Bendras kraujo tyrimas – 5, gliukozės kiekio tyrimas – 4, cholesterolio kiekio – vėl 5 litai ir t. t. Be to, tyrimą galima atlikti tik kartą per metus – vėliau reikia mokėti tris kartus brangiau. Kitas pavyzdys – pacientui valstybinėje ligoninėje mažų mažiausiai teks pirkti lašelines ir vienkartinius švirkštus. Kiekvieno švirkšto kaina – arti pusės lito, vienos lašelinės – apie pusantro.
Kur dingsta visų mūsų sveikatos apsaugai sumokami mokesčiai, jei surinktos sumos nebeužtenka būtiniausioms gydymo reikmėms? Kodėl deklaruojama, kad ligoninės skursta? Juk Valstybinė ligonių kasa (VLK) 2009-uosius pasitiko turėdama didesnį nei 300 mln. litų rezervą. Be to, šiemet privalomojo sveikatos draudimo (PSD) mokėtojų sąrašas buvo išplėstas, nors daugeliu konkrečių atvejų PSD buvo mokestis už praeitus metus, kai nedrausti pacientai už gydymo paslaugas susimokėjo iš savo kišenės. Įmoka už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis taip pat buvo padidinta nuo 428 iki 605,3 lito. Tad kur išgaruoja tie daugiau nei 4 mlrd. litų – toks pernai buvo privalomojo sveikatos draudimo (PSD) fondo biudžetas.
Kas valdo pinigus?
Viena svarbiausių neefektyvaus finansų valdymo priežasčių – viešumo stoka. Visuomenė į savo pačių sveikatos priežiūros sistemai skirtus pinigus negali nė akies užmesti – ji negali jų nei kontroliuoti, nei veikti, nei juo labiau valdyti. Valstybinė ligonių kasa, įkurta prie Sveikatos apsaugos ministerijos, šiai ministerijai ir pavaldi. Labai patogu turėti piniginę ir pačiam sau mokėti. Juo labiau kad privalomojo sveikatos draudimo taryba ministerijoje turi tik patariamąjį balsą, taigi kontrolės išvis sumažėja. Česlovas Grencevičius, VLK ryšių su visuomene skyriaus vedėjas pripažįsta, kad tai gana reta praktika. Ligonių kasos yra pavaldžios ministerijoms vos trijose šalyse – Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje.
Rajonų centrų ligoninėse pacientai net vengia tirtis kompiuteriniu tomografu, nes abejoja, kad tyrimai bus įvertinti kompetentingai.
Europos Sąjungos šalyse senbuvėse egzistuoja kita pavaldumo sistema – dažniausiai praktikuojama trišalė taryba, kurioje balsą turi ir sveikatos apsaugos sistemos darbuotojai, ir jų darbdaviai, ir vyriausybės. Tokiu būdu sveikatos sistemai skirti pinigai paskirstomi taip, kad patenkintų visų interesus. Dalis valdančiosios konservatorių partijos narių lyg ir ėmėsi iniciatyvos VLK atskirti nuo Sveikatos ministerijos, bet konkretaus rezultato pasiekta nebuvo.
Visuomenės apklausos patvirtina, kad mūsiškė sveikatos sistema yra viena labiausiai korumpuotų sričių – pradedant smulkiomis dovanomis šeimos gydytojams, duoklėmis už operaciją ir baigiant neskaidriais viešaisiais pirkimais.
Su korupcija kovojančios organizacijos „Trasparency International“ duomenimis, korupcijos indeksas medicinos sistemoje kaip užkeiktas nekinta jau gerus dešimt metų – tai rodo, kad, nepaisant visų kalbų ir reformų, iš esmės niekas nesikeičia.
Brangi įranga ir vadovai
IQ redakciją konsultavę ekspertai įsitikinę, kad ligoninėms medicininės įrangos netrūksta, tačiau jos eksploatavimo sistema veikia prastai, dėl to susidaro eilės. Nesinaudojama maždaug 40 proc. brangios ir sudėtingos aparatūros funkcijų, nors įdiegtos papildomos funkcijos sudaro didžiąją dalį įrangos kainos. Gana dažnai pasitaiko, kad ligoninėse brangūs tomografai naudojami kaip paprasti skenavimo aparatai. Žemesnio lygio personalas nemoka dirbti su papildomomis funkcijomis, o mokyti niekas nesuinteresuotas.
Rajonų centrų ligoninėse pacientai net vengia tirtis kompiuteriniu tomografu, nes abejoja, kad tyrimai bus įvertinti kompetentingai. Dar paradoksalesnis atvejis, kad brangia diagnostikos įranga nesinaudojama išvis. Vienas geriausių Lietuvoje magnetinio rezonanso aparatų vienoje didžiųjų gydymo įstaigų nenaudojamas stovėjo beveik metus. Tuo pat metu privačioms medicinos įmonėms priklausantys magnetinio rezonanso aparatai veikia vos ne kiaurą parą. Gydytojai ligonius siunčia į privačias gydyklas ir kartu verkia, kad valstybiniame sektoriuje trūksta ligonių.
Pavyzdžiui, širdies nepakankamumą turinčiam žmogui kompensuojama 50 proc. vaistų kainos – o juk sergantis tokia liga žmogus nėra visai darbingas. Šiuo atžvilgiu lengvos formos astma kompensuojama lyg ir neadekvačiai – net 90 proc.
Dar vienas neefektyvaus sveikatos apsaugai skiriamų lėšų valdymo pavyzdys – išpūsti ligoninių vadovų atlyginimai, kurie neseniai buvo paviešinti. Visuomenei tai buvo akibrokštas – ypač krizės sąlygomis. Tačiau skandalas nuvilnijo ir nutilo.
Seimo Sveikatos reikalų komitetas kelis kartus kreipėsi į apskričių viršininkus, savivaldybių merus, gydymo įstaigų steigėjus bei Vyriausybę, prašydamas neprovokuoti visuomenės ir ragindamas nepagrįstus sveikatos priežiūros įstaigų vadovų atlyginimus sumažinti. Antanas Matulas, Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas, bejėgiškai gūžčioja pečiais: gydymo įstaigų vadovų atlyginimai vis dar nepadoriai dideli. Kodėl? Savanorių, nusprendusių solidariai su visuomene susimažinti atlyginimus, neatsirado. Kaip sako A. Matulas, gydymo įstaigų steigėjai dažnai yra tų pačių įstaigų vadovų draugai, giminaičiai, tad ir nekyla ranka mažinti atlyginimų.
Sveikatos apsaugos ministerija kartu su naujuoju savo vadovu Raimondu Šukiu dar derina detales ir principus, pagal kuriuos būtų nustatomi ligoninių vadovų atlyginimai. Įstaigos, kurias įsteigė, tarkime, universitetai, turi sulaukti atskiro Vyriausybės dėmesio ir įstatymo, tačiau įstatymus keisti visada sudėtinga. Sistema inertiška, klampi ir kai kam patogi.
Privačios medicinos įstaigos užgožia valstybinę sveikatos apsaugos sistemą, o pastaroji imasi teikti tik būtinąsias gydymo paslaugas. Yra trečias būdas – asmeninis privatus sveikatos draudimas, kurį būtų galima kaupti skiriant 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio dalį. Taip būtų kaupiamas privatus asmens fondas, kurio lėšomis būtų galima apmokėti papildomas gydymo paslaugas.
Tokie planai kadaise lyg ir svarstyti, bet vis dėlto prie jų neapsistota. Mat, pasak Algio Čapliko, buvusio sveikatos apsaugos ministro, dabar Seimo sveikatos reikalų komiteto nario, vyrauja nuomonė, kad kaupiamoji medicina mūsų valstybėje ne išeitis. Esą, tikslingiau būtų keisti finansavimo sistemą. Tik kaip ji bus pakeista, kol kas niekas nežino – naujas su tuo susijęs įstatymų paketas bus svarstomas rudens sesijoje.
Pacientas Lietuvos gydymo sistemai yra tik pacientas, bet ne klientas. Sistema tarsi veikia pati sau, todėl pacientų gydymo klaidos medicinai finansiškai atsiliepia tik išimtiniais atvejais. Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, pernai Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija išnagrinėjo 70 nepatenkintų ligonių skundų ir priėmė vos tris sprendimus patenkinti prašymus dėl žalos atlyginimo. Jei pacientas nepatenkintas komisijos sprendimu, jam lieka kreiptis į teismą. Gydytojas gydo, bet neatsako. Mediko atsakomybė teoriškai apibrėžta dviem dokumentais – Civiliniu kodeksu ir Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymu. Teoriškai viskas būtų lyg ir gerai, bet praktiškai atsakomybė tenka medicinos įstaigos administracijai. O šiai paprastai pirmiausia norisi paslėpti ir pateisinti klaidas. Įstaigai nesinori užsidirbti blogos reputacijos, prarasti gydytojų. Taip profesinis ratas uždaromas, o nukentėjusiam pacientui lieka labai menkutė finansinės kompensacijos tikimybė.
Kompensuojamųjų vaistų mažėja
Dalis privalomojo sveikatos draudimo lėšų skiriama kompensuojamiesiems medikamentams. Pernai ši dalis sudarė 15,6 proc. PSD fondo. Ši dalis buvo sumažinta 2005-aisiais ir nekinta jau ketverius metus. Maža to, kaip pranešta pastarosiomis dienomis, kompensuojamųjų vaistų sąrašą dar ketinama penktadaliu sutrumpinti. Iš jo ketinama išbraukti daugiau nei 300 preparatų (dabar PSD fondo lėšomis kompensuojamos išlaidos 1 800 pavadinimų vaistams).
Tai – rimtas signalas dėl gydymo kokybės. Farmakologinio budrumo sistema sukurta, tačiau iš tiesų neveikia. Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vedėja Virginija Žilėnaitė-Puodžiuvienė patvirtino, kad pernai apie nepageidaujamas reakcijas į vaistą pranešė tik 104 gydytojai. Tuo tarpu Vakarų Europoje gydytojai tai daro labai intensyviai, aktyviai ir atsakingai.
Kompensavimas, kaip vaistų kainų reguliavimo metodas, veikia daugelyje Europos šalių. Tačiau mechanizmai skirtingi. Anot Jolantos Dičkutės, Etinių farmacijos kompanijų asociacijos direktorės, pavyzdžiui, Vokietijoje užregistruoti vaistai iškart patenka į kompensuojamųjų sąrašą ir ligoniai už juos nebeprimoka. Taip pat egzistuoja vadinamoji lubų suma – iki jos kompensuojama absoliučiai, ir primokėti reikia tik ją peržengus.
Švedijoje ligos suklasifikuotos ir joms priskirtos kompensuojamųjų vaistų sumos. Po ligos valstybė žmogui kompensuoja šią sumą, taigi pacientas gali pats spręsti, už kokią sumą prašyti gydytojo receptų – už tą valstybės kompensuojamą ar didesnę. J. Dičkutės nuomone, Lietuvoje vaistų kompensavimas pagal ligas yra tikrai tobulintinas: „Pavyzdžiui, širdies nepakankamumą turinčiam žmogui kompensuojama 50 proc. vaistų kainos – o juk sergantis tokia liga žmogus nėra visai darbingas. Šiuo atžvilgiu lengvos formos astma kompensuojama lyg ir neadekvačiai – net 90 proc.“
Peršasi išvada, kad ir tie 15,6 proc. PSD fondo lėšų vaistų kompensavimo sistemoje irgi veikia ne itin tikslingai ir veiksmingai. Bloga žinia ta, kad šiais metais PSD fondo biudžetas sumažės dar 8,9 proc. Nemokamas gydymas taps dar brangesnis.
