Dr. Artūras Gegužis (T. Piliponio nuotr.)
Krizė viską pakeitė. Prieš tai ilgus metus investiciniai bankai mėgavosi įtakingiausių ir prestižiškiausių finansų institucijų šlove gana siauroje išsilavinusių, kaklaraiščius ryšinčių žmonių auditorijoje. Tačiau net ir tuomet „Goldman Sachs“ buvo išskirtinis. Krizę šis megabankas įveikė greitai ir beveik neskausmingai, o jau pernai „Goldman Sachs“ apstulbino rinkas milžinišku 30 milijardų litų pelnu ir dar 40 milijardų išmokėjo savo 32 tūkstančiams darbuotojų premijų pavidalu, tuo suerzindamas krizės žaizdas besilaižantį verslo ir žiniasklaidos pasaulį. Ir štai šių metų balandžio 16 dieną „Goldman Sachs“ JAV Vertybinių popierių komisijos buvo apkaltintas dėl galimai neteisėtų veiksmų vykdant operacijas išvestiniais vertybiniais popieriais.
„Goldman Sachs“ darbuotojai ir vadovai neigia savo kaltę, teigdami, kad bankas, kaip rinkos formuotojas, veikė pagal nusistovėjusias rinkos taisykles ir teisines normas. Suprantama, kad toks žingsnis negali likti nepastebėtas ir neturėti pasekmių. Kas tai – bandymas pakutenti milžinui padus, apsivalyti, o gal tai antro dugno pradžia, kurios apraiškas pastebime nervingame kapitalo rinkų elgesyje? Išskirčiau kelias problemas, kurias apnuogino „Goldman Sachs“ atvejis:
Politinė. Recesijos prislėgtai visuomenei reikia rasti susidariusios situacijos kaltininkus. „Goldman Sachs“ puikiai tam tinka, nes sudarė sąlygas klientams spekuliuoti subprime išvestinėmis finansinėmis priemonėmis, kurios ir laikomos pasaulinės finansų krizės užuomazga ir pradžia.
Teisinė. Dauguma finansų rinkų ekspertų ir teisininkų teigia, kad Vertybinių popierių komisijos pradėta byla prieš banką yra gana silpna. Akivaizdžių faktų dėl neteisėto ar žinomai netinkamo elgesio nėra, o galutinį sprendimą priims teismas. Tačiau tai bus labiau nuomonės klausimas, o visuomenės spaudimas milžiniškas.
Moralinė. Kadangi šis atvejis yra susijęs su produktu, kuriuo buvo spekuliuojama tikintis vertės kritimo (angl. „short sell“), o dėl tokių produktų, kaip manoma, kilo pasaulinė finansų krizė, tai jau savaime sukuriama neigiamų emocijų ir amoralumo terpė. Spekuliacijos sąvoka, ypač pas mus, turi neigiamą atspalvį, o „lošimas“ skolintais vertybiniais popieriais, tikintis jų kurso smukimo ar emitento bankroto, dažnai turi neigiamų pasekmių, nes, kaip rodo praktika, tokiu atveju yra daugiau galimybių manipuliuoti rinka (praktikoje buvo įtarimų, kad teroristai „statė“ ant aviacijos kompanijų kurso smukimo prieš rugsėjo 11 d. įvykius; kai kurie investuotojai „lošė“ kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandoriais, susijusiais su šalių obligacijomis (ypač Graikijos), taip didinant psichologinį spaudimą ir sėjant joje papildomą paniką, neigiamai formuojančią investuotojų lūkesčius. Būtent tokius sandorius gegužės mėn. uždraudė Vokietija.)
Rinkos sudėtingumo. Šis pavyzdys parodė, kad finansų rinkos gali būti tiek nepakankamai, tiek per daug išplėtotos. Šiuo atveju turime pernelyg išplėtotos rinkos atvejį, kai net profesionalai iki galo nesupranta produkto veikimo ir galimų pasekmių.
Istorinė. Visuomenė prisiminė seną istoriją, kai 1920 m. „Goldman“, būdamas mažmeniniu banku, pardavė 90 proc. rizikingiausių savo aktyvų privatiems investuotojams ir vėliau šie vertybiniai popieriai tapo beverčiai.
Ekonominė. Vertinant perspektyvą, kad JAV administracijos žingsniai, kuriais siekiama „uždėti apynasrį“ didiesiems bankams, verta paminėti, kad bankai reikšmingą pelno dalį skiria universitetams, todėl tikėtina, kad jiems skiriamos lėšos turėtų mažėti. Taip pat, perkeliant dalį užkrautos mokesčių naštos ant klientų pečių, tikėtina, brangs skolinimas. Žiūrint į iškeltą bylą globaliu mastu, per daug „įsiūbavus valtį“, ji gali ir nuskęsti – tuomet turėsime antrą „Lehman Brothers“ ir visas su tuo susijusias pasekmes.
Lietuvos situacija
Kaip teigė garsus analitikas Nourielis Roubinis, „Goldman Sachs“ yra per didelis, kad žlugtų, per didelis, kad jį būtų galima išgelbėti nuo bankroto, ir per didelis, kad suvaldytų visą riziką. Išveskime kai kurias paraleles su Lietuva. Ar buvo kilę panašių problemų Lietuvoje? Akivaizdu, kad nebuvo, tačiau pažvelkime nuosekliai, ar buvo tam tikrų apraiškų ir ar gali panašių problemų kilti ateityje:
Politinė. Krizės metu būtent bankai tapo visų nelaimių kaltininkais dėl to, kad dalijo kreditus, pūtė nekilnojamojo turto burbulą, o dabar neskolina, stabdo ūkio plėtrą ir t. t.
Teisinė. Nors iš valstybės struktūrų atviro puolimo nėra, privatus sektorius moka pasinaudoti situacija, gaudamas reikiamą paramą iš valstybinių struktūrų tokiose situacijose kaip privalomo akcijų išpirkimo kaina ir panašiai.
Moralinė. Lietuvoje nėra galimybių spekuliuoti skolintais vertybiniais popieriais tikintis jų vertės kritimo ar emitento bankroto, nes nėra rinkos. Atitinkamai, tokio pobūdžio problemų neiškyla. Tačiau moralės, interesų konflikto ir veikimo iškeliant į pirmą vietą kliento interesus klausimas yra visada aktualus.
Rinkos sudėtingumo. Jei JAV rinką galima vadinti per daug išplėtota, tai Lietuvos – nepakankamai išplėtota. Nepanašu, kad greitu laiku susidursime su panašiomis problemomis.
Istorinė. Nors atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos istorija yra gana neilga, dalis žmonių prisimena 1995 m. Lietuvą ištikusią bankų krizę, o vėliau – 1998–1999 m. Rusijos krizę ir 2008 m. pabaigos paniką dėl indėlių. Žmonės linkę prisiminti istoriją – ypač susijusią su negatyviomis emocijomis.
Ekonominė. Nors esame priklausomi nuo pasaulinės rinkos, kai kurie valdžios sprendimai „pažaboti bankus“, įskaitant ir fizinių asmenų bankroto įstatymo iniciatyvą, gali turėti reikšmingų neigiamų pasekmių skolinimosi kainai, taigi ir apimtims. Ekonomikos sunkmečiu „perspaudus“ bankus, jų akcininkai gali nuspręsti trauktis iš Lietuvos. Tai nebūtų globali problema, tačiau Lietuvai tai būtų rimta problema.
