Scanpix nuotr.
Kadaise Holivudo turtams nereikšmingi, dabar kino teatrai – sparčiausiai auganti ir novatoriškiausia kino verslo dalis
Vasara prasideda gegužės 7-ąją. Bent jau Holivudo kalendoriuje. Tą dieną Amerikos ir Azijos kino teatruose pasirodė „Geležinis žmogus II“ (siekiant pasinaudoti gegužės pirmosios šventėmis, Europoje premjera paskelbta savaite anksčiau). Kaip dauguma šiuolaikinių itin populiarių filmų, šis irgi žaidžia nostalgija. Jis sukurtas pagal XX a. septintajame dešimtmetyje pasirodžiusią komiksų seriją, kurioje netgi veikia blogiukas iš Rusijos. Turint omenyje kino verslo padėtį, tai normalu. Dėl technologijų pažangos ir kintant skoniams, Holivudas vis dažniau priklauso nuo senamadiškos tradicijos filmus rodyti kino teatruose.
Dar neseniai filmų demonstravimas buvo banalus reikalas. Sėkmės formulė paprasta: parduok daugybę bilietų už tą pačią kainą, o tuomet klientus pasiųsk pro sūdytus kukurūzų spragėsius ir gazuotus gėrimus. Kino teatrams likdavo apie pusė bilieto kainos ir iki 90 proc. pinigų, uždirbtų kioskeliuose. O filmų kūrėjams savo kūrinius kino teatruose rodyti buvo svarbu ne šiaip, o tam, kad sudomintų produktu, kurio pelningiausios inkarnacijos pasirodys vėliau. Daugiausia buvo uždirbama iš namams skirtų produktų, ypač iš prekybos DVD plokštelėmis.
Bet švytuoklė ir vėl svyra kino teatrų bilietų kasų link. 2009 metais pajamos už bilietus pasaulyje išaugo 7,6 proc., tačiau bendrosios stambiausių Holivudo studijų pajamos sumažėjo 4,3 proc. Anot rinkų tyrimų kompanijos „Bernstein“, tai lėmė sumažėjusios vartotojų išlaidos DVD plokštelėms.
Nuo 2005 metų pajamos už bilietus Šiaurės Amerikoje išaugo apie 20 proc. (žr. grafiką). Per recesiją bilietų buvo parduodama vis daugiau, nes žmonės ieškojo būdų pigiau leisti vakarus mieste. Ir augimas nesustojo. Kino rinką stebinčios įmonės „Box Office Mojo“ vertinimu, pajamos už bilietus šiais metais 6 proc. viršija pernykštį lygį. Kitur kino teatrams sekasi dar geriau. Atmetus JAV ir Kanadą, bilietų pardavimas kitur nuo 2005 metų išaugo 35 proc., ir dabar sudaro apie du trečdalius viso pasaulio pardavimo. Kino centrų, kuriuose yra bent aštuonios kino salės, suklestėjimas atveria paslėptą paklausą. 2006 metais Rusijos kino teatruose iš viso apsilankė 89,5 mln. žmonių. O pernai – jau 132,3 mln. Tai ypač stebina, nes šioje šalyje jaunimo vis mažiau.
Tuo tarpu bendros pajamos iš DVD ir „Blu-ray“ plokštelių bei skaitmeninių filmų kopijų, pasak „Digital Entertainment Group“, nuo 2005 metų JAV nukrito 8 proc. Ši vertė, apimanti ir mankštos įrašų nuomą bei pardavimą, Holivudui dar per gera. Stephenas Proughas iš investicijų banko „Salem Partners“ sako, kad vien tik 2008–2009 metais naujų filmų DVD pardavimas smuktelėjo 17 proc. Anot jo, pagrindinis kaltininkas – atsirado pigių ir patogių nuomos tarnybų, pavyzdžiui, „Netflix“ ir „Redbox“. Nors kitur pardavimas smuko mažiau, kitų šalių gyventojai daug DVD niekuomet nepirko.
Kas skatina kino teatrų bumą? Vartotojams akivaizdžiausias atsakymas – populiarėjantys trimačiai filmai. Šiek tiek ekologines idėjas liečiančio fantastinio filmo „Įsikūnijimas“ ir „Alisos stebuklų šalyje“ žiūrėti suplūdo minios žiūrovų. Šiaurės Amerikoje beveik už visą pernykštį pajamų už bilietus augimą reikia dėkoti trimačiams filmams. Už trimačius filmus papildomai ėmę vos 1 JAV dolerį už bilietą kino teatrai šį antkainį staiga padidino iki 3 JAV dolerių arba daugiau, tačiau vartotojams tai nesukliudė. „Kol kas dar nežinome, kiek jie pasiryžę mokėti“, – sako kino teatrų tinklo „Carmike“ generalinis direktorius Davidas Passmanas.
Nors ir ne toks pastebimas, kino skaitmeninimas yra kur kas svarbesnis. Pasak tyrimų firmos „Screen Digest“, kino salių su skaitmeniniais projektoriais skaičius visame pasaulyje per 2006–2009 metus nuo apytikriai 3 000 išaugo iki 16 400. Tai paskatino trimačių filmų proveržį: naudojant senų laikų juostą, trimatį vaizdą projektuoti sunku, nors ir nėra neįmanoma. Jei paklausa išaugtų, prasidėjus skaitmeninimui, kino centrų savininkams filmus būtų lengviau perkelti iš vienos salės į kitą. O naudojant skaitmeninius duomenų perdavimo kanalus, filmų premjeras lengviau ir pigiau vienu metu skelbti visame pasaulyje.
Skaitmeninimas – tikra palaima Kanados įmonei IMAX, gaminančiai didesnius, aukštesnius ekranus. Kadaise sieta su filmais apie žuvis gamtos istorijos muziejuose, dabar IMAX savo gaminius siūlo kino centrams (kad tilptų didesni ekranai, kartais nuimamos kelios pirmosios kėdžių eilės). Per pastaruosius 18 mėnesių ji perstatydavo 2–3 sales per savaitę. Be skaitmeninimo tai būtų buvę beveik neįmanoma. Vienos IMAX filmo kopijos gamyba kainuoja apie 25 tūkst. JAV dolerių. Norint kompensuoti gamybos išlaidas, filmus tekdavo rodyti ilgiau. Dabar IMAX filmus jau galima pristatyti skaitmeniniu būdu ir tai kainuoja vos kelis šimtus dolerių, tad sąnaudų prasme trimačius filmus galima prilyginti įprastiems. Tačiau už bilietus į trimačio filmo seansus kino teatrai dažniausiai ima 30–40 proc. daugiau.
Kokią kainą siūlote?
Kino teatrų savininkai jau seniai įtarė, kad imdami tiek pat už bilietą į 2 mln. JAV dolerių vertės nepriklausomą filmą ir į itin populiarų 200 mln. JAV dolerių vertės filmą, jie atsisakydavo po ranka gulinčių pinigų. Reakcija į trimačius filmus ir IMAX įrodo, kad tai tiesa. Kino teatras tampa verslu, už įvairias kainas siūlančiu diferencijuotus produktus. Indijos pavyzdys rodo, kad dar yra ką diferencijuoti.
Daugumoje Indijos miestų kyla kino centrai: anot „Reliance MediaWorks“ generalinio direktoriaus Anilo Arjuno, vien Mumbajuje per pastaruosius penkerius metus atsirado daugiau kaip 75 kino salės. Jiems svarbiausia troškimų nestokojanti Indijos vidurinioji klasė, taigi ir kainos atitinkamos. Kino teatrų tinklas „Fame“ už bilietą vidutiniškai ima 141 rupiją (3,15 JAV dolerio), o šioje šalyje vienas asmuo per dieną teuždirba 120 rupijų. Kai kurie kino teatrai kėdžių eiles pakeitė retai išdėstytais krėslais su staliukais ir padavėjų paslaugomis. Regis, toks modelis plinta pasiekdamas Vakarus. Tenesio valstijoje „Carmike“ atidarė kino teatrą, siūlantį alkoholį ir maistą. Jo pasisekimas didžiulis. Regis, traukia ne tik patogios vietos, bet ir tai, kad neįleidžiami paaugliai.
Filmų kūrėjai prisitaiko prie šių pokyčių. Nauji kino teatrai Indijoje paskatino vadinamųjų „filmų kino centrams“ atsiradimą – juose daugiausia dėmesio skiriama pasiturinčių jaunuolių rūpesčiams ir šiek tiek mažiau dainoms bei šokiams, nei standartinėje Bolivudo produkcijoje. Populiarėjantis trimatis kinas ir didžiuliai ekranai kitur veikiančias studijas skatina atsigręžti į įspūdingus vizualinius aspektus. „Prancūziškos dramos IMAX juostose atrodo ne ką geriau“, – pastebi Julianas Stanfordas, vadovaujantis tos įmonės verslui Europoje ir Afrikoje. Už JAV ribų didėjantys ekranai palankūs veiksmo filmams: sprogimas vienodai įspūdingas, kad ir kokia kalba būtų įgarsintas filmas.
Kaip dažnai nutinka, labiausiai pralošė suaugusiųjų santykius nagrinėjančios dramos. Per pastaruosius dvejus metus stambios studijos uždarė arba apkarpė tokius „specialiuosius“ padalinius kaip „Focus Features“ ir „Miramax“ (pastarasis, gerokai išsunktas, dar gali grįžti į jį įkūrusių Bobo ir Harvey’o Weinsteinų rankas). Tokių filmų gerbėjams nesiseka. Į kiną šią vasarą jiems, žinoma, geriau neiti.
