Tomo Čiučelio nuotr.
Vakaruose nerimaujama, kad besivystančios šalys nori kopijuoti „Kinijos modelį“. Kinijos gyventojai dėl tokių kalbų jaučiasi nejaukiai
Kinijos pareigūnai kalbėjo, kad „World Expo“ atidarymas Šanchajuje balandžio 30 dieną bus paprastas ir kuklus. Nebuvo. Fejerverkai, lazerio spinduliai, fontanai ir šokėjai ekstravagancija varžėsi su 2008 metų olimpiados ceremonijomis Pekine. Vyriausybei nepavyko atsispirti norui pademonstruoti kinų dinamiškumo. Dauguma mano, kad šis sambrūzdis Kinijos modelį įžiebė viso pasaulio pasigėrėjimui.
Daugybę milijardų dolerių kainavęs „Expo“ įkūnija šį tariamą modelį, dėl kurio Kinija sulaukė daug besivystančių šalių gerbėjų ir ne tik.
JAV nuomonės tyrimų organizacijos „Pew Research Centre“ apklausa parodė, kad pernai Kiniją palankiai vertino 85 proc. nigeriečių (palyginti su 79 proc. 2008 m.). Palankiai ją vertino ir 50 proc. amerikiečių (2008 m. tik 39 proc.) bei 26 proc. japonų (anksčiau –14 proc.; žr. grafiką).
Vienas stulbinamų dalykų – Kinijos gebėjimas suorganizuoti visų laikų didžiausią „World Expo“, įskaitant plataus masto Šanchajaus infrastruktūros atnaujinimą, ir, regis, beveik be barnių, kurie kamuoja demokratines valstybes.
Tačiau pačioje Kinijoje mokslininkai ir pareigūnai nesutaria, ar Kinijos modelis yra (arba „Pekino konsensusas“, kaip 2004 metais jį praminė konsultantas iš JAV Joshua Cooperis Ramo, pasinaudodamas mintimi apie slopstantį „Vašingtono konsensusą“). O jei yra, tai koks jis ir ar protinga apie jį kalbėti.
Komunistų partija drovisi pretenduoti į bet kokį plėtros modelį, kurį galėtų kopijuoti kitos šalys. Ne vienas oficialus tinklalapis atkreipė dėmesį į partijai palankaus Honkongo laikraščio „Ta Kung Pao“ pasakojimą, kuriame „Expo“ pavadintas „parodomąja Kinijos modelio platforma“. Tačiau Kinijos lyderiai šio termino vengia ir viešumoje apie „Expo“ kalba mažiau pabrėždami Kiniją.
To nepasakytum apie Kinijos leidybos sektorių, kuris pastaraisiais mėnesiais pelnėsi iš Kinijoje išplitusių diskusijų apie Kinijos modelio idėją (vienpartinę valdžią, eklektišką požiūrį į laisvąsias rinkas ir valstybinėms įmonėms tenkančią svarbią vietą, kaip dažniausiai atpažįstamas sudėtines dalis).
Garsus Partijos kontroliuojamas leidėjas lapkritį išleido 630 puslapių tomą, pavadintą „Kinijos modelis: šešiasdešimties metų Liaudies Respublikos patirtimi pagrįstas naujas plėtros modelis“. Sausį pasirodė kuklesnis leidinys „Kinijos modelis: patirtis ir sunkumai“. Dar viena knyga apie Kinijos modelį išleista balandį ir aptarta su „Expo“ susijusiame forume Šanchajuje. Entuziastingieji jos autoriai – tai buvęs centrinis Partijos propagandos pareigūnas Zhao Qizhengas ir JAV futurologas Johnas Naisbittas.
Vakarų leidėjus nenutrūkstamas ir spartus Kinijos augimas sužavėjo ne ką mažiau. Naujausias šios srities leidinys – amerikiečių mokslininko Stefano Halperio knyga „Pekino konsensusas. Kaip Kinijos autoritarinis modelis dominuos XXI amžiuje“ („The Beijing Consensus, How China’s Authoritarian Model Will Dominate the Twenty-First Century“). Ne vienoje respublikonų administracijoje oficialias pareigas ėjusio S. Halperio teigimu, „kaip dėl globalizacijos traukiasi pasaulis, taip Vakarai traukiasi dėl Kinijos“, kuri tykiai riboja jų vertybių perteikimą.
Tačiau nors Kinija laikoma „didžiausiu pasaulyje reklaminiu skydu, skelbiančiu naująją alternatyvą“, jog kapitalizmas įmanomas išsaugant autokratiją, Partijos lyderius, kaip rašo S. Halperis, kausto baimė, kad jie praras kontrolę, ir Kinijoje įsivyraus chaosas.
Anot jo, būtent ši baimė yra nerimą keliančio Kinijos elgesio su išoriniu pasauliu varomoji jėga. Argumentuojama, kad Partijos valdžia priklauso nuo ekonomikos augimo, o šis, savo ruožtu, priklauso nuo išteklių, gaunamų iš prastos reputacijos šalių.
Tiesą sakant, Afrikos politikai retai kalba apie „Pekino konsensuso“ laikymąsi. Bet jiems patinka iš Kinijos gaunama pagalba, kurios nelydi vakariečių pamokslavimai apie valdymą ir žmogaus teises.
Dėl tos pačios baimės Kinijos lyderiai ne itin linkę į Kinijos modelį žiūrėti lyriškai. Jie gerai žino apie Amerikos jautrumą bet kokioms kalboms apie konkuruojančios galingos valstybės ir ideologijos atsiradimą – o konfliktas su JAV galėtų sužlugdyti Kinijos ekonomikos augimą.
2003 metais Kinijos pareigūnai prabilo apie šalies „taikų kilimą“, bet jau po kelių mėnesių šio termino atsisakyta, nuogąstaujant, kad netgi žodis „kilimas“ nepastoviesiems amerikiečiams gali sukelti nerimą.
Buvęs propagandos pareigūnas Zhao Qizhengas rašo, kad „Kinijos atvejis“ jam yra daug priimtinesnis už „Kinijos modelį“.
Vyresnysis partijos teoretikas Li Junru praėjusių metų gruodį sakė, kad kalbos apie Kinijos modelį yra „labai pavojingos“, nes gali sukelti pasitenkinimą, o šis pakenktų šalies entuziazmui siekti tolesnių reformų.
Kai kurie kinai bėdoja, kad tai jau vyksta. Politinė reforma, kuri, velionio Kinijos plėtros modelio kūrėjo Dengo Xiaopingo teigimu, yra būtina ekonomikai liberalizuoti, beveik nepasistūmėjo nuo to laiko, kai 1989 metais jis sutriuškino protestus Tiananmeno aikštėje. Liu Yawei iš JAV grupės „Carter Centre“, kovojančios už žmogaus teises, praėjusį mėnesį rašė, jog kinų mokslininkų pastangos propaguoti Kinijos modelio idėją tapo „tokios smarkios ir veiksmingos“, kad politinė reforma „buvo atstumta“.
Kadangi Kinijos lyderiai baiminasi chaoso, vadinasi, jie patys nėra tikri, kad rado teisingą kelią.
Kalbas apie modelį dar labiau apsunkina stabilumui gresiančios problemos, kurias sukelia nutrūktgalviškas augimas: nuo aplinkos griovimo iki nesuvaldomos korupcijos ir didėjančio skirtumo tarp turtingųjų ir vargšų.
Viena atviresnių Kinijos žiniasklaidos organizacijų „Caixin“ šią savaitę paskelbė JAV mokslininko Josepho Nye’aus straipsnį. Jame J. Nye’us rašo apie riziką, kylančią iš neaiškios politinės trajektorijos Kinijoje. „Keičiasi kartos, dažnai valdžia skatina puikybę, o apetitas kartais kyla bevalgant“, – sako jis.
Pasitelkęs J. Nye’aus išgarsintą terminą, vienas vakarų diplomatas „Expo“ vadina „švelniąją galią naudojančių valstybių rungtynėmis“. Bet jei Kinijos švelnioji galia auga, o Amerikos blėsta, kaip rašo ne vienas kinų komentatorius, vargu ar tai rodo spalio 31-ąją pasibaigsiantis renginys.
Žinoma, Kinijai pavyko įkalbėti rekordinį šalių skaičių, kad šios dalyvautų, tačiau lankytojų srautai kur kas mažesni, nei tikėjosi organizatoriai. O eilės prie niūraus Jungtinių Amerikos Valstijų paviljono – tarp ilgiausių.
