Šiaurės Korėjos ūkiai parodo šalies skurdą. (Scanpix nuotr.)
Regis, branduolinių ginklų turinčioje Šiaurės Korėjoje situacija vis nestabilesnė. Ko gali imtis didžiosios valstybės?
Tai tikra Kinijos verslumo dvasia, kad nepatikimame šios šalies pasienyje su Šiaurės Korėja vienerius kariškus žiūronus galima išsinuomoti už dešimt juanių (1,50 JAV dolerio) ir pasidairyti po vieną negailestingiausių policinių valstybių planetoje. Tai puikiai byloja ir apie tai, kad Šiaurės Korėjai išorinis pasaulis visai nerūpi, nes ji net nemėgina padailinti tai, ką gali matyti vujaristai.
Pritrenkiantis šalies skurdas atsiveria visu grožiu. Kitoje pusėje, priešais Kinijos pasienio miestą Tumeną su klestinčiu žiūronų nuomos verslu stovinčiame didžiausiame daugiabutyje, šviesos tirštėjant sutemoms neužsidega, ir galima stebėti, kaip jo gyventojai vandenį kibirais semia iš šulinio. Upės link nusidriekę Šiaurės Korėjos ūkiai tokie apšiurę, kad, palyginti su jais, Kinijos pusėje grupėmis išsidėstę daugiabučiai raudonais ir mėlynais stogais atrodo jaukūs. Ūkininkai dirba gana arti prie upės, kad matytų jiems mojant. Bet jie nepamoja atgal.
Šiek tiek stebina, kad Šiaurės Korėjos pusėje nėra jokios pasienio tvoros. Bet vietiniai Kinijos gyventojai sako, kad priešais esančioje įkalnėje įsikasę Šiaurės Korėjos snaiperiai, turintys nušauti bet kurį pabėgėlį.
Kontrastas tarp dviejų tariamai suderinamų režimų niūriausiai atrodo lankytojui artėjant prie dailaus tilto, stūksančio Kinijos tolimajame rytiniame pasienyje su Šiaurės Korėja. 1938 metais jį pastatė Japonija, ir tai buvo jos Mandžiūrijos kolonizacijos dalis, o Kinijos pusėje šiuolaikiška magistralė, gana didelė, kad tiktų vilkikams su puspriekabėmis, tiesiasi iki žvitraus pasienio posto. Bet vidurdienį, vieną neseniai prabėgusią dieną, nebuvo jokių vilkikų. Vietoj jų nedidelis Kinijos prekeivių būrys išlipo iš taksi, o kai kurie ant karčių, permestų per pečius, nešėsi sunkius ryšulius. Grumdamiesi su stingdančia šlapdriba toliau jie ėjo pėsčiomis, kirsdami tiltą, kur jų laukė aptriušęs pasienio postas su sveikinimu, išrašytu kraujo raudonumo raidėmis: „Savo gyvybe sergėk revoliucijos dvasią, kurios lyderis didysis Kim Čen Iras.“
Iš jų beviltiškai atrodančios kelionės buvo aišku, kad Šiaurės Korėjai priklausančioje Tumeno upės pusėje kapitalizmas patenka į aklagatvį. Girdėjosi variklio tarškėjimas, kai senas autobusas vėžėmis išvagotu gruntiniu keliu prekeivius nuvežė aukštyn į kalnus. Šiuos pirklius geraširdiškai būtų galima pavadinti kapitalizmo pėstininkais. Nusiteikus mažiau geraširdiškai galima manyti, kad jie lyg ir dalis XIX a. Didžiojo žaidimo, iš kurio Kinija iškilo kaip vienintelis likęs ekonomiškai ir morališkai bankrutavusio Pchenjano režimo ramstis.
Tai santykiai, iš kurių Kinija norėtų kur kas daugiau. Kinijos valdovai gegužės pradžioje neturėjo kito pasirinkimo, tik pagerbti Kim Čen Irą ir jo palydą, šiam Pekine išlipus iš prabangaus traukinio su misija prašyti finansinės pagalbos šaliai, kurią jo ekonominės „reformos“ beveik pragaišino. Bet jo pernai antrą kartą atlikti branduoliniai bandymai (pirmieji vyko 2006-aisiais) Kiniją, kaip ir didžiąją likusio pasaulio dalį, supykdė. Ji baiminasi, kad branduolinės grėsmės eskalacija pusiasalyje gali suardyti trapią saugumo pusiausvyrą regione, o tai pavojingų pasekmių turės ir jai. Kinijos mėginimai atgaivinti jos vadovaujamas šešiašales derybas tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos, JAV, Rusijos ir Japonijos, kuriomis siekiama, kad šiaurė atsikratytų savo branduolinių ginklų, žlugo.
Tarptautiniams ekspertams pateikus įrodymų, kad kovo 26-ąją Pietų Korėjos karo laivą „Cheonan“ nuskandino Šiaurės Korėjos povandeninio laivo paleista torpeda, pareikalavusi 46 jūreivių gyvybės, šią savaitę Kinijai per JAV valstybės sekretorę Hillary Clinton pareikšti papildomi reikalavimai. Spaudimas sustiprės Pietų Korėjai siekiant, kad JT Saugumo taryba, kurioje Kinija turi veto teisę, pasmerktų Šiaurės Korėją. Kol kas Kinija ne itin nori imtis kitų veiksmų, išskyrus išreikštą nustebimą ir raginimą valdytis. Baimė, kad konfliktas paaštrės, kilusi ir Šiaurės, ir Pietų Korėjai sustabdžius tarpusavio prekybą, išgąsdino pasaulio finansų rinkas, įskaitant Šanchajaus.
Tačiau iš nepaklusnaus sąjungininko lepinimo kylančius trūkumus Kinijai jau seniai atsvėrė baimė, kas nutiktų, jei Šiaurės Korėją valdantis režimas žlugtų. Dviejų JAV mokslininkų Bonnie Glasero ir Scotto Snyderio darbe, kurį gegužę paskelbė Vašingtono strateginių ir tarptautinių studijų centras (CSIS), nurodomos galimos pasekmės: į Kiniją ir Pietų Korėją plūstantys pabėgėliai, nesaugūs masinio naikinimo ginklai („laisvieji branduoliniai ginklai“) ir nekoordinuotų Pietų Korėjos, Kinijos ir JAV karinių veiksmų grėsmė Šiaurės Korėjoje.
Regiono diplomatai įsivaizduoja ir kitų galimų krizių, įskaitant civilinį karą tarp opozicinių frakcijų, lojalių skirtingiems Kim Čen Iro šeimos nariams. Ypač nerimą kelia perspektyva, kad Šiaurės Korėjoje susidurs kinų ir amerikiečių karinės pajėgos be jokio iš anksto paruošto mechanizmo, kaip neutralizuoti didžiųjų valstybių konfrontaciją.
Esant tokiems scenarijams Kinija gali pasirinkti viltį, kad jai pavyks Šiaurės Korėjoje išlaikyti esamą padėtį. Kontrolei nepavaldus režimas veikia kaip buferis nuo JAV pajėgų Pietų Korėjoje, o jam virtus žlugusia valstybe tai galėtų pakenkti taip vertinamam Kinijos ekonominiam stabilumui.
Įsivaizduoti neįsivaizduojama
Bet dabar Šiaurės Korėjos stebėtojai atvirai aptarinėja galimybę, kad Pchenjano režimas galbūt ne taip gerai įsitvirtinęs, kaip manyta. Ypač pažeidžiamas jis atrodė 2008 metais, kai Kim Čen Irą ištiko tai, kas laikyta insultu. Nuo to meto jo sveikata atrodo šiek tiek pagerėjo – jis atlaikė varginančią darbotvarkę Kinijoje. Ir Pchenjane lankęsi žmonės sako, kad jis atrodo tvirtai tebelaikantis vadžias.
Net jei ir taip, kai kurie diplomatai spėlioja, kad galbūt jis ruošiasi lyg ir paskirti įpėdinį – valdžią perduoti trečiajam savo sūnui Kim Čen Unui. Jie sako, kad tai gali įvykti 2012 metais – minint šimtąsias jo tėvo, garbiojo Kim Ir Seno, gimimo metines. Dailus likimo posūkis, primenantis Šiaurės Korėjos braižą: 2012-aisiais Kim Čen Irui oficialiai sukaks 70 metų, o jo sūnus bus pakankamai priartėjęs prie trisdešimties, kad perėjimas atrodytų nulemtas iš anksto ir sutaptų su režimo įkūrėjo šimtmečio sukaktimi.
Bet kad ir kada bus perduodama valdžia, tai nebūtinai vyks sklandžiai. Taigi ne vienas mokslininkas iš Kinijos, taip pat JAV ir Pietų Korėjos, įrodinėja, kad šios trys šalys, o galbūt ir Japonija su Rusija, turėtų apsvarstyti naują koordinuotą būdą, kaip elgtis, jei atsiskyrėlė karalystė taps pavojingai nekontroliuojama.
Vertindami režimo stabilumą analitikai nagrinėja ekonomiką, ginkluotąsias pajėgas ir įtakingus politinius veikėjus, kurie galėtų išgyventi po galimo Kim Čen Iro galo. Abejonių netrūksta dėl visų punktų, nes Šiaurės Korėjos stebėtojai turi nepaprastai mažai patikimų šaltinių. Ekonominės problemos akivaizdžiausios, bet gali būti ir ne svarbiausios: ne vienus metus režimas rodė galintis tęsti savo politiką nepaisydamas alkstančių gyventojų.
Tačiau aišku, kad ekonomika siaubingai nukentėjo 2005 metais paskelbus itin griežtas priemones, nukreiptas prieš privačias prekyvietes, pernai metų pabaigoje kulminavusias nevykusia valiutos reforma. Ironiška, kad bedievėje šalyje, kur už Biblijos turėjimą galima sulaukti mirties bausmės, krikščionys misionieriai, kurie Šiaurės Korėjoje valdo maistą ir kitas prekes gaminančias ne pelno gamyklas, yra vieni geriausių šaltinių, pateikiančių tiesioginių to įrodymų, nors jie kalba tik užtikrinus jų anonimiškumą.
Kim Čen Iras Kinijos prezidentui Hu Dzintao pradeda atrodyti gana trapus turtas.
Šalis priima ir išleidžia kai kuriuos misionierius, netgi iš JAV, jei jie nebando atversti į krikščionybę. Su atidžiai stebimais Šiaurės Korėjos gyventojais pasikalbėti jie gali retai. Bet jie sako savo akimis matantys, kad per pastaruosius kelerius metus alkis žmones kamuoja vis labiau, o juk XX a. paskutinį dešimtmetį šioje šalyje badu mirė apie 1 milijonas žmonių arba beveik 5 proc. gyventojų.
Pavyzdžiui, vienas ten dirbantis vyriškis sako, kad neseniai labai padaugėjo našlaičių, iš bado mirus jų tėvams. Kadangi valstybinė maisto skirstymo sistema išgyvenimui pakankamu maisto kiekiu žmonių neaprūpina, o pagrindinės privačios prekyvietės jangmadang buvo uždarytos, žmonės, anot jo, gyveno iš „mažųjų prekyviečių“, veikiančių atokiuose skersgatviuose. Nors daugelis didžiųjų prekyviečių vėl pradėjo veikti, aprūpinimas maistu tebėra menkas.
Daugeliui kinų pirklių iš prekybos teko trauktis, nes jie prarado daug turto, kai Šiaurės Korėjoje savo juanius, dolerius ir eurus per reformas buvo priversti keisti į naująją valiutą. Iš verslo buvo priversti išeiti Šiaurės Korėjos komisionieriai, kurių santaupos konfiskuotos keičiant valiutos nominalą. O stygius kartu su nepasitikėjimu naująja vona sukėlė ekstremalius ryžių kainos ir valiutos kursų svyravimus.
Kitas vyras, dirbantis šiaurės rytuose Rasono anklave, kur leidžiamos užsienio investicijos, sako matęs Šiaurės Korėjos gyventojus, reiškiančius atvirą nepaklusnumą. Po valiutos reformų pikti piliečiai ant žemės mėtė anonimines žinutes, kritikuodami katastrofą. Jis pasakoja, kad restorane, kur jis reguliariai lankosi su jį saugančiu Šiaurės Korėjos policininku, užsienio valiuta jis gali mokėti, nors ant durų kabo pranešimas, kad toks atsiskaitymas yra neteisėtas. Nuo sienos keliaujant su išklerusiu autobusu, jis vienas sėdėjo su viena Šiaurės Korėjos gydytoja, kol vairuotojas lopė prakiurusią padangą. Jis sako, kad ši išliejusi savo pyktį dėl valiutos reformų, teigdama, kad prarado 20 mln. vonų (20 tūkst. JAV dolerių) vertės viso gyvenimo santaupas. Tuomet ji ilgesingai pasiteiravo, ar daug daugiau ji galėtų uždirbti dirbdama gydytoja Kinijoje.
Išgelbėjo prekyvietės. Kol kas
Norint suvokti, kokią žalą padarė tos itin griežtos priemonės prieš prekyvietes, svarbu suprasti, kokiu išgyvenimo mechanizmu jos tapo, badui XX a. paskutiniojo dešimtmečio viduryje atskleidus prastą valstybinės skirstymo sistemos funkcionavimą. Iš pradžių valdžia susitaikė su jų augimu, ir netrukus jos jau buvo gana gerai aprūpintos ir pažangios.
Pasak Parko In-ho – vieno iš redaktorių, dirbančių Seule įsikūrusioje internetinėje naujienų agentūroje „Daily NK“, kuri Šiaurės Korėjoje turi informatorių, prekyvietės ne tik tiekdavo maistą, bet ir veikė kaip darbo biržos, davė pradžią privačiai transporto pramonei ir paskatino finansinių paslaugų atsiradimą, tarkime, valiutos keityklų sankryžose. Anot jo, netgi buvęs šioks toks „savitarpio finansavimo fondas“, į kurį kaimiečiai sudėdavo savo santaupas, idant galėtų nusipirkti prekių iš Kinijos. Jas pardavę Šiaurės Korėjoje, pelnu pasidalydavo.
O dar svarbiau tai, sako jis, kad prekyvietėse buvo galima keistis vertinga informacija. Nelegalūs DVD su Pietų Korėjos muilo operomis šiauriečiams leido pajusti geresnio gyvenimo, kuriuo mėgaujasi jų buvę tėvynainiai, skonį, padėdami sugriauti mitą, kad Pietų Korėja – paniekinta jankių kolonija. Buvo galima įsigyti kontrabandinių mobiliųjų telefonų, gaudančių signalą per Kinijos sieną. Finansinė informacija leisdavo padidinti prekyviečių efektyvumą. Parkas In-ho mano, kad už sumažėjusį skirtumą tarp ryžių kainų įvairiose šalies dalyse reikia dėkoti naujiesiems mobiliojo ryšio tinklams.
Nenorime pasakyti, kad Šiaurės Korėja jau panaši į šiuolaikinį ūkį. Jau vien tik tai, kad daugelis moterų neturi kito pasirinkimo, tik vietoj įklotų naudoti džiovintus lapus, yra ilgalaikio nepritekliaus ženklas. Vienas korėjiečių kilmės misionierius iš JAV sako, kad didžiausia dovana, kurią galima įteikti Šiaurės Korėjos gyventojai, yra skalbiami įklotai iš audinio: „Jos verkia iš džiaugsmo“.
Viešuosiuose pareiškimuose Pchenjano režimas ekonomines priemones pateisino kaip žingsnį paremti socialistinį ūkį prieš 2012 metais vyksiantį šimtmečio minėjimą. Tačiau daugelį reformų teko atšaukti, ir tai laikoma beveik neregėtu nesėkmės pripažinimu. Sakoma, kad už jų suplanavimą vienas aukščiausių pareigūnų buvo nušautas viešai, nors menkai tikėtina, kad jos galėjo vykti be Kim Čen Iro palaiminimo.
Vidinės kovos
Kai kurie Šiaurės Korėjos stebėtojai mano, kad katastrofos šaknys glūdi giliau ir kyla iš kovų dėl valdžios tarp vyresniųjų karininkų ir partijos pareigūnų, kol Kim Čen Iras sirgo, ir po jo ligos. Pasak Parko Hyung-jungo iš Seule veikiančio su vyriausybe susijusio Korėjos nacionalinės unifikacijos instituto, po bado armija buvo prekyviečių augimo „arterija ir stuburas“. Kad prekyvietėms užtikrintų klestėjimą, ji turėjo žmonių (su 1,1 mln. žmonių ji yra ketvirtoji pagal dydį pasaulyje reguliarioji kariuomenė), transporto sistemas ir pasienio kontrolę. Ir beveik kiekvienas dalinys turėjo savo prekybos firmą, o daugelis prabangių automobilių sostinėje važinėja su kariniais numeriais.
Bet nuo 2005 metų Kim Čen Iras kontroliavo, kad būtų vykdomos su prekyvietėmis kovojančios priemonės, kuriomis, regis, siekta ir kareivius grąžinti į jų įgulas. Yra daug galimų priežasčių. Galbūt jam nerimą kėlė su išaugusiais privačiais turtais susijusi grėsmė režimui. Galbūt jis norėjo nutrinti korupcijos ir spekuliavimo dėmę nuo jo tariamai dorų karių didvyrių. O gal jis manė, kad padarė pakankamai, idant atitolintų grėsmes savo valdžiai ir galėjo pasukti priešinga linkme.
Kad ir kokia priežastis, kariuomenės vaidmuo versle sunyko. Manoma, kad po Kim Čen Iro ligos 2008 metais griežtą konservatyvų kursą palaikantys veikėjai, įskaitant jo galingąjį svainį Chang Sung Taeką, tapo stipresni. Chang Sung Taekas, kuris, būdamas vidaus saugumo galva, vadovauja KGB ekvivalentui Šiaurės Korėjoje, pernai išrinktas į galingą Nacionalinės gynybos komisiją (NGK). Jis ir kiti NGK nariai lydėjo Kim Čen Irą jo pastarojo vizito į Kiniją metu, ir dėl to kai kurie įtaria, kad Kinijai jie buvo pristatyti kaip būsimoji vyriausybė, idant būtų užtikrintas tęstinumas perduodant valdžią jo sūnui.
Regis, galbūt norėdama kompensuoti savo verslo nuostolius, kariuomenė mankština raumenis. Kai kurie analitikai mano, kad „Cheonan“ paskandinimą reikia nagrinėti šiame kontekste. Nors Šiaurės Korėja ir savo tautai, ir išoriniam pasauliui savo dalyvavimą paneigė, kai kurie įtaria, kad ataka siekta padidinti karinį pasididžiavimą ir kartu sutvirtinti naudingą Šiaurės Korėjos gyventojų baimę dėl invazijos.
Jei tai tiesa, susidurta su nepalenkiamu priešu. Gavęs aiškių Šiaurės Korėjos kaltės įrodymų, verslui palankus Pietų Korėjos prezidentas Lee Myung-bakas reagavo ryžtingai, Šiaurės Korėjos laivams uždarydamas Pietų Korėjos jūrų kelius, sustabdydamas beveik visą 1,7 mlrd. JAV dolerių vertės abiejų Korėjų tarpusavio prekybą ir vėl pradėdamas propagandines transliacijas, nukreiptas į šiaurę.
Bet „Cheonan“ incidentas įvyko ir tuo metu, kai JAV, Kinijoje ir Pietų Korėjoje pasigirdo įtakingų nerimauti pradėjusių balsų, kad nė viena įsitraukusi šalis neturi specialiojo plano, kaip susitvarkyti su dar reikšmingesniu įvykiu, pavyzdžiui, staigiu režimo žlugimu. Kai kurie nesivaržantys Kinijos mokslininkai šią anksčiau tabu buvusią idėją kelia viešai, nors ir atsargiai. Pekino universiteto Tarptautinių studijų mokyklos profesorius Zhu Fengas balandį Seule vykusiame simpoziume sakė, kad nors Kim Čen Iras kol kas atrodo viską kontroliuojąs, jo prasta sveikata, auganti infliacija ir įpėdinio krizė drauge režimą gali pribaigti. Jis pabrėžė tokios galimybės riziką esant per didelę, kad ją būtų galima ignoruoti, ir būtinybę šalims paruošti „nepaprastąjį planą“.
Pačios vyriausybės, bent jau viešai, žlugimo tikimybės nelaiko labai didele. Pietų Korėjos pareigūnai menkina jos svarbą, teigdami, kad Šiaurės Korėja kartais nelogiškai elgiasi be jokių akivaizdžių priežasčių. Anot pagrindinio užsienio reikalų ministerijos atstovo šešiašaliame procese Wi Sung-laco, Šiaurės Korėjos gyventojai „kartais viena ranka stato, o kita griauna. Valiutos kursų reforma ir jos padariniai žmones nuvylė. Bet kalbant apie šio režimo prigimtį, nusivylimas nedaug reiškia.“
Kinijos prezidentas Hu Dzintao kalba apie abiejų šalių draugystės perdavimą „iš kartos į kartą“, o tai lyg ir skamba taip, tarsi jis draugystės ranką tiestų galimam Kim Čen Iro įpėdiniui. O kol kas Kinija toliau investuoja į Šiaurės Korėjos kasyklas ir potencialiai vertingą prieplauką Rasone, pirmą kartą jai suteikiančią prieigą prie Japonijos jūros. Kaip sako B. Glaser iš CSIS, Kinija Šiaurės Korėją tebelaiko labiau strateginiu turtu nei įsipareigojimu.
Tačiau jei Kinija klysta ir krachas išties bus, rizika yra milžiniška. Šiaurės Korėjos BVP vienam gyventojui sudaro apie 6 proc. Pietų Korėjos BVP vienam gyventojui (žr. grafiką), o tai kur kas didesnis skirtumas nei tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos, griuvus Berlyno sienai. Vadinasi, abiejų šalių unifikacija gali būti nenuspėjama, o sąnaudas Pietų Korėjos centrinis bankas vertina net 900 mlrd. JAV dolerių per keturis dešimtmečius. Galėtų kilti nesutarimų, kurioms specialiosioms pajėgoms – Kinijos ar JAV – tektų pasirūpinti šiauriečių branduoliniais ginklais. O jei viltį praradusi Šiaurės Korėja pradėtų raketomis šaudyti į savo priešus regione, kaip reaguotų JAV ir Kinija?
Būtent dėl tokių priežasčių žmonės pradeda manyti, kad įsitraukusioms šalims vertėtų pradėti kokio nors lygio derybas, nors ir slaptas. Išankstinis planavimas turėtų padėti išvengti potencialiai katastrofiškų nesusipratimų. Išorinio pasaulio žinios apie Pchenjano režimą minimalios, o Kinija gali nepanorėti įžeisti seno sąjungininko. Bet anksčiau ar vėliau Kim Čen Iras pasitrauks, ir tai bus didžiulės įtampos akimirka šalyje, kur jo asmenybės kultas iš esmės yra vienintelis žmonėms likęs dalykas. Tai pamatyti galima ir be žiūronų.
