Tomo Čiučelio iliustr.
Pažadėjus didžiulį gelbėjimo fondą ir Centrinio banko pagalbą įsiskolinusioms vyriausybėms, euro zonos krizė atslūgo. Atokvėpiu reikia pasinaudoti išmintingai.
Ne vieną savaitę Europos politikos strategai kaltinti, kad darė per mažai ir per vėlai, kol Graikiją apėmusi valstybės skolos užsienio kreditoriams krizė grasinosi persimesti į Portugaliją, Ispaniją, Airiją ir galbūt kitas šalis. Atėjus gegužės 7-ajai, kai staiga šoktelėjo lengvai pažeidžiamų euro zonos šalių vyriausybių obligacijų pelningumas, grėsmė, kad tos šalys nebegaus užsienio finansavimo, atrodė visai reali. Savo ruožtu dėl to kilo baimė, kad bankams pavojų sukels Europos vyriausybės ir privatūs skolininkai. Atrodė, kad jau čia pat artėja Europos „Lehman“ akimirka.
Europos Sąjungos politikos strategams teko veikti neįprastai greitai ir su dar neregėta jėga. Gegužės 10-osios rytą Briuselyje susitikę finansų ministrai susitarė dėl plataus masto euro zonos remonto darbų. Didžiausia finansinių pastolių krūva – iki 500 mlrd. eurų „stabilizacijos fondas“. Jame ir 60 mlrd. eurų, ketinamų gauti iš ES obligacijų, kurias galima parduoti gana sparčiai, – tai tiek pat, kiek galima surinkti per trejus metus neviršijant sąjungos biudžeto maksimumo. Šią dalį turėjo patvirtinti euro zonai nepriklausančios ES narės, tarkime, Didžioji Britanija, nes šią naštą pajus ir jų mokesčių mokėtojai, jei nebūtų grąžinti visi pinigai (Tai priedas prie panašaus 50 mlrd. eurų fondo, skirto euro neįsivedusioms šalims, turinčioms problemų dėl mokėjimo balanso). Stabilizacijos fondas dar iki 250 mlrd. eurų gaus iš TVF.
Be to, Europos centrinis bankas (ECB) sakė pirksiąs vyriausybinių obligacijų, idant nuramintų „sutrikusias“ rinkas. Bankams neribotą pinigų kiekį už fiksuotas palūkanas jis pasiūlys per dvi artimiausias gegužės 26-ajai ir birželio 30 dienai suplanuotas savo trijų mėnesių finansavimo operacijas. Be to, ECB vėl atidarė 2008 metų rudenį po „Lehman“ žlugimo sukurtas kredito linijas su Federaliniu rezervu, Anglijos banku, Kanados banku ir Šveicarijos nacionaliniu banku, idant Europos bankams galėtų skolinti doleriais ir kitomis valiutomis.
Finansų rinkas iš pradžių apėmė euforija. Gegužės 10-ąją uždarant Vokietijos vertybinių popierių rinką ji buvo šoktelėjusi daugiau kaip 5 proc. Pagrindinis Prancūzijos indeksas pakilo beveik 10 proc. – Graikijos įtaka stambiesiems prancūzų bankams didžiulė, taigi jie gaus naudos iš gelbėjimo garantijų. Dešimties metų trukmės Graikijos vyriausybės obligacijų pelningumas nuo daugiau kaip 12 proc. nusmuko iki mažiau kaip 8 proc. Analogiškų Airijos, Italijos, Portugalijos ir Ispanijos obligacijų pelningumas irgi staiga nukrito. Regis, labiausiai dėl ECB pirkimų (žr. 1 pav.).
Tačiau dėl trijų pagrindinių priežasčių svaiginantį džiugesį netrukus pakeitė blaivesnė būsena. Pirma, gelbėjimo planas atrodo sudurstytas iš lopų. Tebetrūksta nemažai detalių. Antra, kadangi ECB perka euro zonos vyriausybių skolas, kyla klausimų, ar Centrinis bankas išties nepriklausomas nuo politikų, kaip garsiai trimituojama – taigi ir dėl jo patikimumo kovojant su infliacija. O trečia, nors paketo mastas ir jo parengimo greitis yra įspūdingi, juo tik perkamas laikas, kad sunkumų turinčios vyriausybės galėtų sumažinti savo biudžeto deficitą ir įdiegti struktūrines reformas, reikalingas norint pagerinti prarastą jų eksporto konkurencingumą. Šį laiką iššvaisčius, euro zonos politikos strategų ir jų bendrapiliečių gali laukti dar didesnės bėdos.
Tarptautinė pagalba
Pradedame nuo gelbėjimo plano. Pagrindinis jo ramstis – pažadas per trejus metus iki 440 mlrd. eurų skirti iš „specialiosios priemonės“, kurią sudarys 16 euro zonos šalių, kontroliuosiančių pinigines išmokas ir garantuosiančių priemonės finansavimą. Šis planas atviras euro nenaudojančioms ES šalims: Lenkija ir Švedija sako prisidėsiančios, o Didžioji Britanija – ne. Primygtinai reikalaujant Vokietijai, pinigus rinks ir prižiūrės vyriausybės. Vokiečiai nenori, kad eurokratai surinktų ir išdalytų per daug pinigų, atidžiai nestebint nacionalinėms sostinėms.
Čia viskas aišku. Tačiau papildomos plano veikimo smulkmenos tebėra padrikos. Pavyzdžiui, neaišku, ar pinigai į fondą bus renkami tikintis sutrikusio finansavimo, ar tik prireikus – taip veikia mokėjimų balanso fondas. Nenuspręsta, kokios palūkanos bus imamos už naudojimąsi fondais, o dėl šios smulkmenos Graikijos gelbėjimo paketas vėlavo ne vieną savaitę.
TVF dar neišdėstė, koks tiksliai bus jo pažadėto indėlio dydis ir pobūdis, nors kai kurie finansų ministrai, regis, su fondo pareigūnais bendravo vėlyvo vakaro pokalbių metu. Ministrai tikisi, kad TVF skirs „bent pusę to“, ką skiria Europos šalys, kaip ir gelbėdamas Graikiją, o anksčiau Latviją.
Prireiks laiko, kol šie gelbėjimo plano elementai pradės visiškai funkcionuoti – galbūt per daug, kad neramios finansų rinkos tiek išlauktų. Štai, dėl ko ECB būtina dalyvauti: tai vienintelė institucija, galinti pakankamai sparčiai reaguoti. Tačiau Centrinio banko vaidmuo kelia naujų rūpesčių.
Kai kuriuos jų nuslopinti lengviau nei kitus. Pirkdamas vyriausybės obligacijas ECB meta pinigus į ūkį. Tai gali didinti infliaciją. Tačiau Centrinis bankas sakosi surinksiąs pinigus, pavyzdžiui, parduodamas savus instrumentus, taigi pinigų politika, tiesą sakant, nebus susilpninta.
Įkyriau krebžda įtarimas, kad ECB pasidavė politiniam spaudimui padėti išsikapstyti išlaidžioms vyriausybėms. Dar visai neseniai, gegužės 6-ąją, Centrinio banko prezidentas Jeanas Claude’as Trichet sakė, kad eiliniame susirinkime dėl pinigų politikos 22 narių ECB vadovų taryba net nesvarstė, ar pirkti obligacijų. O po keturių dienų bankas jau tai darė. Pasikeitęs požiūris patiko ne visiems tarybos nariams, nors J. C. Trichet atkakliai tvirtino, kad tam pritarė „absoliuti dauguma“. Vokietijos centrinio banko „Bundesbank“ vadovas Axelis Weberis, kuris yra pagrindinis kandidatas perimti J. C. Trichet pareigas šiam kitais metais pasitraukus, Vokietijos finansiniam laikraščiui „Börsen-Zeitung“ išsakė savo kritiką.
J. C. Trichet neigė, kad ECB buvo spaudžiamas pirkti obligacijas, sakydamas, kad Centrinis bankas buvo „atkakliai ir visiškai nepriklausomas“. Tačiau ECB atrodo visiškai kitoks nei buvo prasidėjus fiskalinei krizei. Pernai jis atsisakė pirkti vyriausybių obligacijas, kai kiti centriniai bankai tai darė siekdami kritiniu atveju išplėsti pinigų politiką, t. y. prilaikyti palūkanų normas, taikomas skolinantis firmoms ir namų ūkiams, idant per bankinę sistemą judėtų pinigai. O dabar jis atvirai remia Europos vyriausybių fiskalinę politiką, nors tai kur kas labiau kenkia jo nepriklausomybės reputacijai. Tai tiesiogiai veikia euro zonos vyriausybių skolinimosi kainą, beveik be jokių orientyrų, kokios turėtų būti jų obligacijų normos.
Pastaruoju metu tai ne vienintelis staigus posūkis J. C. Trichet kelyje. Jis prieštaravo TVF dalyvavimui gelbstint Graikiją, o vėliau fondą priėmė. Ir jis sakė, kad Centrinio banko taisyklės dėl įkeitimui tinkamo turto neturėtų būti keičiamos dėl vienos šalies, bet paskui jas pakeitė, idant bankai už graikų obligacijas galėtų gauti ECB pinigų. Centrinio banko patikimumas iš dalies priklauso nuo to, ar jis laikosi pažadų, o iš dalies nuo to, ar jis nepaiso politinių sumetimų. ECB šį tą prarado abiem atžvilgiais.
Praradimas nebūtinai fatališkas. Kaip sako vienas vyresnysis politikos strategas: viena, būti nepriklausomam nuo politikų, bet visai kas kita su jais tartis esant krizei. J. C. Trichet ranką vedžiojo euro konstrukcijos trūkumai, o ne nesugebėjimas atsilaikyti prieš politinį spaudimą. ECB turėjo įsikišti, idant nukreiptų Airijos, Portugalijos ir Ispanijos obligacijoms (ir galbūt kai kuriems bankams) kilusią masinio atsikratymo grėsmę, nes jokia kita euro zonos institucija to padaryti negalėjo. Analogiškai, ECB vargu ar galėjo atsisakyti graikų vyriausybės obligacijų, įkeičiamų imant Centrinio banko pinigus, net jei reitingas buvo spekuliacinis. Atsisakymas reikštų, kad Graikijai neleidžiama pasinaudoti viena narystės teikiamų privilegijų. Tai netgi galėjo būti neteisėta.
Vyriausybės ekonomika
Trečioji nerimo priežastis – kaip euro zonos vyriausybės pasinaudos gelbėjimo paketo suteiktu laiku. Delsusios mažinti savo deficitus šalys jau pasižadėjo veikti ryžtingiau. Pernai 9,4 proc. BVP deficitą sukaupusi Portugalijos vyriausybė sakė atidėsianti planus statyti naują oro uostą po to, kai neseniai pažadėjo mažinti nedarbo draudimą. Ispanijos ministras pirmininkas José Luisas Rodríguezas Zapatero gegužės 12-ąją pranešė, kad nuo birželio valstybės tarnautojų užmokestis bus sumažintas 5 proc., o kitais metais nekis. Ministrams nurėš 15 proc. atlyginimo. Viliamasi, kad ši ir kitos priemonės, įskaitant 6 mlrd. eurų sumažintas viešąsias investicijas, Ispanijos biudžeto deficitą sumažins nuo pernykščių 11,2 proc. BVP iki vos daugiau kaip 6 proc. 2011 metais. „Padėtis sunki, ir beprasmiška tai slėpti“, – sakė J. Zapatero.
Tačiau esant apsauginiam tinklui gali paaiškėti, kad sunku spausti didelius deficitus turinčias šalis. Gelbėjimo paketas iš tiesų yra politikos strategų mėginimas investuotojus įtikinti, kad euro zonos valstybių skolos užsienio kreditoriams yra kolektyviai apdraustos: vienos skolas garantuoja visos. Sunku patikėti, kad 440 mlrd. eurų planas po trejų metų bus nutrauktas: suteikus garantiją sunku ją panaikinti. Visos vyriausybės – netgi ne itin noriai nusiteikusios Vokietijos – suvokia, kad tai jų žingsnis kažko panašaus į fiskalinį federalizmą link. Išties euro zonos politikos strategai dabar stengiasi šį planą pavadinti savu, idant galėtų nustatyti iš plano kylančias ekonominio koordinavimo ir priežiūros sąlygas.
Netikėtos Graikijos krizės pasekmės daugeliui patvirtino tai, ką jie visą laiką įtarė: euro zonai, idant ji veiktų, reikia daugiau fiskalinio koordinavimo. Jei jos narėms tenka garantuoti viena kitos skolas, jos reikalaus daugiau teisių pareikšti nuomonę dėl viena kitos biudžeto planų. Stabilumo ir augimo paktas – planas, kuriuo siekta euro zonos šalių biudžetų deficitus apriboti iki 3 proc. BVP, o viešąją skolą – iki 60 proc. BVP, akivaizdžiai žlugo.
Tačiau Europos politikos strategams tebetenka spręsti problemą, kaip įvesti fiskalinę discipliną. Europos Komisija gegužės 12-ąją išdėstė pasiūlymus, kaip stiprinti ES „ekonominį valdymą“. Anot komisijos, biudžeto planams ir ekonominėms reformoms, prieš šioms pasiekiant nacionalinius parlamentus, reikia abipusės peržiūros. Biudžetinių taisyklių pažeidimus reikėtų bausti greičiau, sulaikant ES biudžeto skiriamas lėšas arba skiriant baudas, kurios, kol laukiama korekcinių veiksmų, pervedamos į sąskaitą, už kurios indėlius mokamos palūkanos. Paprasta sugalvoti kitų galimų sankcijų, bet kur kas sunkiau suplanuoti, kaip jas būtų galima įvesti.
Nerūpestingoms šalims būtų galima pagrasinti griežtesnėmis skolinimosi iš bendrųjų fondų sąlygomis. Nusidėjėliams būtų galima nutraukti ECB paramą. Bėda ta, kad tokie grasinimai nieko verti, kol jie kainuoja tiems, kurie dalytų nuobaudas. Euro zonos fiskalinė priežiūra nepavyko, nes baudėjai baiminasi vieną dieną galbūt būsiantys baudžiami. O gal dėl to, kad stiprūs finansiniai ryšiai tarp euro zonos šalių reiškia, kad bet kokia nuobauda pakenktų šios valiutos zonos stabilumui.
Biudžetinė disciplina bus tik viena euro zonos priežiūros dalis, ir galbūt ne pati svarbiausia. Komisija taip pat nori stebėti prekybos disbalansą ir užsienio skolų kaupimąsi. Graikija, Airija, Portugalija ir Ispanija pradėjo labai stipriai priklausyti nuo užsienio kapitalo, ne vienus metus kraudamos didelius einamosios sąskaitos deficitus (žr. 2 pav.), taigi sukaupdamos vis didesnes užsienio skolas. Portugalija į skolas įklimpusi labiausiai: jos grynoji tarptautinė skola (ką ji skolinga atėmus jos turimą užsienio turtą) pernai pakilo iki 112 proc. BVP. Apie pusė jos yra viešoji skola. Ispanija, Graikija ir Airija irgi rimtai įsiskolinusios.
Problemą užaštrina tai, kad labai maža užsienio kapitalo dalis į tas šalis pateko per tiesiogines plyno lauko investicijas, pavyzdžiui, į naujas gamyklas, arba perkant didelių įmonių, kurios įtrauktos į vertybinių popierių biržų sąrašus, akcijas – tokie pinigai dažnai lieka ilgam ir gali atsilaikyti prieš nuostolius. Didžiąją dalį sudaro vyriausybės obligacijos arba trumpalaikės lėšos, atėjusios per bankinę sistemą finansuojant nekilnojamojo turto ir kitokias paskolas smulkioms įmonėms, ir tokios lėšos per krizę gali kur kas lengviau išgaruoti. Portugalijos bankų grynoji užsienio skola pernai siekė apie 46 proc. BVP. Tokių kredito linijų terminus tenka reguliariai nukelti, o jų kaina ir galimybė gauti priklauso nuo vyriausybės kreditingumo.
Dėl Graikijos krizės pasekmių slopo rinkos pasitikėjimas Airija, Portugalija ir Ispanija. Praėjusios savaitės pabaigoje augant jų vyriausybių obligacijų pelningumui, regis, buvo kilusi reali grėsmė, kad užsienio finansavimas staiga liausis.
Priklausomybė nuo užsienio kapitalo tose šalyse yra ir didesnės problemos simptomas, ir priežastis. Ta problema – eksporto konkurencingumo trūkumas. Po to, kai 1999 metais buvo įvestas euras, pigūs užsienio kreditai Graikijoje, Ispanijoje ir Airijoje paskatino vietinės paklausos bumą. Tai padidino darbo jėgos vertę, palyginti su kitomis euro zonos šalimis (ypač itin konkurencinga Vokietija), ir sąnaudų konkurencingumas nuolat mažėjo (žr. 3 pav.). Vartotojų bumas iškreipė ir pramonines struktūras, nuo eksportuojančių įmonių persimetant prie aptarnaujančių vietos rinką, kurios yra labiau apsaugotos nuo užsienio konkurencijos.
Pakeisti šias tendencijas bus sunku, bet būtina, jei šalys savo užsienio skolas nori padengti iš eksporto uždarbio. Euro zonos šalys negali rinktis devalvacijos, kuri yra įprastas būdas atkurti pusiausvyrą. Joms reikia rasti būdų sumažinti darbo kainą ir padidinti našumą. Airija atlyginimus jau sumažino, Ispanija pradėjo šią savaitę. Žinoma, sumažėjus atlyginimams bus sunkiau padengti nekilnojamojo turto paskolas. Bet tenka rinktis mažesnius atlyginimus arba didesnį nedarbą, kuris jau ir taip yra dviženklis Portugalijoje ir Airijoje, o Ispanijoje netoli 20 proc. Portugalijoje ir Ispanijoje nebus lengva išardyti sudėtingus susitarimus dėl atlyginimų nustatymo, pagal kuriuos pramonėje taikomas minimalus atlyginimas. Bet įmonėms, ypač smulkioms, reikėtų leisti atsisakyti taikyti tokį susitarimą, idant darbo jėgos kainą jos galėtų geriau suderinti su našumu.
Eksportuok arba mirk
Politika irgi turėtų krypti išteklių perdavimo eksportuotojams link. Portugalijoje skundžiamasi, kad kai kuriuose paslaugų sektoriuose vyraujantis monopolizmas tik sustiprina esamą disbalansą. Geriausi absolventai nori dirbti telefonijos ir energetikos įmonėse, nes jos gerai moka – tai lemia pelningumas, kurį užtikrina įtaka rinkai. Trūkstant konkurencijos, įmonėms, įskaitant eksportuotojus, tai užkrauna sąnaudas, nes jos priverstos naudotis tomis paslaugomis, o silpna konkurencija mažina našumą apskritai. Dėl to priemonės padidinti konkurenciją paslaugų sektoriuje tik dar svarbesnės. Buvęs ES komisaras Mario Montis gegužės 10-ąją paskelbė ataskaitą apie bendrosios rinkos stiprinimą.
Padėti galėtų ir mokesčių politika, kiek tai leidžia fiskalinė konsolidacija. Didesniais mokesčiais apkraunant išlaidas, pavyzdžiui, pridėtinės vertės, bet mažinant darbo vietų mokesčius, paklausa vidaus rinkoje sumažėtų, taip imituojant devalvaciją. Nuolat prekybos perteklių turinčioms šalims (Vokietijai, Belgijai, Nyderlandams ir Suomijai) reikia atvirkštinių reformų, susijusių su deficito pokyčiais, politinėmis priemonėmis skatinant didesnę paklausą vidaus rinkoje ir mažiau pabrėžiant eksportuojančias pramonės šakas.
Perėjimas prie konkurencingesnio ūkio bus skausmingas. Sunkiems laikams rinkėjų politikai neparuošė. Kaupti skolas smagu, o jas padengti visai ne. Idealiame pasaulyje struktūrinių reformų programos smūgius sušvelnintų ekspansinė fiskalinė politika. Ispanija, Portugalija ir visi kiti sau tokios prabangos jau nebegali leisti.
Pagalbos ranką išties euro smukimas. Didelius atlyginimus mokančioms šalims jis nepadės konkuruoti su Vokietija, bet jų įmonės gaus galimybę konkuruoti su importu iš ne euro zonos šalių. Ekonominė logika ir rinkos nuotaikos rodo, kad euras toliau silps. Tam palankūs ir verslo ciklai: JAV atsigavo labiau nei Europa. Gegužės 12-ąją paskelbti duomenys parodė, kad euro zonos ūkis per pirmąjį ketvirtį paaugo 0,2 proc., o JAV ūkis plėtėsi keturiskart sparčiau.
Neleisti eurui kilti turėtų ir monetarinės sąlygos. Dėl spaudimo suvaržyti fiskalinę politiką kai kuriose euro zonos dalyse ECB bus sunku net pagalvoti apie palūkanų padidinimą. Tai eurą prislėgs ir kartu padės įsiskolinusiems Ispanijos, Portugalijos ir Airijos namų ūkiams, kur nekilnojamojo turto paskolų palūkanos dažniausiai seka paskui standartinę ECB palūkanų normą. Nepaisant to, kad euras neseniai smuktelėjo, jis tebėra brangesnis už dolerį, pavyzdžiui, pagal perkamosios galios paritetą.
Šią savaitę paskelbtos priemonės šalims siūlo šansą, galbūt paskutinį, viską sutvarkyti. Yra viltį teikiančių ženklų. Po 2005 metų Portugalija pradėjo diegti nedideles reformas, susijusias su darbo vietomis ir produktų rinkomis. Palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, per pirmąjį ketvirtį jos ūkis augo įspūdingai – 1,7 proc., o tai beveik prilygsta Vokietijos tempams ir rodo, kad jos pastangos pakeisti kryptį gali atsipirkti.
Būtų klaidinga teigti, kad mėgindami krizei užbėgti už akių euro zonos politikos strategai jau nuėjo per toli. Grėsmė, kad Portugalija ir Ispanija bus atkirstos nuo kredito rinkų, taip sukeliant Europos finansų sistemos krachą, buvo pernelyg reali. Pastangos gelbėti sumažins ECB kaip kryptingo infliacijos žudiko reputaciją. Tebėra rizika, kad gelbėjimo planu apdraustos, iš to naudos gaunančios šalys bus nebe taip linkusios mažinti deficitą ir reformuoti savo ūkius. Bet kad ir kokie realūs šie trūkumai būtų, juos reikia lyginti su potencialia nieko nedarymo kaina.
