Baltijos fotografijos linijos nuotr.
Visuomenė gatvės muzikantus priima nevienodai. Užuot diskutavę apie gatvės muzikos kultūrą, pirmiausia juos suvokiame kaip įkyrius pinigų kaulytojus.
Nors tūkstančiai profesionalių ir mėgėjų muzikantų jau tradiciškai pirmą gegužės šeštadienį įvairiausių instrumentų skleidžiamais garsais vėl užtvindė miestų ir miestelių gatves, aikštes ir skverus, prikeldami juos naujam gyvenimui, kalbėti apie gatvės muzikos kultūrą Lietuvoje dar anksti.
Šiemet ketvirtą kartą vykusios Gatvės muzikos dienos (GMD) iniciatoriaus dainininko ir aktoriaus Andriaus Mamontovo teigimu, kol kas šalies didmiesčių gatvėse groja tik pavieniai muzikantai, dažniausiai visų pirma galvojantys apie uždarbį, o ne siekiantys išreikšti savo kūrybiškumą. Buvęs grupės „Fojė“ lyderis tikisi, kad šilčiausią pavasario mėnesį vykstantis masinis renginys padrąsins drovius ir uždarus lietuvius viešosiose miestų erdvėse skleisti muzikos garsus ne tik kartą per metus.
Juk kuo daugiau muzikantų groja gatvėse, tuo savitesnį jie padaro miestą, atgaivina jį, pripildo linksmo šurmulio, sukuria nepakartojamą atmosferą. Londonas, Paryžius ar Niujorkas tiesiog neįsivaizduojami be gatvėse skambančios pačių įvairiausių stilių muzikos. Kodėl Lietuvos didmiesčiuose tiek mažai gatvės muzikantų, nors tikrai norėtųsi jų matyti daugiau ir įvairesnių?
Į gatves – atkūrus nepriklausomybę
Atsakymo pirmiausia reikėtų ieškoti sąlyginai netolimoje praeityje – pusę amžiaus trukusi sovietų okupacija suardė natūralią gatvės muzikos kultūros, kurios ištakos Europoje siekia ankstyvuosius viduramžius, raidą. Masiškai pradėjusius groti žmones tuoj pat būtų „susėmę“ milicininkai, nors gitaromis grojančių hipių pavienių pasirodymų, istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus teigimu, viešosiose vietose pasitaikydavo. Mat muzika, ir ne be pagrindo, buvo siejama su laisvės siekiu. Durys į viešąsias miestų erdves vėl atsivėrė tik subyrėjus Sovietų imperijai.
„Bene pirmasis grojančių žmonių židinys Vilniuje po nepriklausomybės atkūrimo atsirado prie „Vaivos“ kavinės. Ten rinkdavosi ir grodavo pankai. Ši vieta iki šiol išliko viena populiariausių“, – prisimena pirmosios Baltijos šalyse nepriklausomos leidybos kompanijos „Zona Records“ įkūrėjas, koncertų organizatorius Dovydas Bluvšteinas.
Kaune, Senamiestyje ir Laisvės alėjoje, prie dabar jau nugriauto prekybos centro „Merkurijus“, apie 1988 m. vieni pirmųjų pradėjo groti roko grupė „Rebelheart“ ir tuomet įkurto Kauno roko klubo prezidentas, dainuojamosios poezijos atlikėjas Algis Lipskas.
Kaunietis Arnas Grigaliūnas su draugais Senamiestyje grojo 1994–1995 m. Moksleiviai taip ir linksminosi, ir bandė užsidirbti pinigų grupės kūrybai.
„Mes grodavome gitaromis, o mums prijaučiantys bendraminčiai su kepure eidavo prie praeivių ir pasakodavo istoriją apie muzikinio ansamblio kūrimą, jaunimo norą kūrybiškai leisti laisvalaikį“, – pasakojo dabar Vilniuje gyvenantis reklamos ir komunikacijos specialistas A. Grigaliūnas.
Naują ir dar neįprastą gatvės reiškinį žmonės dažniausiai vertindavo teigiamai ir įmesdavo 50 centų, litą ar penkis. Vienas italas, kurį sujaudino angliškai paauglių papasakota istorija, nepagailėjo net tuo metu fantastiškos sumos – 50 litų.
Svarbiausias tikslas – saviraiška
Tačiau ne pinigai buvo svarbiausias tikslas pirmiesiems laisvę atgavusios šalies gatvės muzikantams.
„Pirmiausia rūpėjo saviraiška, galimybė parodyti save. Ji turėtų būti pagrindinis visų gatvėse grojančių žmonių tikslas. Taip pat tai yra ir gera grojimo praktika“, – teigia 1994 m. roko koncertus Kauno centre rengusios grupės „Empy“ (vėliau pakeitusios pavadinimą į „Empy-X“) būgnininkas Arnas Bartulis.
Jaunam kolektyvui tuo metu beveik nebuvo vietų, kur pasirodyti. Tad, paskatinti juos globojusios grupės „Rebelheart“ pavyzdžio (ji tuo metu jau grojo Vokietijos gatvėse), prisistatyti visuomenei „Empy“ išėjo į Laisvės alėją.
Jaunatviška energija daugelio praeivių dėmesį atkreipę jaunuoliai netrukus sulaukė pasiūlymų groti baruose, klubuose. Taip atsivėrė durys į profesionalią sceną, vėliau sekė kontraktas su leidybos kompanija, vaizdo klipai, dainos radijo stočių eteryje.
„Gatvė atvėrė daug durų, bet į ją groti ėjome tikrai apie tai nemąstydami“, – pabrėžia A. Bartulis, 2000 m. su grupe koncertavęs ir Čekijos sostinėje Prahoje.
Kultūra tik formuojasi
IQ pašnekovų apgailestavimu, dabar daugelis šalies miestų gatvėse grojančių žmonių pirmiausia rūpinasi, kaip iš praeivių iškaulyti pinigų, o ne kaip išradingiau atkreipti jų dėmesį, geriau atlikti dainas. Laikinojoje sostinėje surengtos diskusijos „Gatvės muzikos kultūra Kaune“ dalyviai taip pat mano, kad įkyrus pinigų prašinėjimas atbaido potencialius klausytojus ir formuoja neigiamą visuomenės nuomonę apie gatvės muzikantus – kaip apie grojančius elgetas.
„Nors grojimas gatvėse paremtas saviraiškos ir noro save parodyti siekiu, Lietuvoje tai dažniausiai susiję su galimybe užsidirbti pinigų. Londone pastebėjau, kad ne dėl arba ne vien tik dėl pinigų muzikantai tai daro“, – pasakojo Gatvės muzikos dienoje Kaune su roko grupe „Groove Solid“ šiemet pasirodęs gitaristas ir dainininkas Kristoferis Kvedaras.
Prancūzijos, Amerikos didmiesčių gatvėse muzikavęs A. Mamontovas taip pat teigia niekur nepastebėjęs tokio pinigų kaulijimo kaip Lietuvoje. Atlikėjo įsitikinimu, tai rodo, kad gatvės muzikos kultūra mūsų šalyje dar toli gražu nesusiformavusi: „Kai nustos prašinėti pinigų, tada ir galėsime pradėti kalbėti apie grojimo gatvėje kultūros atsiradimą.“
Save gerbiantis muzikantas praeivio atlygio sulaukia sudominęs jį, privertęs nors kelioms minutėms stabtelėti ir sutelkti dėmesį į atliekamą muziką. Jei žmogui patinka, jis pats įmeta monetą į šalia padėtą skrybėlę ar lagaminą.
Bet vargu ar verta stebėtis, kad pinigams visuomenėje tapus svarbiausiu visa ko vertinimo matu gatvėje muzikuojantys žmonės taip pat į grojimą žvelgia pirmiausia per finansinę prizmę. Sostinės Pilies gatvėje pelningas vietas užsiėmę muzikantai nė už ką nenori jų užleisti kitiems, vyksta arši kova dėl galimybės uždirbti daugiau pinigų.
Groti paskatintų aiški tvarka
Kad ir kokių tikslų vedini išeina groti į gatves, muzikantai neabejotinai atgaivina miestą, kuria jo atmosferą, todėl norėtųsi matyti gerokai gausesnį jų būrį. Vis dėlto naivu manyti, kad, vos suplojus rankomis, staiga iš niekur jų ims ir atsiras daugybė. Juk mūsų šalyje tėra tik šiek tiek daugiau nei 3 milijonai gyventojų. Ir vis mažėja. Todėl sunku lygintis su pasaulio didmiesčiais, kuriuose gyvena tiek pat ar keletą kartų daugiau žmonių nei visoje Lietuvoje.
Kita vertus, daugiau muzikantų į gatves tikrai paskatintų išeiti nustatytos aiškios grojimo viešosiose vietose taisyklės arba tvarka. Kai jų nėra, daug kam paprasčiausiai nedrąsu groti gatvėje – laukiama iš karto prisistatant kaimynų iškviestų policininkų, kurie gali ne tik išvaryti, bet ir nubausti už viešosios tvarkos pažeidimą.
Keletą metų Londone gyvenusį K. Kvedarą sužavėjo paprasta ir aiški muzikavimo gatvėse tvarka: „Viskas vyksta oficialiai rotacijos principu – užsiregistruoji ir groji tau paskirtoje miesto vietoje.“
Įgyvendinti šią idėją nebrangu ir ji būtų nesunkiai pritaikoma Lietuvoje. Tam tereikia daugiau savivaldybių, politikų iniciatyvos. Juk didžiulio atgarsio iš karto sulaukusi Gatvės muzikos diena, 2007 m. pirmą kartą surengta kaip programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ dalis, ir vyksta panašiai: iš anksto užsiregistravę muzikantai groja numatytose vietose. Tad šis renginys galėtų tapti ne kartą per metus vykstančiu, o nuolatiniu, tik ne tokiu masiniu.
„Nelabai gražiai atrodo, kai vieną dieną visi pakviečiami groti, o vėliau vėl neleidžiama muzikuoti. Nemanau, kad gatvės muzika yra ta sritis, kurią verta institucionalizuoti, organizuoti oficialiai. Tuomet kažkas prapuola. Man patinka, kai viskas vyksta natūraliai, o ne organizuotai. Verčiau miestų valdžios įvestų kokią paprastą sistemą, leidžiančią muzikantams groti legaliai“, – svarsto didelis gatvės muzikos gerbėjas D. Bluvšteinas.
A. Mamontovas prisimena Barselonoje matytą paprastą ir efektyvų sprendimą – gatvės muzikantams skirtos vietos pažymėtos specialiais lipdukais, nurodančiais, kad čia galima legaliai muzikuoti.
Dvidešimties metų per mažai
Nors subyrėjus Sovietų Sąjungai niekas nebedraudžia gatvėse skleisti muzikos garsų, per dvidešimt laisvės metų situacija iš esmės nepasikeitė – miestuose tebegroja tik pavieniai atlikėjai.
Priežasčių, kodėl gatvės muzikos kultūra Lietuvoje vis dar neišplėtota, yra daug ir jos susijusios su daugeliu kitų mūsų gyvenimo bei kultūros sričių. Tai ir vis dar jaučiamas sovietmečio palikimas, silpna ekonomika, masinė emigracija, uždaras lietuvių būdas, nenustatyta pasirodymų viešosiose vietose tvarka.
Vis dėlto norėtųsi paraginti muzikantus, valdininkus, politikus ir visuomenę kartu puoselėti laisvumu, spontaniškumu ir išradingumu žavinčią gatvės muzikos kultūrą. Juk kultūrinis gyvenimas vyksta ne tik koncertų salėse, teatruose, bet ir gatvėje.
