E studijos nuotr.
Dar vienas lietuvių režisieriaus debiutas.
Keturiolika metų brandintas Tomo Donelos režisūrinis debiutas „Atsisveikinimas“ akina įspūdingu lietuviško kinematografo „arsenalu“ – kūrėjų sąraše apstu patyrusių kino žmonių pavardžių. Filmas pasakoja apie jūreivį Audrių, kuris sugrįžta į Lietuvą paskutinį kartą pasimatyti su artimaisiais. Jis trokšta suspėti aplankyti draugus, kadangi serga mirtina liga.
Užuomazga žada emocinę įtampą, tikimės kontempliacijų žmogiškumo, gyvenimo prasmės paieškų temomis. Tačiau tokiam sumanymui reikia stipraus scenarijaus, o tai ir yra filmo Achilo kulnas.
Audrius lanko vieną pažįstamą po kito. Ekrane keletą akimirkų savo profesionalumą pademonstruoja K. Smoriginas, A. Sakalauskas, K. Kazlauskaitė. Deja, jų indėlis miglotas, nes pasakojimas rezgamas puse lūpų. Įkyriai trumpi dialogai probėgšmais paliečia vieną ar kitą veikėjų gyvenimo detalę ir daugiau apie jas neužsimena. Apie siužetą nieko negirdėjusiems „Atsisveikinimo“ struktūra neatleis: tik įpusėjus filmui sužinome Audriaus apsilankymų priežastį.
Jausmai, kurie užverda mirtina liga susirgusio žmogaus viduje, čia perteikiami metaforiška simbolių kalba. Prisimenama Kristaus statula Brazilijoje, balto žirgo įvaizdis. Poetiškais vaizdiniais mėginama pažvelgti į Audriaus vidinę būseną. Bet kadangi, kaip jau sakyta, nėra stipresnės siužetinės linijos, kyla įspūdis, jog nuspręsta per daug palikti tarp eilučių.
Negalima nepagirti herojų deramai įkūnijusio D. Kazlausko ir antruoju smuiku griežusių O. Generalovos bei A. Kelerio. Pastarųjų personažai atskleidžiami kiek ryškesnėmis spalvomis. Sumanymą filmo veiksmą įrėminti vasarą keičiant žiema sėkmingai įgyvendino operatorius R. Leipus, o jausmingas garso takelis atgijo patikimose K. Mašanausko rankose.
Nepaisant to, pabaigoje užtemus ekranui liko jausmas, jog meistriškas aktorių ir operatoriaus darbas neuždangstė pernelyg mįslingo scenarijaus skylių. Galbūt „Atsisveikinimas“ ras savo žiūrovą, bet tik tokį, kuriam nebūtini atsakymai į visus pasakojimo užduotus klausimus.
