Zigmantas Kiaupa, „Kauno istorija“, t. 1, „Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų“, Vilnius, „Versus aureus“, 2010, 400 p.
Respublikos (taip Kauno miestą XVI–XVII a. kartais vadindavo patys kauniečiai), arba savivaldiškos miestiečių bendruomenės, kaip pagrindinio Kauno istorijos veikėjo, istorija yra esminė pirmojo Kauno istorijos tomo idėja, o toks konceptualumas tikrai nėra būdingas iki šiol parašytoms kitų Lietuvos vietovių ar miestų istorijoms.
Lietuvoje yra nemažai geriau ar prasčiau parašytų miestų ir miestelių istorijų. Jas skaitant atrodo, jog rašoma apie kažkokius prieš šimtus metų smėlio užpustytus ir ką tik atrastus miestus, kuriuose liko gatvių ir apgriuvusių pastatų, bet neliko nei vieno žmogaus. Bažnyčių varpinės, didikų rūmų fasadai ir tvirtovių bokštai miestų istorijų puslapiuose dažnai užstoja patį miestą, o jei virš jo dar sklando valdovų rūmų šešėliai, miestiečių gyvenimui tiesiog nebelieka vietos. Taip nutinka ne todėl, kad Lietuvos istorikai būtų nemokšos. Tiesiog dėl šaltinių skurdumo Lietuvoje susiklostė visiems patogios nerašytos vietos istorijų kūrimo taisyklės, reikalaujančios, kad miesto istorijoje būtų plačiai aptariama vienos ar kitos vietovės priešistorė, trumpai apsvarstomos suteiktos privilegijos, dar trumpiau išvardijami badai, marai ir karai. Įspūdžiui sustiprinti pridedami XVIII–XIX dvaro inventoriaus apibūdinimai ir bažnytinių metrikų knygų apžvalga. Likusią tokios istorijos teksto dalį dažniausiai užima urbanistikos ir architektūros paminklų aptarimas, retkarčiais pagardintas etnografine XX a. pr. medžiaga.
Profesoriaus Zigmanto Kiaupos parašyta istorija šią patogią tradiciją laužo. Leidinio puslapiuose Kaunas, kaip urbanizuota erdvė, be abejo, yra, bet yra ir kauniečiai. Pastarieji ne tik neužgožiami kunigaikščių ir vyskupų didybės, bet ir aprašomi kaip gyvi žmonės, o ne iš statistinių suvestinių atkeliavę beveidžiai ir bekūniai praeities šešėliai, kurių visas gyvenimas prabėgo mokant silkių importo mokesčius ir statant bažnyčias.
Knyga suskirstyta į dvi dideles dalis. Pirmojoje aprašomas viduramžių Kaunas, o antrojoje pasakojimas tęsiamas nuo XVI a. iki XVII a. vidurio, kuomet Kauno miestiečių bendruomenė, autoriaus pagrįstai vadinama „Kauno Respublika“, išgyveno savotišką aukso amžių. Nepaisant chronologinio Kauno istorijos pasakojimo pobūdžio, tai nėra Kauno metraštis. Siekiama ne atpasakoti istorijos tėkmę metai po metų, bet analizuoti praeitį – tekstas skaidomas į teminius skyrius, o pagrindinės problemos aptariamos joms skirtuose poskyriuose.
Kauno miestas gimė ne legendinio Palemono sūnaus Kūno laikais ir net ne tada, kai Kauno įtvirtinimų sienas gausiai laistė lietuvių ir kryžiuočių karių kraujas, bet tik tuomet, kai prie pilies prisišliejusi LDK pasienio gyvenvietė virto Lietuvos prekybinio pasienio miestu – vieta, kurioje vietinė Lietuvos prekyba susidūrė su tarptautine Europos prekyba. Savarankiška miestiečių bendruomenė pradėjo formuotis tik tuomet, kai, pasak autoriaus, „karus keitė prekyba“.
Vytauto įteisintos ir pirklių suformuotos Kauno savivaldos užuomazgos nebuvo statiška valdymo sistema. Miesto savivaldos institucijos pamažu kito, tapo sudėtingesnės ir savarankiškesnės. Pamažu keitėsi ir santykiai su LDK valdovais, Kauno pavieto bajorais bei kitais miestais. Pagaliau XVI amžiuje Kaunas tapo antruoju LDK miestu aplenkdamas net tokius šimtamečius Lietuvos valstybės miestus kaip Kijevas, Polockas ar Vitebskas. Kauno istorija knygoje atskleidžiama savotiškais prasminiais struktūriniais sluoksniais: Kaunas prekiauja, Kaunas gina savo teises, Kaunas dirba ir Kaunas meldžiasi.
Šis miestas buvo gana solidus regioninės prekybos ir tranzito centras. Nemažai dėmesio istorijoje skiriama upinei laivybai, muitams ir prekybai, sielių ir įvairiausių tipų laivų plaukiojimui Nemunu bei Kauno uosto reikšmei. Žvelgiant į apmirusias šių laikų upes, kurių transportą visiškai pasmaugė sovietinė ir dabartinė biurokratija, net nejauku dar kartą iš istorijos puslapių sužinoti, kad Kaunas ištisus šimtmečius buvo didžiausias etnografinės Lietuvos uostas.
Istorijoje atskleidžiamas ir daugiatautis Kauno veidas, dabar beveik pamirštas dėl to, kad XX a. Kaunas tapo didžiausiu lietuvių miestu. Kelioms lietuvių istorikų kartoms etninių lietuvių trūkumas miestuose kažkodėl atrodė esąs nacionalinio nevisavertiškumo požymis, nors dauguma Magdeburgo teises gavusių miestų Lietuvoje buvo sukurti kaip savotiškos laisvosios ekonominės zonos, siekusios privilioti kuo daugiau užsieniečių pirklių ir amatininkų. Tad bandymai ignoruoti iš Vokietijos ar Lenkijos miestų atvykusius ir Lietuvoje naują tėvynę radusius miestiečius yra ne tik bergždi, bet ir nelogiški. Kauno istorijoje aprašomas tautinis margumas, o vėliau ir religinė įvairovė buvo viena iš svarbių Kauno ypatybių. Vis dėlto ji nenustelbė jau net tada buvusio pastebimo savotiško Kauno lietuviškumo.
Skaitytojui ne mažiau nauji ir iškalbingi gali būti poskyriai, skirti aptarti tokiems klausimams kaip švietimo organizavimas, religinis kauniečių gyvenimas, prekybos bei karčemų verslo bruožai ir Reformacijos poveikis Kaunui. Juos perskaičius ir susipažinus su Kauno kasdienybės atspindžiais – peštynėmis ir susitaikymais, nelaimėmis ir kasdienybe, linksmybėmis ir laidotuvėmis – tiesiog jaučiama, kad XVI–XVII a. Kaunas nebuvo didmiestis, bet nebuvo ir koks Dievo pamirštas Lietuvos užkampis, – ir tada Kaune gyventi buvo galima.
Kadangi nuo XVII a. Kaunui teko vienaip ar kitaip dalyvauti visuose didesniuose Šiaurės Europoje vykusiuose karuose, miesto archyvinių šaltinių liko labai nedaug. Tėra apgailėtinai mažai amžininkų tekstų, visiškai apverktina ir Kauno ikonografija. Kasdienio gyvenimo atspindžiai dažniausiai išlikę tik su teismais ar teisės aktais susijusiuose dokumentuose. Tokiuose šaltiniuose kasdienio, tačiau amžininkams ypač svarbaus, viešojo gyvenimo atspindžių yra nemažai, bet juos surinkti ir iš nuotrupų nuosekliai sudėlioti vientisą XVI–XVII a. Kauno istorijos mozaiką taip pat sunku, kaip parašyti šių laikų Lietuvos istoriją remiantis vien tik laikraščių horoskopais ir kriminaline kronika. Perskaičius Kauno istorijos pirmąjį tomą galima teigti, kad sudėlioti tokią mozaiką pavyko. Z. Kiaupos istorija nėra poros metų darbo rezultatas ar koks istorinio pobūdžio kūrinys, greitai parašytas jubiliejaus proga. Tai dešimtmečius vykusio atkaklaus triūso archyvuose vaisius.
Be siekio pateikti istorines žinias, Kauno istorija turi ir tam tikrą nedeklaruotą, bet akivaizdų tikslą, nulėmusį istorijos rašymo pobūdį. Matant, kad nemažai per XX šimtmetį išaugusių Lietuvos miestų ir miestelių savo bendruomenės gyvenimu, savo kolektyvine savimone ir bendruomeniniu solidarumu mažai kuo skiriasi nuo didelių Azijos klajoklių kaimų, galima pastebėti, kad europinio miesto pagrindas visada buvo ne pramonė, prekyba ar paslaugų ir pramogų industrija, bet savivaldi miestiečių bendruomenė. Jokios savarankiškos bendruomenės savimonė tiesiog neįmanoma be bendruomenės istorijos, todėl lokalinės istorijos, jeigu jos peržengia kraštotyros apybraižų ribas, yra reikšmingos vietos bendruomenių gyvenimui. Tik jausdami prieraišumą savai aplinkai žmonės su ja elgiasi kaip su sava erdve – jaučia atsakomybę dėl visko, kas čia vyksta, ir niekam neleidžia jos naikinti ar teršti.
Kuomet istorijos nėra, t. y. neegzistuoja rišlus kalbėjimas apie praeitį, jos vietą užima įvairūs legendiniai pasakojimai. Tokie istoriniai surogatai taip pat jungia bendruomenę, apibūdina ir apibrėžia ją geografinėje erdvėje bei laike. Jie irgi yra didelio pasakojimo apie praeitį gabalėliai, o kartais net turi daugiau poetinio patrauklumo nei istorikų tekstai. Bet dėl savo lakoniškumo ir laiko tėkmės nejutimo minėti pasakojimai bendruomenės sąmonėje negali atstoti tikros istorijos – jie tik aitrina kolektyvinio nevisavertiškumo kompleksus ar kursto kolektyvinės didybės maniją.
Pirmoji mokslinė ir lietuviška Kauno miesto istorija visų Kauno bendruomenės ligų neišgydys, tačiau bent kai kuriuos istorinės atminties negalavimus gali palengvinti.
