Undinė Radzevičiūtė, „Frankburgas“, Vilnius, „Tyto alba“, 2010, 96 p.
„Negražu kviesti damas po tiltu“, – kadaise man parašė Undinė. Nes kviečiau. Po tuo tiltu su draugais diskutavom apie lietuvių literatūrą, kurioje Undinė ir įsivaizduojama tik po tiltu. Tuomet neatėjo. Ir jos naujo romano teko palaukti. Sulaukėm.
Labai netradicinė autorė, labai toli nuo „magistralinių kelių“. Tačiau yra. Ir yra pastebimai. Turbūt ploniausių romanų rašytoja. Viską pasako trumpai. Ir šioje jos knygoje beveik kiekvienas sakinys – iš naujos eilutės.
Galime manyti, jog tai knyga apie vieno biuro kasdienybę. Yra viršininkas, pavaldiniai, yra pati aplinka, leidžianti žaisti su viršininku ir pavaldiniais, kiek tik panorėsi. Žaidžiama labai stilingai, nors „po tiltu“ būtų galima ir nesimėgauti stilistinėmis subtilybėmis. Tačiau gerai prozai jos būtinos.
Iš esmės šio romano siekiamybė – sentencija. Kad viskas tilptų į vieną sakinį, o tas sakinys būtų geliantis kaip vapsva. Sakinio hegemonija labai pastebima, kartais galima ir skaityti po sakinį, žodžių grupę. Vokiškos pavardės čia irgi suteikia papildomą kontekstą, o jo kitoje pusėje stovi Francas Kafka, tiesą sakant, pavardžių apskritai vengęs.
Undinė Radzevičiūtė yra viena geriausių juodojo humoro meistrių. Vadinamojo „aukštaitiško lyrizmo“ čia nei per nago juodymą. Kartais apskritai atrodo, kad kiekvienu savo sakiniu ji šaudo į savo herojų pakaušius. Tik tie herojai kažkodėl išgyvena, nes gajūs beveik genetiškai.
Skaitydami knygą, galime galvoti ir apie siužetą. Nes čia jo nėra. Ir tai viena geriausių knygų be siužeto. Pastarojo vaidmenį perima kiti elementai, visų pirma pats stilius. Negailestingas stilius, primenantis kaubojiškus filmus.
Viena autorė kadaise rašė, jog siužetą reikia nušauti. Skaitant „Frankbugą“ kartais norisi nušauti pačią knygos autorę. Už tai, kad pernelyg talentingai neigia pačius lietuvių romanistikos pamatus. Jokių čia „karvių migloje“, o taip, regis, norėtųsi.
Kur link pasuks lietuvių romanas, irgi nebeaišku. Eseistika beveik visai uzurpavusi jo valdas, o geriausios lietuvių romanistės – Renata Šerelytė ir Laura Sintija Černiauskaitė – netoli nueina nuo Žemaitės modelio. Ir štai Undinė su sava provokacija. Nes ši knyga ir yra provokacija, ir autorei toks apibūdinimas turbūt patiktų.
„Visi žmonės nuolat ką nors daro, kad taptų kuo nors kitu“, – rašo Undinė. Ši žmonėse glūdinti transformacijos siekiamybė (dažniausiai neišnaudota) yra viena jos romano varomųjų jėgų. Romano herojai išgyvena kasdienę rutiną, tačiau kiekvienas slapčia trokšta „tapti kuo nors kitu“. Autorė apibūdina labai aiškias herojų tapatybes, tai žmonės, virtę šachmatų figūromis, bet jei ne norėjimas „tapti kuo nors kitu“, jie taip ir liktų amžino pato situacijoje. Tiesa, tas norėjimas knygoje nėra akivaizdžiai išreiškiamas, tik nuspėjamas.
Sunku pasakyti, ar šis romanas apskritai apie žmones. Panašu, kad žmonės autorei reikalingi tik kaip tam tikrų jos idėjų įkūnytojai arba sarkazmo taikiniai. Jie necharakterizuojami, jie čia tiesiog negyvi. Vaškinė madam Tussaud (ar madam Undinės) galerija. Vaškiniai popiežiai. Tačiau daug kas mėgsta žiūrėti ir į tokius. Ir Undinės romane šie vaškiniai popiežiai kartais įdomesni už nuodugniai aprašytus kitos lietuvių prozos personažus.
O kodėl? Ką tai liudija? Juk kažką liudija, ar ne?
