Eugenijus Miliūnas (Evaldo Butkevičiaus nuotr.)
Pastaruoju metu sporto arenas projektuojantis architektas Eugenijus Miliūnas pastatuose įžvelgia visuomenės veido atspindžius.
Ne veltui E. Miliūnas kolegų vadinamas filosofuojančiu architektu. Nors pats per daug kuklinasi, vertindamas save teigia, kad jam trūksta žinių ar patirties, tačiau pokalbio temų amplitudė šokčioja nuo architektūros prie religijos ar fizikos ir susipina su antikos filosofų bei fantastikos rašytojų mintimis. O nuo lubas remiančios knygų lentynos šmaikščiai kyšo Ž. Verno kūrinys „20 000 mylių po vandeniu“. Per daug paprasta būtų šį žmogų pavadinti tiesiog įvairiapusiu. Galbūt šiek tiek melancholišku, savikritišku, be galo užsiėmusiu, atsidavusiu savo darbui ir nemėgstančiu paiko iliuzijų pasaulio.
Architektūros prigimtis
Kalbant apie architektą negalima nepaminėti jo suprojektuotų pastatų – Šiaulių arenos, Kultūros ir turizmo informacijos centro Nidoje. Jie – dalis asmenybės portreto, nors galbūt kartais ir paskendę laiko tėkmėje. Pavyzdžiui, Kaune parduotuvė „Rėda“ ar Kalniečių III mikrorajono prekybos ir visuomeninis centras vargiai panašūs į pastatus, kurie kadaise buvo labai reikšmingi. E. Miliūno nuomone, dabar šiuos statinius lengva ranka galima griauti: „Nesu iš tų, kurie žūtbūt siekia išsaugoti savo kūrinius. Visuomet galima griauti, jei manai, kad gali padaryti geriau.“ Tačiau tikrai ne į visus sovietinio laikotarpio pastatus reikia kėsintis. Štai vietoje M. Žilinsko dailės galerijos sunkiai galima įsivaizduoti ką nors kita. Pasak architekto, „nesvarbu, kuriuo laikotarpiu statytas pastatas – ar okupacijos metu, esant primestai santvarkai, ar įsivaizduojamoje laisvoje mūsų dabartinėje visuomenėje. Reikia žiūrėti atmerktomis akimis ir visa, kas pozityvu, išsaugoti. Juk tai yra mūsų istorija, kad ir kokia skausminga ji būtų“.
Gali būti, kad ne vienas estetas, žvelgiantis į Lietuvos architektūros veidą, atsidūsta čia atradęs per daug jaunatvinių spuogelių. Architektai dėl to vis pabėdoja, bet, užuot bandę išnaikinti, kažkodėl vėl lyg tyčia jų prisėja. E. Miliūno nuomone, architektūra – tai visuomenės veidrodis, kurio pakeisti nepajėgūs pavieniai architektai, kunigai, politikai ar valstybės vadovai. Tiesa, ir čia pasitaiko išimčių. „Kita vertus, architektūra – tai kūrybos rūšis, ypač susieta su valstybės ar visuomenės branduoliu, t. y. elitu. Iš tikrųjų architektūra niekada nebuvo demokratiška, be to, demokratija kūryboje apskritai yra labai įtartinas dalykas. Juk ta architektūra, kuria mes žavimės, buvo kurta siekiant įgyvendinti karalių, vyskupų, kardinolų ar feodalų troškimus. Tuo metu nebuvo jokių apklausų ir jei karalius statė sau rūmus, jam geriausiu atveju galėjo rūpėti kito karaliaus, su kuriuo jis konkuravo, nuomonė.“ Dabar, anot architekto, situacija pasikeitė kardinaliai. Kita vertus, garsiai deklaruojami demokratiniai principai dažniausiai pasirodo esą tik regimybė. Vis dėlto iliuzija pati savaime nėra blogai, juk geriau ji nei absoliučiai jokios vilties.
Pasak E. Miliūno, norint išnaikinti minėtus spuogelius, visiems privalu rasti bendrą kalbą, bendrą veiklos vektorių, bet šiems pokyčiams reikia laiko. „Visi ėjome į mokyklą, į pirmą klasę, o po to juk neperšokome tiesiai į trečią, ketvirtą klases. Visi privalo pereiti šiuos etapus. Žinoma, pasitaiko ir nepaprastai gabių vaikų, bet dažniausiai jie būna nuskriausti kitose srityse. Tad išimtis nėra idealas.“ E. Miliūnas siūlo prieš imant skųstis pirmiausia pažvelgti į veidrodį ir ten atrasti nepasitenkinimo priežastis, nes jei jas įvardys kas nors kitas, tuoj sulauks atkirčio: kaip jis drįsta kalbėti – ar pats yra tobulas? Architektas teigia, jog dabar „mes perėjome į kitą laiką, kuriame aktualus ne informacijos kaupimas, o jos atranka. Todėl pagrindinė problema – nebe gauti informaciją, bet sužinoti, kuri jos dalis yra naudinga… Juk tiems, kurie žino šiuos dalykus, jie nebus naujiena, o neišmanantys greičiausiai net nesupras, apie ką kalbama.“
Tariamas paprastumas
Architektūra, pasak pašnekovo, neretai atrodo apgaulingai paprasta. Dabar žmonės (ar verslininkai, ar politikai, ar šiaip aktyvistai) visaip stengiasi paveikti šią sritį. Ypač dėl to, kad čia „sukasi“ dideli pinigai. „Tarkime, visa mūsų statomos Kauno arenos programa kainuoja maždaug 250 milijonų. Kiekvienas žmogus apie ją turi savo nuomonę ir nori dalyvauti ją kuriant. Staiga daugeliui iškyla klausimas, kas tas Miliūnas ir kodėl jis gali spręsti. Kodėl jis neatsiklausia visų? Tačiau net jei pačių geriausių norų skatinamas imčiau teirautis, negaučiau tikslių atsakymų, tik sugaiščiau begalę laiko. Pats turi pasąmoningai girdėti žmonių norus, bet ar paklusti jiems yra vienintelis teisingas kelias?“
Architektas teigia, kad žmonės nesupranta, jog kiti, žiūrėdami į mūsų miestų architektūrą, mato mus kaip nuogus. „Nuvažiavęs kitur, aš taip pat galiu daug ką suprasti apie tenykščius gyventojus. Mes kartais manome, kad pasislepiame, tačiau nepavyksta. Deja, iš išorės atrodome gana liūdnai ir dvidešimt nepriklausomybės metų parodė, jog laisvei esame dar nesubrendę. Vakariečiai irgi ėjo šiuo keliu. Daugelis jų tai prisimena, dėl to į mūsų jaunystę žiūri su geranoriška šypsena.“
Viešumas yra esminė architektūros ypatybė, ši veiklos sritis labai susijusi su visuomene. Juk muzikantas gali groti sau, tapytojas – tapyti, kiekvienas turi galimybę išmesti nepatikusį paveikslą ar išjungti muziką. O bjauriu ar nepriimtinu statiniu taip lengvai neatsikratysi. „Nepastebimai jis daro įtaką žmonių gyvenimui. Jei ši tendencija įsigalėjusi, visas miestas gali tapti atgrasus. Norėdami, kad pastatai būtų patys geriausi, jų kūrėjai turi gyventi sveikoje visuomenėje, o dabartinė mūsų visuomenė vargu ar yra tokia. Anuomet, sovietiniais laikais, trūko medžiagų, dabar – ramaus, nuoseklaus darbo.“
Nepaliekant pėdsakų
Kūryba, menas, architektūra – visa tai yra saviraiškos formos. Projektai negali neatspindėti kūrėjo asmenybės. Kiekvienas menininkas, „perkošdamas“ idėją per save, sukuria unikalų kūrinį, kitaip tariant, palieka žemėje savo pėdsakus. Pasak E. Miliūno, „jei būtume dievai, tai galbūt galėtume eiti gyvenimo keliu nepalikdami žymės. Deja, esame žmonės, tad paliekame įmintus pėdsakus. Neįmanoma gyventi nepajudinus žemės, ir nėra čia kuo didžiuotis. Idealiu atveju norėčiau būti tik sankryžos reguliuotojas arba stebėtojas. Nes nemanau, kad tai, ką dabar darau, atlieku tobulai, nemanau, kad mano pėdsakai gražūs, ir nežinau, ar verta juos palikti.“
Architekto grožio samprata per gyvenimą pakito tris kartus. Jaunam jam atrodė, jog grožis – objektyvi tiesa, absoliutas, jog egzistuoja tobuli Dievo ir gamtos santykiai, o kuriantis žmogus gali tik priartėti prie šio tobulumo. Vėliau E. Miliūnui gimė kita mintis – kad tobulybė atsiskleidžia tiek, kiek yra jos siekiančių žmonių. Tikėjo tuo, bet pamažu vėl viskas apsivertė: „Juk visi mes skriejame į tą pačią vieną šviesą. Juk tai, kad grožis subjektyvus, – tik iliuzija. Mes norėtume taip manyti, nes esame egocentriški. Dabar negaliu pasakyti, kuri tiesa yra tikroji. Kartais įsimyliu vieną saulę, o kartais daug. Galbūt tai nulemia mūsų intelektas? Tiesiog pasaulis yra neišsprendžiama lygtis, nes žmogus jį suvokia remdamasis arba begalybės, daugio, arba vienio kategorijomis.“
Tačiau, pasak E. Miliūno, žmogaus protas negali sumanyti to, ko nėra. Dėl to jis net neabejoja, kad egzistuoja laiko mašina… Kitu atveju žmogus nebūtų jos sukūręs. Nuo architektūros perėjus prie fantastikos bei ateities vizijų ryškiau sublizga pašnekovo akys. Čia – jo stichija. Fantastines knygas architektas ryte ryja nuo vaikystės, ši aistra neišblėsus ir dabar. Tiesa, E. Miliūnas žmonijos ateitį piešia ne itin optimistiškai: „Anksčiau žemė buvo atvira sistema, kurioje galėjai užkariauti naujus plotus, dabar ji tapo uždara, tai reiškia, kad mes gyvename tarsi kosminiame laive, kurį turime tausoti, o ne kalbėti apie begalinį vartojimo didinimą.“ Architektas siūlo įsivaizduoti žemę lyg arbūzą. Laikui bėgant ant jo atsiranda gyventojų – pelėsių. Matyt, pelėsiai irgi reikalingi, nes gamta nieko nesukuria be reikalo. Bet jeigu pelėsiai pradeda manyti, kad jie svarbesni už arbūzą, tuomet jau kažkas yra negerai – arbūzas supus, o gal net visiškai pradings. Vis dėlto E. Miliūnas tiki, kad žmonės ras jėgų žengti toliau, net jei jiems teks ne kartą skaudžiai suklupti.
Kūrėjas prisipažįsta, kad jaunystėje daug svajojo, o dabar, priešingai, nori kuo daugiau suprasti, pažinti. „Kai architektūra man tampa vis labiau suvokiama, vis mažiau džiaugiuosi kurdamas gražius vaizdelius ar fantastinę realybę. Iliuzijų pasaulis tam tikra prasme yra melagingas, nors ir skirtas žmogaus dvasiai pakelti. Tačiau dabar noriu pasaulį matyti nuogą, atvirą, tuščią kaip kosmosą ir bandyti jį suprasti tol, kol dar galiu dalyvauti šiame procese.“
