Nerijaus Čivilio iliustr.
Pasivaikščiojimas po Kauno zoologijos sodą su vaikystės reminiscencijomis ir viešųjų ryšių rūpesčiais.
Didysis vaikystės nusivylimas: Kauno zoologijos sode nebuvo dramblio! Kai tik keliaudavau į tuomet pasiekiamus miestus – Kijevą, Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas), Maskvą – visur būtinai prašydavausi tėvo nufotografuojamas prie dramblių. Jų tais laikais net Talino zoologijos sode buvo, o Kaune – ne. Mano vaikišku supratimu, šis gėdingas faktas stūmė mūsų zoologijos sodą į savotišką antrąją lygą. Savo bendraamžiams svetur būtinai meluodavau, kad Kaune dramblys yra. Tai žinoma! Net du. Ir ruošiasi gimti trečias… Lyg jau tada būčiau nujautęs, kad sodo prestižui neginčijamai turi įtakos didysis Afrikos penketukas: liūtas, leopardas, dramblys, raganosis ir buivolas, kurie svarbūs tiek šiuolaikinių Kenijos ar PAR safarių keliautojams, tiek ir didelių zoologijos sodų viešiesiems ryšiams, nes klientų nevalia nuvilti.
Vaikų nuomonė zoologijos sodams turėtų ypač rūpėti.
Jie mėgsta guvius, ką nors veikiančius gyvūnus. Drybsoti ir vis tiek susilaukti vaikų dėmesio gali nebent didžiosios katės – liūtai ir tigrai, nes kelia baimingą pagarbą arba atgaivina atmintyje kokį nors animacinį filmą. Dėl to paties animacinio filmo nusipelnyti dėmesio gali ir koks nors meškėnas, tačiau jo šlovė paprastai ilgai netrunka. Kiti gyvūnai, jeigu nelaksto iš kampo į kampą arba neėda, nėra tokie įdomūs. Suaugusieji dar būtinai tempia vaikus prie beždžionių, nors ne kartą patyriau, kad vaikų santykiai su beždžionėmis nėra tokie jau paprasti, tik suaugusieji to dažniausiai nepastebi. Gyvatės ir ropliai, kurie leidžia laiką melancholiškai susirangę po kaitrinėmis lempomis, yra savotiška išimtis: vaikai gana atidžiai juos tyrinėja prikišę nosis prie stiklų ir būtinai nori sužinoti, kuri gyvatė yra nuodinga. Beveik visų vaikų gyvenime būna diena, kai jie apeina zoologijos sodą klausinėdami, kuris gyvūnas kanda, o kuris – ne. Kitus stereotipus sukala mamos, tėčiai ir močiutės: kupranugariai spjaudosi, zebras gali įspirti, kiškiai yra bailūs, gyvatės slidžios, meškos nerangios, o štai lamos yra labai gražūs ir geri gyvulėliai, nes jos turi vilnos ir iš jos galima nusimegzti šiltą megztinį. Einam dabar pažiūrėti žirafų, o paskui jau pirksime dešrelę su „bulvytėm fry“!
Yra labai savimi patenkintų lankytojų, kurie minėtą dešrelę su visomis „fry“ sušeria kokiam nors gyvūnui persisvėrę per užrašą „Nemaitinti“. Paskui žiūri žinių reportažą apie zoologijos sode susirgusį ar nugaišusį augintinį ir piktinasi, kad darbuotojai šitokie aplaidūs. Nėra tvarkos!
Kauno zoologijos sodas man visada atrodė kaip vien mokslinio tipo įstaiga, tvarkoma pagal specialistų rekomendacijas, ekspozicija, sudaroma vadovaujantis paprastam lankytojui kartais nežinomais kriterijais.
Zoologijos sodas žmonijos kultūroje yra labai seniai ir savo buvimu tą kultūrą komentuoja. Gal net seniau nei teatras, kokį mes jį pažįstame, ir gali būti, kad abu šie fenomenai net labiau giminingi, nei mes norėtume. Kad ir per tą patį cirką, per Žemaitijoje anuomet populiarius lokininkus, kurie keliaudavo iš mugės į mugę ir linksmindavo žmones šokdindami savo žvėris. Kaip lokius išmokydavo šokti? Užkeldavo ant geležinės plokštės, apačioje užkurdavo ugnį…
Žvėrynų būdavo jau senovės Egipte, Izraelyje, Kinijoje – visur, kur taika tęsdavosi tiek, kad suspėdavo suželti valdovo sodas, o zoologijos sodu jis galėdavo virsti ir savaime, nes užjūrio kolegos ar vasalai vis tiek anksčiau ar vėliau padovanodavo kokį nors neįprastą gyvį. Maharadžų draugams kaip išskirtinės pagarbos ir dieviškumo ženklas tekdavo baltas dramblys, Aleksandras Makedonietis siųsdavo tėvynėn įdomiausius žvėris, sugautus ar nupirktus karo žygių metu, o Romos valdovams bei amfiteatrų administracijoms tiko patys įvairiausi padarai, kad tik būtų pakankamai agresyvūs arenoje. Liūtas ir raganosis, lokys ir jautis – už ką šį vakarą statys sestercijus populus romanus? O tada, sako, kažkuriam Romos impresarijui šovė mintis į programą įtraukti liūtus su krikščionimis. Pasisekimo būta didžiulio, nes romėnai, kaip ir šių dienų televizijos žiūrovai, smurtą mėgo.
Austrai įrodinėja, kad seniausias gyvuojantis „šiuolaikinis“ zoologijos sodas yra Vienoje prie Schönbrunno rūmų. Neturiu pagrindo netikėti, nes Viena yra civilizacijos iškankintas miestas. Niekur kitur nemačiau tiek daug „supakuotos“ gamtos – parkų, tad visai tikėtina, kad tenai ir yra seniausias lig šiol veikiantis žvėrynas, kadaise linksminęs rafinuotą imperatoriaus kompaniją, o dabar atviras visiems austrams ir turistams.
Kauno zoologijos sodas, suprantama, nepalyginti jaunesnis ir jį įkūrė lietuvių Ace’as Ventura – profesorius Tadas Ivanauskas. Jis įkūrė ir zoologijos muziejų Kaune, jis Lietuvoje įkūrė daugmaž viską, kas miestiečio sąmonėje susiję su gamtos pažinimu. Mat zoologijos sodas – būtent miesto kultūros dalis. Savotiška zoologinė Magdeburgo teisė.
Dažniausiai dabar jį taip ir vadina – „Kauno zoo“, nors oficialus sodo pavadinimas yra „Lietuvos zoologijos sodas“. Būtų gerai, kad Lietuvai jis šiek tiek labiau rūpėtų.
Vaikystė, prabėgusi sodo prieigose, suteikia teisę į tam tikrą familiarumą ir išugdo polinkį savintis. Be juokų, pro pravirus buto langus kasdien klausydavomės liūtų riaumojimo – jei gerai atsimenu, smarkiausi koncertai būdavo saulei leidžiantis. Kitą dieną sėsdavau ant dviračio ir mindavau į zoologų būrelį terariumo patalpose: ten jodinėdavome ant vėžlio ir tyrinėdavome pitoną. Gyvatės, priešingai kai kurių žmonių įsitikinimui, nėra slidžios – jos sausos kaip dviračio padanga, o jeigu oro temperatūra neaukšta, pitoną gali vyniotis sau aplink kaklą. Jam dzin. Nebent supykęs įkąs, bet jis juk nenuodingas. Ta pačia proga galima sugriauti ir sopulingų lankytojų mitą, neva liūtas Simba yra vargšas, nes gyvena ankštame narve. Liūtas – vienas tingiausių žemės sutvėrimų ir jeigu jam netrūksta ėdesio… Net ir laisvėje medžioja tik liūtės, o graikų laikais Dzeusui prilygintas patinas visada drybso pavėsyje ir dirba žvėrių karaliumi.
Apskritai, pasibaigus Didžiųjų atradimų amžiui ir daktarui D. Livingstone’ui prasiskverbus į pačią Afrikos širdį, paaiškėjo, kad rūšių atranka šiuolaikiniame pasaulyje dažniausiai reiškia rūšių nykimą. Todėl zoologijos sodai liovėsi būti tik publiką linksminančiais ir keistenybes demonstruojančiais žvėrynais ir pasuko mokslinių laboratorijų keliu, akcentuodami galimybę pamatyti laisvėje išnykusias rūšis ir bandydami jas išsaugoti. „Greenpeace“, šūkiai „Išgelbėkime banginius“ ir nacionalinių parkų bumas privertė lankytojus ilgiau pastoviniuoti prie neišvaizdaus, tačiau laisvėje jau nebesutinkamo gyvūno voljero ir, idealiu atveju, susimąstyti. Imta kalbėti apie gyvūnų teises, o žmogaus teisės padarė galą tokiam pikantiškam faktui, kad buvo laikai, kai zoologijos soduose galėjai pamatyti ir kokios nors žmonių genties atstovą…
Būtent zoologijos soduose nugaišo paskutinis karvelis keleivis, paskutinis sterblinis vilkas. Rūšims, kurias išmokta veisti nelaisvėje, pasisekė labiau.
Kauno zoologijos sodas man visada atrodė kaip vien mokslinio tipo įstaiga, tvarkoma pagal specialistų rekomendacijas, ekspozicija, sudaroma vadovaujantis paprastam lankytojui kartais nežinomais kriterijais. Ir gali tik įtarti, kad štai žalčių kolekcija yra didelė dėl to, kad žaltys labai lietuviškas ir mūsų protėviams šventas gyvūnas, o mano vaikystės laikais gyvenusi meškutė Nida simbolizavo ir lietuvišką gamtos kino dokumentiką, ir prarastos meškų populiacijos ilgesį.
Meškutės Nidos neliko ir laikai pasikeitė dar kartą. Šiandien zoologijos sodai vėl, kaip ikimoksliniais laikais, labiausiai rūpinasi viešaisiais ryšiais ir CNN žinių reportažuose ar „Youtube“ kanalais žiūrovai seka Berlyno zoologijos sodo žvaigždės meškiuko Knuto nuotykius ar sužino, kad į Meksiko zoologijos sodą atvyko įspūdingas juodasis jaguaras. Kinija apskritai teturi vieną sėkmingą viešųjų ryšių projektą – pandas, kurios atkakliai nenori poruotis ir tokiu savižudišku rūšiai elgesiu kelia nerimą žiūrovams šiaurės šalyse.
Keistis turės ir Lietuvos zoologijos sodas. Ar nuskambėjo kaip priekaištas? Negaliu atleisti už dramblį? Ne, ne. Vaikystės vasaros zoologijos sode yra nenugalimos ir verčia rašyti štai tokius tekstus ar, galiu įtarti, R. Tautkui pasufleruoja mintį su savo „Šampaniniu choru“ paremti ne ką kita, o Kauno zoologijos sodą.
Nepamilę jo vaikystėje visada turi šansą tai padaryti per pirmąjį pasimatymą…
