Gintaras Grajauskas (Ryčio Daukanto iliustr.)
Lietuvos kultūros politika yra, ko gero, labiausiai pasaulyje aprašinėjamas neegzistuojantis objektas po skraidančių lėkščių ir Loch Neso pabaisos.
Apie kultūros politiką prirašytos jaučio odos. Apie ją nuolat diskutuojama, rengiamos net kultūros politikai skirtos konferencijos, kuriose protingi žmonės kalba protingus dalykus. Sako, pavyzdžiui: kultūros politikos nebuvimas suponuoja politinės kultūros nebuvimą. Teisingai šneka. Tik kad jos, tos kultūros politikos, kaip nėr, taip nėr.
Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo kiekviena politinė partija savo programoje vos ne pirmu punktu būtinai pamini kultūros svarbą valstybei. Kultūra apskritai yra mūsų valstybės prioritetas. Taip skelbiama oficialiai. Ir nepaisant visų šių kilnių siekių, kultūros teritorijos Lietuvoje kasmet mažėja. Didėja vien chamų ganyklos. Pirmenybinė valstybės sritis pamažu susitraukė iki Čepkelių rezervato dydžio – kažkur ten, pelkynuose, vis dar liūdnai trimituoja gervės, bet mums nė motais. Nykstančiomis rūšimis tegul pasirūpina specialios institucijos.
Kad neišnyktų galutinai tuose savo rezervatuose, nes bus gėda prieš pasaulį. Nors, jei atvirai, nykstančios rūšys vertingiausios tada, kai gražiai iškimštos stovi už stiklo muziejuje.
Tuomet jos nekelia jokių problemų ir atrodo labai pamokomai, galima vesti moksleivių ekskursijas ir šviesti jaunąją kartą.
Į kultūrą taip ir reaguojama – kaip į muziejų: visi vieningai sutaria, jog tai pagarbos vertas dalykas, tačiau niekas ten nesilanko. Valdininkai, paakinti iš Briuselio siunčiamų aiškinamųjų aplinkraščių, nacionalinę kultūrą miglotai įsivaizduoja kaip kulinarinio paveldo saugojimą ir mirusių kultūros veikėjų jubiliejus. Apie tai, kad gali būti ir gyva kultūra, kurią kuria gyvi žmonės čia ir dabar, jiems net minties nekyla.
Svarbiausias požymis, skiriantis mažą valstybę nuo didelės UAB, yra kultūra. Norėtųsi regėti tą požymį, kaip pasakytų medikai, aiškiau išreikštą. Deja, dabartinė diagnozė nieko gera nežada. Visos aplinkybės rodo, kad tas svarbiausias požymis apskritai pavargo reikštis. Aplinkui besibūriuojantys taksidermininkai su kailių skustukais bei ylomis įnirtingai ginčijasi dėl lopais išmuštos paciento odos: vieni sako, jog tai slepiamasis kamufliažas, kiti – kad lavondėmės.
Jei manęs kas paklaustų, ką manau apie tai, kas vyksta, atsakyčiau: visuotinė šalies dekultūrizacija ir decivilizacija. Išpilietinimas. Sąmoningai tai daroma ar ne, nesiimsiu spręsti.
Vienas nykiausių ir pragaištingiausių darinių, dirbtinai perkeltų į Lietuvą iš Vakarų, yra vadinamoji „projektinė kultūra“. Šitas parazitas baisiau už visus Kolorado vabalus ir Afrikos bites žudikes kartu sudėjus. Patekęs į jam tobulai tinkamą dirvą jis suvešėjo ir žaibiškai išstūmė visą skurdžią vietinę florą. Dirvą jam paruošė sovietmečiu aktyviai propaguota meninės saviveiklos kultūra. Atmenat? „Kultūrnamiai“, „agitbrigados“ ir girtų traktoristų kapelos, mokančios pagroti „Ai, ai, ridigdo“ bei „Gale lauko toli“. Labai svarbus darbo baras auklėjant valstietiją ir proletariatą. Šitai industrijai aptarnauti buvo įsteigtos net atskiros specialybės – klubininkystė (žinoma, čia ne „Gravity“ turime omeny) ir masinių renginių režisūra. Į jas dažniausiai stodavo tokie visokie „prie meno“, į tikras meno specialybes nepatekę dėl talento stokos, rimtesnio darbo dirbti negeidaujantys, tačiau miklūs ir „mokantys suktis“. A propos, būtų įdomu kada paskaičiuoti, kiek šitų specialybių diplomantų darbuojasi Seime ir ministerijose, savivaldybėse ir seniūnijose… Galvą dedu, suskaičiavę nustebtumėt. Net labai.
Pasibaigus sovietinei privalomosios saviveiklos erai, ši žavi gildija sutriko tik akimirksniui. Žaibiškai persiorientavusi, ji pakeitė specializaciją: dalis, kaip minėjau, padarė solidžią valdinę karjerą, kita dalis ėmėsi naujais būdais vagoti senus kultūros dirvonus. Kai įsijungsite televiziją ir išgirsite bliaunant „Ai, ai, ridigdo“, labai nenustebkite: tai nėra specialus kanalas protiškai atsilikusiems, tiesiog ten sėkmingai darbuojasi buvęs klubininkas ar „masovikas“.
Minėtoji „projektinė kultūra“ pasirodė besanti tarsi specialiai sukurta tiems kultūros artojams. Parašyti projektą ir gauti pinigų – čia tau ne simfoniją sukurti. Jie komunikabilūs, be skrupulų, lengvai užmezgantys ryšius su panašiais į save, puikiai perkandę projektų rašymo kanonus. Išmokę visokių naujųjų burtažodžių, akimirksniu pavergiančių kiekvieno valdininko širdį (vienas madingiausių dabar – „meno industrija“; vien išgirdus šitą kerėplišką oksimoroną man aptemsta protas, galiu ir užmušt). Jie ir susirenka kultūrai skirtų pinigų liūto dalį. Tiesiog legaliai juos pavagia.
Žinoma, projektus vertina objektyvios ir nešališkos profesionalių ekspertų komisijos (kiek jose klubininkų, irgi būtų galima paskaičiuoti). Jei nori, sakykim, išleisti knygą, o dar nesi pasaulinio lietuviško „bestselerio“ autorius, turi prašyti valstybės, kad paremtų jos leidybą. Surašai, sakykim, tokį raštą, nusiunti, o ten, ministerijoje, sėdi anoniminis ekspertas, kuriam tu prieš mėnesį iš durnumo ir nežinojimo visai neanonimiškai užvažiavai per snukį. Ir šansų gauti paramą tai savo knygai turi labai jau nedaug. Tu to dar nežinai, bet iš esmės esi jau žuvęs, gali eiti ieškotis virvės – kaip koks ūkininkas, pasiuntęs velniop didžiojo lietuviško prekybos tinklo direktorių. Nes labai tikėtina, kad tas tavo nuskaustas ekspertas sėdės ir kitose komisijose, skirstančiose stipendijas, premijas ir kitokias valstybės kilniai dalijamas gėrybes. Tokie jau tų ekspertų įpročiai ir tradicijos.
Čia tik pavyzdys, bet ta priklausomybė nuo valdžios malonės, nuo kažkokių kafkiškų anoniminių ekspertų yra didžiulė ir bauginanti. Ko gero, ji ne ką mažesnė, jei ne didesnė, nei buvo sovietmečiu. Žiūrėk, imsi ir pradėsi galvoti, netyčia, tiesiog savaime, – kaip ir ką rašyti, kad tik įtiktum tiems anoniminiams ekspertams. Tada jau, anot Kafkos, „proces pašol“.
Et, kita vertus, kai pagalvoji, ir ko tik nėra mūsų valstybėje. Ir kultūros politikos nėra, ir socialinės politikos nėra, ir valstybės vizijos nėra… Tik mes patys kažkokiu stebuklingu būdu vis dar esam. Neemigravę ir nenusižudę. O tai ir yra visų svarbiausia ir vertingiausia. Kai politikai kalba apie „atsigręžimą į vertybes“, jie, be abejo, turi omenyje mus visus. Ką gi daugiau.
Lauksim, kol atsigręš. Būtų labai smalsu į akis pažiūrėti.
