Tomo Čiučelio iliustr.
Triukšmingas finansines istorijas sprogdinančioje kultūros sferoje viltys dedamos į naująsias kultūros politikos gaires, kurių projektą parengė prezidentės patarėjų sukviesti profesionalai.
Naujasis dokumentas – tik aštuoni puslapiai, kuriuose tiksliai įvardijami didžiausi skauduliai kultūroje, pagrindinės kryptys ir net uždaviniai, kurių reikėtų imtis. Penkiolikos Lietuvos intelektualų diskutuotą ir visuomenės teismui parengtą Kultūros politikos gairių projektą prezidentė jau pristatė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui. Dabar „šoumeno“ Arūno Valinsko politinės karjeros ambicijų drebinamoje didžiojoje politikoje ši iniciatyva tarsi pakimba nežinomybėje. Jei išsilaikys konservatorių ir krikdemų Vyriausybė, ar kitas Tautos prisikėlimo partijos deleguotas ministras noriai imsis kurti strategiją pagal prezidentės inicijuotas, politikų ir visuomenės pasiūlytas naujas kryptis? Juk nei politinių, nei administracinių tiesioginių svertų įpareigoti tai daryti prezidentė neturi. Vienintelė išeitis – geranoriška vykdomųjų valdžių komunikacija, kuri, A. Valinskui driokstelėjus apie Jos Ekscelencijos prezidentės nuomonės „bobiškumą“, o premjerui A. Kubiliui apie tokį svarbių koalicijos partnerių lyderio, labai švelniai tariant, netaktą atsiliepus santūriai, atrodo sunkiai įsivaizduojama. Kita vertus, Rūta Kačkutė, prezidentės patarėja Švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų grupėje, sako, kad kultūros politika kaip tik turėtų sutelkti, o ne priešinti.
Apie kultūrą – ūkiškai
„Kai rengėme kultūros politikos gaires, bendradarbiavome su Kultūros ministerija. Be to, dokumentas porą kartų diskutuotas kviečiant Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narius. Taigi negalima įžvelgti priešpriešos tarp to, ką daro ministerija, ir tų diskusijų, kurios vyko čia, prezidentūroje. Žmonės, kuriems rūpi kultūra, susitelkė, taip ir gimė šis dokumentas. Todėl tikėtina, kad jis suvienys (nepriklausomai nuo galbūt kilsiančių tam tikrų politinių vėjų), ir bus galima šį dokumentą įgyvendinti“, – sakė prezidentės patarėja, vadovavusi kultūros politikos gaires rengusiai darbo grupei.
Savireguliacija, optimizacija, efektas, konkurencija, indėlis į BVP ir nuo to priklausantis finansavimas iš biudžeto, orientacija į tarptautinius ekonominius santykius, žinių ekonomikos plėtra – apie šalies kultūrą naujajame dokumente daugiausia kalbama šiais laisvojoje rinkoje veikiančiame ūkyje vartojamais terminais. Kartu šie žodžiai sufleruoja, jog kultūros politikoje tikrai neplanuojama tokia revoliucija kaip Lietuvos karinio biudžeto sumažinimas perpus kultūrininkų naudai.
Iš šalies prieš keletą metų emigravęs Lietuvos menininkas Gediminas Urbonas, kuris šiuo metu yra JAV Masačusetso technologijų instituto Architektūros departamento docentas ir Norvegijos mokslo ir technologijų universiteto profesorius, perskaitęs naująjį dokumentą buvo kritiškas. „Pateikiamas labai naivus ir propagandinis kultūros industrijos vaizdelis“, – pakomentavo jis.
O šiuo metu Lietuvos kultūrai teks tenkintis tuo pačiu sumenkusiu finansavimu, nes bent artimiausiu metu jo didinti neketinama.
Dingsta pinigai
Kita vertus, pernai, net ir gilėjant finansiniam valstybės nuosmukiui, o kultūrai skyrus mažiau pinigų, kai kurie Lietuvos kultūros pasaulio elito atstovai negalėjo skųstis sumenkusiu finansavimu. Daugiau kaip trejus metus programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ kontekste buvo kuriama istorijos profesoriaus Alfredo Bumblausko VšĮ Istorinės atminties akademijos inicijuota svetainė „Virtualus istorinis Vilnius“, kurią galima pamatyti internete, adresu www.viv.lt. Pirmąkart šiam projektui pinigų skirta 2007-aisiais (70 tūkst. litų), antrąkart, po metų, – 320 tūkst. litų. Ir galų gale pernai, metų pabaigoje, pačiame finansinės krizės įkarštyje, atseikėta dar 241 tūkst. litų suma. Bet net trejus metus esą trukę intensyvūs svetainės rengimo darbų rezultatai viešai pristatyti tik šių metų balandį. Vilnius jau prieš keturis mėnesius buvo perleidęs kultūros sostinės titulą kitiems Europos miestams. Profesorius A. Bumblauskas griežtai neigia švaistęs mokesčių mokėtojų pinigus ir dėl viešai nuskambėjusių įtarimų žiniasklaidai sakė ketinąs kreiptis į prokuratūrą. Tačiau į prokuratūrą surinktus dokumentus rengiasi nešti ir Audrius Nakas iš ekspertai.eu, kuriam tinklalapio finansavimas sukėlė įtarimų.
Ekspertai.eu rado ir daugiau abejotino finansavimo, išpūstų sunkiai pagrindžiamų projektų sąmatų, sutarčių detalių, tačiau jau dvejus metus prokuratūroje vykstantys ikiteisminiai tyrimai dar nedavė rezultatų. Baigia pasimiršti ir buvusio kultūros ministro Jono Jučo kreipimasis į Vilniaus apygardos prokurorus 2008-ųjų vasarą, iš karto po to, kai atlikę vidaus auditą tarnautojai nustatė, jog viešosios įstaigos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ „1,3 mln. Lt faktinės išlaidos nėra pagrįstos tinkamais ūkines operacijas patvirtinančiais dokumentais“. „Pranešimų apie įtarimus šioje tyrimo medžiagoje nepareikšta. Ikiteisminį tyrimą planuojama baigti gavus visas specialisto išvadas ir atlikus visus būtinus tyrimo veiksmus“, – skelbia prokuratūra.
Pasibaigus 2009-iesiems iš interneto erdvės dingsta „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ proga sukurtos svetainės (nebeveikia culturelive.lt, tavoveidas.lt, culturelive.lt/idejos), kurioms taip pat išleista šimtai tūkstančių litų iš mokesčių mokėtojų pinigų.
Dėl Europos kultūros sostinės titulo derėjęsi Briuselyje dirbę mūsų diplomatai, praėjus metams, neslepia nusivylimo, kad nesugebėjome išnaudoti puikios galimybės. Belieka tikėtis, kad net ir padelsusi prokuratūra atliks savo darbą. Kita vertus, akivaizdu, jog esamas kultūros politikos administravimas prašyte prašosi būti reformuotas.
Nauja Kultūros taryba
Šiuo metu Kultūros politiką ir formuoja, ir administruoja viena Kultūros ministerija. Įsiklausius į Valstybės kontrolės rekomendacijas, naujajame Lietuvos kultūros politikos gairių projekte siūloma atskirti kultūros politikos formavimą ir jos įgyvendinimo mechanizmą. Šitaip siekiama demokratizuoti kultūros valdymą. Dokumento autoriai mano, kad šalia Kultūros ministerijos, kuriai būtų paliktas kultūros politikos formavimo vaidmuo, Mokslo tarybos pavyzdžiu reikėtų įkurti Kultūros tarybą.
„Norime, kad Kultūros ministerija labiau susitelktų į analitinį darbą ir kultūros politiką formuotų remdamasi analize, tam tikrais duomenimis. O Kultūros tarybos darbas būtų efektyviai, skaidriai, objektyviai įgyvendinti kultūros politiką“, – tikino prezidentės patarėja R. Kačkutė.
Nors klausimas, kaip būtų sudaroma Kultūros taryba, jos teigimu, tebėra ankstyvas, vis dėlto ji atkreipė dėmesį į ydingas atrenkamų projektų ekspertavimo praktikas.
„Šiandien Kultūros ministerija turi tikrai daug ekspertų. Jų privalėtų būti mažiau, o atsakomybė – didesnė. Dabar ekspertai pataria, galutinį sprendimą priima ne jie, o kai pareikalauji atsakomybės – visi atsakingi, bet niekas iki galo“, – įsitikinusi pašnekovė.
Pasak R. Kačkutės, naujai įsteigta Kultūros taryba turėtų iš principo keisti ekspertų atranką, reikėtų įvesti jų rotaciją.
„Europoje bet kuris kompetentingas asmuo gali pretenduoti tapti ekspertu. Kandidatui reikia surašyti savo nuopelnus, deklaruoti privačius ir viešuosius interesus ir jis gali būti pakviestas. O Lietuvoje taip nėra – čia ekspertai iš esmės yra tie patys, metų metus nesikeičiantys žmonės. Ir Lietuvoje ekspertais galėtų tapti, pavyzdžiui, projektų nevykdantys akademikai, nepriklausomi, į įvairias sąjungas neįstoję menininkai. Jų kompetencija nė kiek ne menkesnė“, – aiškino prezidentės patarėja.
„Išmilžio“ rodikliai ir BVP
Naująja kultūros politikos formavimo ir administracine struktūra būtų siekiama sumažinti valstybės vaidmenį, taip pat būtų optimizuojamas kultūros įstaigų visoje Lietuvoje tinklas. „Optimizuoti – tai nereiškia naikinti. Tai reiškia efektyvinti darbą, – paklausus, ar darbo grupė siūlo uždaryti dalį kultūros įstaigų, paaiškino prezidentės patarėja. – Galbūt kai ką ir uždaryti, kai ką sujungti, perkelti į kitas patalpas. Bet tai neturėtų būti staigus, nuodugnia analize nepagrįstas politinis sprendimas.“ Pasak jos, Kultūros ministerija turės užsakyti tyrimus ir išsiaiškinti, kaip derėtų optimizuoti.
Nerijaus Čivilio iliustr.
Taigi iš esmės tai yra liberalus, laisvojoje rinkoje pritaikytas veikti kultūros politikos dokumentas, akcentuojantis kūrybinių industrijų svarbą.
Kaip savo tekstuose yra aiškinęs VDU profesorius Gintautas Mažeikis, taip pat išsakęs esminių pasiūlymų ir dalyvavęs diskusijose dėl naujojo dokumento, industrija sinonimiškai dar vadinama pramone. Tai tam tikrų produktų gamyba siekiant juos parduoti, užsidirbti pelno, susikurti gerovę. Kūrybinės industrijos taip vadinamos dėl to, kad galutinio produkto gamybai būtinas kūrybiškumas, kultūrinis išprusimas. Šiai sričiai, pasak G. Mažeikio, priskirtinas filmų kūrimas, architektūra, reklama, dizainas, televizijos ir radijo programų rengimas, knygų ir žurnalų leidyba, programavimas (kūryba informacinėje terpėje), taip pat ir vizualieji menai – teatras, šokis.
„Nemąstykime apie kultūrą kaip apie išlaikomą podukrą. Ji yra pajėgi užsidirbti pinigų. Tačiau dėl šios veiklos srities specifikos reikalinga pirminė investicija, kad kultūra galėtų augti“, – sakė R. Kačkutė. Pasak jos, būtent kūrybinės industrijos generuoja ir augina pinigus, „atidirba“ už investicijas ir pastarosios su kaupu grįžta atgal į valstybės biudžetą.
Menininko G. Urbono nuomone, naujajame dokumente kultūra redukuojama iki pinigų grąžos mechanizmo, tarsi ji pati savaime nebūtų vertinga, tarsi jai nereikėtų veikti ir išlikti kapitalistinių santykių kontekste. „Pateikiamas labai skurdus kultūros supratimas – viena vertus, kultūra reikalinga valdžios reprezentacijai, kita vertus, ji privalo tarsi kokia melžiama karvė pateisinti savo indėlį į BVP. O kas bus, jei „išmilžio rodikliai“ neatitiks lūkesčių? Kultūra bus „išmontuota“?“ – ironizavo G. Urbonas.
Nekomercinis menas klestės
„Šiuo metu nėra išsamaus Lietuvos kūrybos ekonomikos vertinimo, bet, remiantis statistikos duomenimis, Lietuvos kūrybinis sektorius sukuria apie 5 procentus šalies bendrojo vidaus produkto“, – rašoma kultūros politikos gairių projekte. Tai rodo, kad „kultūros srities finansavimas yra neadekvatus ir neteisingas“. Pasak R. Kačkutės, kultūrai skiriamos valstybės biudžeto lėšos neatitinka jos sukuriamos pridėtinės vertės. „Kultūrai atgal iš biudžeto grįžta mažiau nei 1 proc. nuo realiai jos sukuriamo 5 proc. BVP. Tai yra labai daug uždirbanti sritis. Jeigu kultūrai būtų grąžinama bent 2–3 proc., tai ir visos šalies BVP augimas būtų didesnis“, – tvirtino prezidentės patarėja.
Jos nuomone, profesionaliojo, nekomercinio meno klestėjimas nėra ir negali būti kvestionuojamas: „Kultūra yra ir nekomercinė, ji taip pat privalo turėti galimybę būti kuriama ir klestėti. Būtent komercinių kūrybinių industrijų generuojamas pelnas padės remti nekomercinį, profesionalųjį meną, suteiks kokybiško kultūrinio ugdymo nuo pat mažens galimybę.“
O technologijų menininkas G. Urbonas tikino pasigendąs platesnės dimensijos kultūros aptarimo. „Reikėtų įvertinti kultūros ir technologijų, kultūros ir globalizacijos santykius. Lyg ir minimas kažkoks „kritiškumas“, tačiau nepaaiškinama, nei kodėl, nei kaip veikia to kritiškumo mechanizmas“, – sakė jis.
Tai tik keli aktualūs novatoriškieji bei kritiniai naujojo dokumento aspektai. Naujos kultūros politikos gairės tikrai vertos dėmesio, o visuomenės ir politikų debatai turėtų jas pildyti. Ir politikų atsakomybė padaryti viską, kad kultūros žmonės nebijotų nusiimti fariziejų kaukių.
