Smulkiųjų SEB banko akcininkų laimėtas ginčas – įspėjimas stambiesiems kruopščiau planuoti privalomuosius akcijų išpirkimus ir atidžiau vertinti bendrovių turtą. Pagrindinis SEB banko akcininkas prašovė pasirinkdamas privalomojo akcijų išpirkimo laiką, o už šią klaidą jam teks papildomai sumokėti 14 milijonų litų mažiesiems.
Kovo mėnesį šalies kapitalo rinką sudrebino netikėta žinia – smulkieji SEB banko akcininkai po trejus metus trukusio bylinėjimosi įrodė, kad pagrindinio banko akcininko „Skandinaviska Enskilda Banken“ (SEB) pasiūlyta ir Vertybinių popierių komisijos (VPK) patvirtinta akcijų privalomojo išpirkimo kaina buvo per maža. Precedento neturinčią nutartį priėmė Vilniaus apygardos teismas, nustatęs, kad prieš trejetą metų SEB smulkiesiems akcininkams vietoj 266,95 lito už vieną akciją turėjo pasiūlyti 356 litus. Todėl pagal šią teismo nutartį SEB buvusiems smulkiesiems akcininkams turėtų atseikėti papildomus 14 mln. litų, be to, apmokėti visas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro trečdalį milijono litų. SEB banko atstovas Arvydas Žilinskas teigė, kad pagrindinis banko akcininkas apsisprendė teismo sprendimo neskųsti. Jeigu jo neapskųs kitos teismo proceso šalys, tai SEB visiems smulkiesiems banko akcininkams sumokės naują teismo nustatytą vienos akcijos kainą. Prieš kelerius metus pardavusiems turėtą akcijų dalį akcininkams bus sumokėtas skirtumas, atsiradęs nustačius naują akcijos kainą. Apie tai, kaip ir kada bus pervestos šios lėšos, bankas žada informuoti smulkiuosius akcininkus per spaudą ir asmeniškai.
Istorija su tuomečiu SEB Vilniaus banku prasidėjo 2005 metais, pagrindiniam banko akcininkui nusprendus įsigyti likusias banko akcijas iš smulkiųjų akcininkų, ir turėjo pasibaigti 2006-ųjų pabaigoje privalomuoju akcijų išpirkimu. Privalomojo akcijų išpirkimo išvakarėse SEB bankas vertintas 4,1 mlrd. litų, tačiau nustatant akcijų išpirkimo kainą remtasi 2005-ųjų pabaigoje buvusia jų kaina rinkoje. Banko turto vertinimas atliktas 2006 metų viduryje, o pinigai smulkiuosius akcininkus pasiekė tik 2007 metų pradžioje. Kadangi per 2005–2007 metus Lietuvos ekonomika sparčiai augo, o finansų sektorius išgyveno savo aukso amžių, banko vertė per metus taip pat išaugo. Palankią teismo nutartį mažiesiems akcininkams priėmęs teismas nusprendė, kad 2007-ųjų pradžioje SEB bankas buvo vertas 5,1 mlrd. litų.
Tinkamos kainos nustatymas
Įvairiose ES šalyse įmonės akcininkas, kuriam priklauso nuo 90 iki 98 proc. bendrovės akcijų, turi teisę priversti smulkiuosius akcininkus parduoti jiems priklausančią vertybinių popierių dalį, įvykdydamas privalomąjį akcijų išpirkimą. Tačiau privalomasis akcijų išpirkimas turi būti vykdomas užtikrinus tinkamą kompensaciją smulkiesiems akcijų valdytojams. Lietuvoje nusprendus skelbti privalomąjį akcijų išpirkimą taip pat galioja vienintelė tinkamos kainos taisyklė.
Kaip aiškino VPK pirmininko pavaduotojas Vaidas Cibas, Vertybinių popierių įstatymo 37 straipsnis numato keletą būdų, kaip turi būti nustatoma tinkama išperkamųjų akcijų kaina: pirmieji du yra susiję su anksčiau teiktu oficialiu siūlymu, kai privalomojo išpirkimo kaina turi atitikti privalomojo ar savanoriško oficialaus siūlymo kainą. Tačiau privalomasis akcijų išpirkimas turi būti įvykdytas per tris mėnesius nuo oficialaus siūlymo pabaigos, o kaina bus laikoma tinkama tik tada, jei savanoriško oficialaus siūlymo metu supirkta daugiau kaip 90 proc. visų galimų supirkti akcijų. Beje, šiais atvejais akcijų išpirkimo kainos su VPK derinti nereikia.
Trečiasis įstatyme numatytas būdas tinkamą akcijų kainą leidžia nustatyti pagrindinio akcininko pasirinktu metodu. Tinkamai kainai pagrįsti paprastai yra pateikiama turto vertinimo ataskaita, būsima privalomojo išpirkimo kaina iš anksto yra suderinama su VPK. Pastaroji akcijų kainą rekomenduoja pavesti nustatyti nepriklausomiems turto vertintojams naudojant ne mažiau kaip du turto vertinimo metodus, atsižvelgti į vertybinių popierių kainą rinkoje ir laikytis neutralumo principo, t. y. vertinti visą akcijų paketą ir nustatyti vienai akcijai tenkančią verslo vertę. VPK taip pat atlieka savarankišką vertinimą ir, jeigu nustatoma, kad reali akcijų vertė gerokai skiriasi nuo prašomos suderinti kainos, prašymas atmetamas. VPK patvirtinus privalomojo akcijų išpirkimo kainą, ją galima užginčyti tik teisme.
Pasak advokatų kontoros „AAA Baltic Service Company“ partnerės advokatės Daivos Ušinskaitės-Filonovienės, pasaulyje smulkiųjų akcininkų valdomų akcijų vertinimo procese vadovaujamasi dviem skirtingais kriterijais: rinkos verslo verte arba įmonės likvidacine verte. Veikiančio verslo vertė, pasak advokatės, yra dominuojantis kriterijus, taikomas Vokietijos ar JAV teismuose, kai smulkiesiems akcininkams yra tinkamai kompensuojama už viską, kas iš jų yra paimama privalomojo akcijų pardavimo metu. Taikant šį kriterijų atsižvelgiama į įmonės turto vertę privalomojo akcijų išpirkimo sandorio metu, šio turto sukuriamus pinigų srautus, įmonės ir jos antrinių bendrovių veiklos strategiją, ateities perspektyvas, vidutinę akcijų rinkos vertę tam tikru laikotarpiu. Kiekvienam šių elementų priskiriama tam tikra reikšmė, be to, į išperkamųjų akcijų kainą įskaičiuojama kompensacija už turtinės naudos iš tokių akcijų praradimą. Pavyzdžiui, Japonijoje tokia premija turi būti ne mažesnė negu 20 proc. nustatytos akcijų vertės.
Brangus ir ilgas procesas
Lietuvoje smulkieji akcininkai, net ir sulaukę VPK patvirtinimo, negali būti tikri dėl tinkamos akcijų kainos. „Paprastai smulkiesiems akcininkams nėra prieinami visi bendrovės duomenys ir jų pagrindu parengta verslo vertinimo ataskaita, todėl smulkiesiems akcininkams iš principo sudėtinga patikrinti, ar nustatyta kaina yra tinkama, ar ne. Tik jei akcininkas yra patyręs rinkos dalyvis arba akivaizdu, kad siūloma kaina nustatyta vadovaujantis netinkamais kriterijais, jis gali apsispręsti dalyvauti teisiniame ginče“, – sakė D. Ušinskaitė-Filonovienė.
Jos nuomone, smulkusis akcininkas nuo pačios proceso pradžios atsiduria nepalankioje padėtyje, mat būtent jis turi įrodyti, kad privalomojo išpirkimo metu nustatyta akcijų kaina yra netinkama, o teismo proceso metu ant jo pečių gula visos bylinėjimosi išlaidos. Į teismą dėl SEB akcijų išpirkimo kainos 2007 metais kreipėsi smulkusis akcininkas Marius Jakulis-Jasonas, kuriam bylinėjimosi išlaidos iki kol buvo paskelbtas teismo sprendimas atsiėjo apie 350 tūkst. litų. SEB banko akcininkui prieš paskelbiant priverstinį akcijų išpirkimą priklausė 9850 banko akcijų, už kurias jis pinigų nėra gavęs iki šiol.
Teismo procesas SEB prašymu vyko už uždarų durų, o M. Jakuliui-Jasonui atstovavę advokatai nuo pat pradžių argumentavo, kad privalomojo išpirkimo kaina nustatyta neatsižvelgus į kelis reikšmingus elementus. „Akcijų išpirkimo metu Rytų Europoje sandoriai dėl bankų akcijų vyko kur kas didesnėmis kainomis. Kitaip tariant, neabejojame, kad jei tuo metu, kai vyko privalomasis akcijų išpirkimas, būtų buvęs parduodamas stambusis paketas, vienos akcijos kaina būtų buvusi gerokai aukštesnė nei ta, kuri buvo pasiūlyta smulkiesiems akcininkams. Be to, akcijų išpirkimo kaina buvo paskaičiuota metais ankstesne data negu vyko pats išpirkimas. Reikia priminti, kad dėl privalomojo akcijų išpirkimo jo datą nustatė SEB“, – pažymėjo D. Ušinskaitė-Filonovienė.
SEB nustatytai privalomojo akcijų išpirkimo kainai buvo pritarusi VPK. V. Cibo teigimu, komisijos pritarimą galima vertinti tik kaip tarpinį sprendimą, nes jei viena pusė būna nepatenkinta patvirtinta kaina, galutinį sprendimą priima teismas. Vis dėlto komisijos atstovas taip pat pripažino, kad pakeisti stambiojo akcininko nustatytą ir VPK patvirtintą kainą smulkiesiems rinkos dalyviams yra sudėtingas, nes bylinėjimasis trunka ne vienus metus ir kainuoja brangiai.
Manipuliacijos turto verte
Panašių ginčų ateityje gali kilti ir dėl planuojamo trąšų gamintojos „Lifosa“ privalomojo akcijų išpirkimo ar skirstomųjų tinklų įmonių sujungimo. D. Ušinskaitė-Filonovienė įsitikinusi, kad nuo šiol Vilniaus vertybinių popierių biržoje kotiruojamų bendrovių pagrindiniai akcininkai, nusprendę įgyvendinti privalomąjį akcijų išpirkimą ir norėdami išvengti ilgai trunkančių ginčų su mažaisiais akcininkais, turės kruopščiau planuoti išpirkimo procedūras ir jas įvykdyti per kuo trumpesnį laiką. „SEB privalomasis akcijų išpirkimas buvo klaida, nes jo imtasi itin spartaus ekonominio pakilimo metu, kai banko pelnas buvo rekordinis ir nebuvo jokių požymių, kad smulkieji akcininkai reikalautų oficialaus siūlymo“, – teigė advokatė. Daugiau apibrėžtumo vykdant privalomuosius akcijų išpirkimus ar teikiant oficialius siūlymus turėtų užtikrinti ir naujas Vertybinių popierių įstatymo projektas, nurodantis principus, kuriais remiantis turės būti nustatoma tinkama akcijų kaina stambiesiems bendrovių akcininkams privalant ar nusprendus imtis tam tikrų veiksmų.
Vis dėlto V. Cibas abejojo, ar palankus teismo sprendimas SEB smulkiesiems akcininkams galėtų turėti didelę įtaką kitiems panašiems procesams, juolab kad ginčai dėl tinkamos akcijų kainos kyla kone visada, o pagrindinė priežastis – turto vertė. „Turto vertinimas sukelia daug ginčų ne tik privalomojo išpirkimo ar oficialaus siūlymo atvejais, bet ir sudarant pirkimo ir pardavimo sutartį, pavyzdžiui, „Lino“, „City Service“ ar „Leo LT“ atvejais. Norint gauti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą reikia išlaikyti egzaminą, bet vėliau niekas nevertina šių asmenų atlikto darbo kokybės ir negali konstatuoti, kad vertinimas atliktas netinkamai. Tai sritis, kurią reikėtų tobulinti“, – įsitikinęs V. Cibas.
Šį trūkumą nurodė ir D. Ušinskaitė-Filonovienė, pastebėjusi, kad šioje srityje apskritai trūksta teisinio reglamentavimo. Jos nuomone, pasirinkta turto vertinimo metodika ir jos vykdytojai suteikia plačią dirvą manipuliacijoms bendrovės verte. „Lietuvoje trūksta kvalifikuotų nepriklausomų verslo vertintojų, be to, nėra reglamentuota, kokiam laikotarpiui toks vertinimas turi būti atliekamas ir kuriuo metu galiojusi akcijų kaina turi būti pasirenkama kaip tinkama išpirkimo kaina, kokie rodikliai apskritai vertinami, ar tikrinami pateikti akcijas išperkančio asmens duomenys“, – trūkumus vardijo ji.
