Tomo Čiučelio iliustr.
Kas nutinka, kai Europos šalyse per rinkimus dominuoja pagyvenę piliečiai.
1963 m. vienas JAV laikraštis rašė, kad, pažvelgus iš toli, Europa primena „gerontokratiją“. Patys europiečiai, kaip ir jų pasaulėžiūra, buvo jauni (amžiaus vidurkis vos 32 metai). Bet jų lyderiai – tai 87 metų Konradas Adenaueris Vokietijoje, per septyniasdešimt turintys despotai Ispanijoje ir Portugalijoje, Charles‘is de Gaulle‘is Prancūzijoje (tuomet 72-ejų, bet prezidentavęs dar šešerius metus) ir iš jų jauniausias 68 metų britų lyderis Haroldas Macmillanas, netrukus pasitraukęs iš ministro pirmininko posto.
Šiandien Europai ir vėl gresia pagyvenusiųjų viešpatavimas. Bet ne dėl garbaus amžiaus lyderių: šiuolaikiniai politikai dažnai puikuojasi nėščiomis žmonomis ir mokyklinio amžiaus vaikais, o patys pramogauja mūvėdami dviratininkų šortus ir apsiginklavę bėgiojimo priemonėmis. Šį kartą paseno rinkėjai. Iki 2050 metų daugiau kaip trečdalis potencialių Europos Sąjungos rinkėjų bus vyresni kaip 65-erių. O kadangi vyresni rinkėjai rinkimuose dalyvauja gausiau nei jaunimas, jų įtaka gali būti triuškinanti.
Dėl to nerimauja tie, kuriems rūpi Europos pensijų ir gerovės sistemos. Konservatorius iš Didžiosios Britanijos Davidas Willettsas sukėlė sąmyšį, išleidęs knygą „The Pinch“ („Bėda“), kurioje gimusieji per pokarinį demografinį sprogimą (1945–1965 m.) kaltinami pavogę savo vaikų ateitį. Jis teigia, kad tą laikotarpį gimusiems žmonėms priklauso daugiau kaip pusė viso Didžiojoje Britanijoje esančio asmeninio turto, kurio vertė – 6 trilijonai svarų sterlingų (23,6 trilijono litų). Tai lemia ir būsto kainų bumas, ir dosnios įmonių pensijų programos, neprieinamos jaunesniems darbuotojams. D. Willettsas (gimęs 1956 m.) baiminasi, kad pensinio amžiaus sulaukusi tą laikotarpį gimusių žmonių armija gali balsuoti už milžiniškas sumas sveikatos priežiūrai ir pensijoms, nepaisydami jaunesnių mokesčių mokėtojų norų, kurie galbūt pageidautų daugiau jų skirti švietimui.
Šie būgštavimai įkvepia drąsių minčių. Arji Lansas Bovenbergas (gimęs 1958 m.) iš Tilburgo universiteto (Nyderlandai) svarsto, ar nereikėtų tėvams rinkimuose suteikti papildomą balsą už kiekvieną auginamą vaiką. Vienos universiteto ekonomistas Dennisas Muelleris (gimęs 1940 m.) pastebi, kad norintiems neprarasti vairuotojo pažymėjimo seniems žmonėms reikia išlaikyti vairavimo egzaminus. O gal prieš jiems leidžiant balsuoti vertėtų organizuoti pilietiškumo egzaminus, kurie būtų panašūs į daugeliui imigrantų duodamus pilietiškumo testus? Yra politinių partijų, įskaitant britų leiboristus, siūlančių teisę balsuoti suteikti nuo 16 metų.
Tokie sprendimai dažnai turi trūkumų. Jie diskriminuoja negalinčius turėti vaikų. Arba įžeidžia vyresnius rinkėjus, kurie savo šalims tarnavo dešimtmečius. 2008 m. Austrija pirmoji Europoje leido šešiolikmečiams balsuoti nacionaliniuose rinkimuose. Daugelis jų iškart puolė balsuoti už kraštutines dešiniąsias partijas, kurias labiau palaikė jaunimas nei senuomenė.
Mintį, kad Europos Sąjungoje įsigalės gerontokratija, pesimistiškai vertinti nesunku, nes ES jau dabar sunku išlikti konkurencingai. Eurobarometro apklausos, kuriose dalyvauja po 1000 piliečių iš 27 ES narių, pateikia daug įrodymų, kad politiniai ir ekonominiai polinkiai priklauso nuo amžiaus. Pavyzdžiui, vyresni rinkėjai mažiau patenkinti savo gyvenimu ir pesimistiškiau vertina ekonomikos ateitį. Vyresni europiečiai dažniau linkę teigti, kad 1989 m. nutraukus geležinę uždangą gyvenimas jų šalyje „nebe toks saugus“. Beje, tai būdinga ir Rytų, ir Vakarų Europoje.
Apskritai europiečiai ne tokie verslūs ir mobilūs kaip amerikiečiai. Skirtumus pagal amžių slepia vidurkiai. Viena 2007 metų Eurobarometro apklausa nustatė, kad 61 proc. amerikiečių mieliau dirbtų savarankiškai. Jaunesnių kaip 24 metų europiečių entuziazmas, susijęs su rizikinga verslininko laisve, beveik prilygo amerikietiškajam. Nors vyresni europiečiai buvo linkę rinktis samdomą darbą už reguliarų atlyginimą.
Tačiau susitelkus į amžių galima ir nepastebėti rimtesnės Europai gresiančios problemos. Žinoma, Eurobarometro apklausos rodo, kad nuomonių skirtumai priklauso nuo amžiaus. Bet šiuos skirtumus pranoksta skirtumai pagal tautas. Kad ir noras dirbti savarankiškai. Vyresni europiečiai verstis vieni linkę rečiau nei jaunimas, bet skirtumas nedidelis. O skirtumai tarp Europos priešingybių didžiuliai: 57 proc. portugalų norėtų dirbti savarankiškai, bet belgų – tik 30 proc. (Anot apklausos, belgai ypač linkę į fiksuotas darbo valandas, ir ši išvada pasitvirtina savaitgalį Briuselyje mėginant rasti santechniką).
Auksiniai senukai
Eurobarometras neseniai klausė, ar dirbti pageidaujantiems pensininkams valdžia turėtų suteikti daugiau galimybių. Pagal amžiaus grupes skirtumai nežymūs, bet pagal tautas – stulbinami. Beveik 9 iš 10 respondentų Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Suomijoje ir Nyderlanduose sakė, kad norintiems dirbti senukams reikia padėti. O štai kitas kraštutinumas – 55 proc. graikų šiai minčiai prieštarauja. Galbūt dėl to, kad Europos Sąjungoje graikai labiausiai linkę tikėti klaidinga nuomone, jog darbo vietų skaičius yra baigtinis: dauguma sutinka, kad vyresniems žmonėms dirbant ilgiau, „jaunimui bus mažiau darbo vietų“. Klaidingas įsitikinimas, kad dirbantys senukai automatiškai atima darbo vietas iš jaunimo, populiarus Kipre, Vengrijoje, Portugalijoje ir Italijoje, nors šiose šalyse senėjimo lygiai labai skiriasi. Kitaip tariant, nacionalinė politinė kultūra svarbesnė už amžių.
Regis, Ispanijos Vyriausybė bijo net pradėti kalbas apie didesnį pensinį amžių. Kiti drąsesni. Šiaurės šalyse teisiškai nustatytas pensinis amžius vis dažniau susiejamas su gyvenimo trukme.
Šio mėnesio pradžioje olandų profsąjungos vadovas Peteris Gortzakas pasiūlė, kad darbuotojams reikia pažadėti fiksuotos trukmės pensiją, tarkime, 20 metų, jų pensinį amžių apskaičiuojant tuos 20 metų atėmus iš vidutinės gyvenimo trukmės jų sektoriuje (t. y. dirbantys sunkesnį darbą galėtų anksčiau išeiti į pensiją).
Gerontokratinė valdžia, žinoma, kelia ilgalaikį pavojų. Bet labiausiai Europai reikia saugotis, kad ji nesubyrėtų kai kurioms šalims su senėjimu tvarkantis geriau nei kitoms. Vyresnis amžius nėra reformų priešas – tai neišmanymo, savanaudiškumo ir drovumo prerogatyva. Šios ydos būdingos ne tik vyresnio amžiaus žmonėms, kurie gali būti ir sukaupę išminties. Ateinančiais dešimtmečiais Europai jos reikės daug.
