Scanpix nuotr.
Saulės baterijų kaina krinta gana sparčiai, kad tai pakenktų Vakarų gamintojams, bet dar nėra tokia žema, kad saulė būtų konkurencingas elektros energijos šaltinis.
Saulės energija tapo nepatraukliu paaugliu. Kadaise ji buvo miela ir mažytė, švytinti ir nauja bei daug žadanti. Be abejo, ateis diena, kai iš jos išaugs solidus pilietis, galbūt net ir stambi persona. O kol kas ji įstrigusi tarpinėje būsenoje: jau ne lepinamas ir paikinamas vaikas, o dar negalinti gyventi pati. Tai iššūkis ir valstybių valdžiai, norinčiai, kad saulės energija užaugtų didelė ir tvirta, ir įmonėms, kurios iki šiol užsidirbdavo iš jos progreso. Niekas neabejoja, kad augimas nesustos, bet kyla klausimas, ką labiausiai kamuos skausminga šios energijos rūšies plėtra.
Saulės energija populiari, nes ji švari ir jos daug. Bėda, kad ji tebėra brangi. Tarptautinė energijos agentūra (angl. International Energy Agency, IEA) neseniai apskaičiavo, kad iš fotovoltinių sistemų (saulės elementų) gaunama energija kainuoja 200–600 JAV dolerių už megavatvalandę, priklausomai nuo įrengtos sistemos efektyvumo ir būsimai produkcijai taikomos nuolaidos. Palyginimui, 50–70 JAV dolerių už MWh iš pakrančių vėjo jėgainių JAV (IEA vertinimu) ir dar žemesnės kainos už iškastinio kuro energiją, nebent įskaičiuotume mokesčius už šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Saulės energijos savikaina mažėja; po kelerių metų kai kuriose saulėtose vietose iš saulės energijos pagamintą elektrą gali būti įmanoma gauti taip pat pigiai kaip ir iš elektros tinklo, o vėliau saulės energija gali konkuruoti su įprastais elektros perdavimo į elektros tinklus būdais. Bet kol kas saulės elementų rinka nebūtų reikšminga, jei šios srities nesubsidijuotų valdžia.
Turint omenyje, kad subsidijų yra įvairių ir įvairiose vietose, netgi itin dosnių, rinka yra ir ji sparčiai auga. Pasak tyrimų kompanijos „Bloomberg New Energy Finance“, 2010 metais naujų fotovoltinės energijos sistemų paklausa bus 10,5 gigavato; tiek ji išaugs nuo vos 1,7 GW paklausos, buvusios 2006 metais. Per tuos ketverius metus augimą nuolat skatino Vokietijos supirkimo tarifai – garantuota saulės energijos kaina, dėl kurios kiekviena šalyje įrengta plokštė yra pelninga investicija iš elektros vartotojų. Per tą laikotarpį pasaulinė pasiūla gana ilgai tiesiog neatsiliko nuo paklausos, o saulės modulių – surinktų elementų, kuriuos galima užkelti ant stogo, įrengti lauke arba dykumos sklype – kainos išliko gana stabilios.
Tačiau pernai kainos pradėjo kristi. Viena priežasčių – išaugusi silicio, iš kurio gaminama dauguma fotovoltinių elementų, pasiūla. Kita – į rinką ateina vis daugiau Kinijos įmonių, turinčių mažą savikainą. 2007 m. pradėjus Kalifornijos saulės energijos iniciatyvą, kuria siekiama ant stogų įrengti saulės baterijų plokščių, tik 2 proc. naudojamų modulių buvo kiniški. Pasak „New Energy Finance“ atstovo Nathanielio Bullardo, 2009 m. paskutinį ketvirtį jų jau buvo 46 proc. Kinijos gamintoja „Yingli Solar“, elementus gaminanti mažiau kaip dešimtmetį, per ateinančius metus ketina pristatyti elementų, kurių nominalų suma sieks vieną gigavatą.
Kuo žemesnė modulio kaina, tuo patrauklesnis atrodo supirkimo tarifas. Krintant kainoms, Vokietijoje įrengiama vis daugiau saulės elementų. Pernai šioje šalyje įrengta apie pusė viso pasaulio naujų sistemų. Dėl to supirkimo tarifas buvo sumažintas, o šią vasarą bus mažinamas ir vėl, slopinant paklausą ir palaikant pigiai gaminančias įmones. Didžiausia Vokietijos plokštelių (plokštelė – gamybos etapas tarp išgryninto silicio ir pagaminto saulės elemento) gamintoja „Q-Cells“ pastebėjo, kad pernai jos rinkos vertė sumažėjo perpus. Regis, elementų gamintojų maržos nusmuko dar labiau. Vis daugiau gamintojų gamybą perkelia į Kiniją.
Kai kurios įmonės, pavyzdžiui, Vokietijos „SolarWorld“, kurios veikla apima viską nuo silicio gryninimo iki plokščių įrengimo, turi pripažintų firmos ženklų ir dėl to gali nustatyti didesnes už nominalias kainas. Bet daugumai saulės baterijų plokštės yra daugiau ar mažiau prekė, pravartesnė stambiems gamintojams, galintiems gauti pigaus kapitalo. „Dabar karaliauja kapitalo kaina“, − sako pramonės veteranas B. J. Stanbery’s, įsteigęs naują saulės elementų gamintoją „HelioVolt“.
Regis, karalius įsikūrė Kinijoje. Pasak įmonių technologijų vadovo Marko Pinto iš saulės elementų gamybinės įrangos stambiausios tiekėjos „Applied Materials“, Kinijoje jau susikaupė pusė pasaulio gamybos pajėgumų. Jis sako, kad gamybos pajėgumai šiais metais augs sparčiau, nei tikėjosi jo įmonė, o du trečdaliai plėtros teks Kinijai. Įmonė visai neseniai atidarė naują mokslinių tyrimų centrą Siane.
Atpigus plokštėms, vėl susidomėta elektrinių dydžio sistemomis. Ispanijai 2007 metais įvedus dosnų supirkimo tarifą, jis paskatino pirmąjį tokių visuotinio masto projektų bumą, ir dviejų gigavatų bendro pajėgumo jėgainių buvo įrengta prieš nemaloniai nustebintai vyriausybei tarifą apribojant. Visuotinio tiekimo rinka nuo to meto snūduriuoja, bet jei elementai bus pigūs, nedaug tereikės, kad jų sumontavimas saulės atokaitoje atrodytų patrauklus. Tokiu atveju, kaip rodo Ispanijos pavyzdys, tai gali vykti labai sparčiai.
Didžiausią visuotinio masto kanalą turi įmonė „First Solar“, viena pirmųjų pradėjusi gaminti vadinamuosius „plonuosius“ elementus. Jiems silicio reikia mažiau nei storesniems giminaičiams arba nereikia iš viso, o gamyba gali būti pigesnė, bet dažnai jie mažiau efektyvūs, tinkamesni dykumoms arba saulėtiems sklypams miesto pakraštyje nei riboto ploto stogams. „First Solar“ plokščių, kuriose vietoj silicio naudojamas kadmio telūridas, gamyba kainuoja mažiau kaip dolerį už vieną vatą, taigi jos pigesnės už bet kokius varžovus iš silicio. Įmonės metinės produkcijos suminis nominalas siekia apie vieną gigavatą. Pernai ji sudarė sandorį dėl gamybos Kinijoje ir įsitaisė žurnalo „Forbes“ sparčiai augančių technologinių įmonių sąrašo viršuje.
Bet kai kurie rizikos draudimo fondai perleidžia „First Solar“, sudarydami trumpalaikio vertybinių popierių skolinimo sandorius, remdamiesi tuo, kad krintant įprastų elementų kainoms jos pranašumas išnyks.
Be to, įmanoma, kad ją tiesiog pralenks konkurentai. Yra įvairių besikuriančių įmonių, kurios ieško būdų gaminti dar pigesnes plonas plokšteles, pavyzdžiui, „Nanosolar“ Kalifornijoje ir „HelioVolt“, nors joms dar reikia įrodyti, kad jos gali užsiimti patikima masine efektyvių elementų gamyba. B. J. Stanbery’s sako, kad „First Solar“ įrodžius, jog tokie būdai gali viską pakeisti, tuo domisi norinčios į saulės energijos verslą įsitraukti didesnes įmones, o pažangiausi silicio elementų gamintojai, kurie mieliau kortas sumaišytų patys nei matytų sumaišant jų kortas, tikisi panašia technologija papildyti savo portfelius.
Visuotinio tiekimo rinka irgi paryškina saulės energijos trūkumus ir kainą. Būdinga elektrinės dydžio sistema dėl debesų, nakties, purvinų plokščių ir kitų dalykų energiją gamina išnaudodama tik penktadalį didžiausio pajėgumo. Norint pakeisti 1 GW akmens anglimis kūrenamą elektrinę, išnaudojančią 70 proc. pajėgumo, reikėtų apie pusės pernai visame pasaulyje įrengtų saulės baterijų plokščių sistemų, kurių suminis nominalas − 6 GW.
Tai vienas argumentų, dėl kurio verčiau pasvarstyti apie kitą saulės energijos technologiją – terminę saulės energiją, kai įrengti veidrodžiai koncentruoja šilumą, gamina garus ir taip suka turbinas. Efektyvias saulės termines elektrines iš esmės galima statyti tokiu pat mastu kaip dujomis kūrenamas elektrines, tiekiančias kelis šimtus megavatų.
Tokias dideles elektrines sunkiau finansuoti nei mažas fotovoltines sistemas, joms reikia daugiau planavimo leidimų ir infrastruktūros, pavyzdžiui, elektros perdavimo linijų. Bet jos gamina daug energijos. Kalifornijoje įsikūrusi „Brightsource Energy“ neseniai gavo valstybinių paskolos garantijų projektui Mohavių dykumoje, kuris, jei bus įvykdytas, galėtų tiekti daugiau energijos nei visi JAV pernai įrengti fotovoltiniai elementai.
