Scanpix nuotr.
Pelenų debesis iš Islandijos ugnikalnio kelioms dienoms uždarė Europos oro erdvę. Tikėtina, kad artimiausiu metu tokių nemalonių staigmenų bus daugiau.
Yra stichinių nelaimių, pavyzdžiui, 2004 m. cunamis Indijos vandenyne, kurios smogia netikėtai. Tik po laiko pradeda atrodyti, kad tokiems dalykams žmonės turėjo būti pasiruošę. Prieš kitas nelaimes vyksta generalinės repeticijos. Ejafjadlajokudlio išsiveržimas Islandijos pietuose kaip tik toks ir buvo. 2008 m. vasarį visos Europos oro eismo kontrolės tarnybų pareigūnai ir meteorologijos tarnybų bei oro linijų atstovai vykdė pratybas, imituodami stulbinamai panašų išsiveržimą. Jie pasirinko ne Ejafjadlajokudlį, o jo kaimyninį ugnikalnį Katlą, ir orų sąlygos šiek tiek skyrėsi. Bet procedūros buvo tokios pat.
Gavęs hipotetinio išsiveržimo duomenis, Londono Vulkaninių pelenų konsultavimo centras (VAAC) – vienas iš devynių regioninių centrų, kurie kartu teikia tokias paslaugas bene visam pasauliui – paleido savo kompiuterinius modelius. Vulkaninių dūmų kamuolio vaizdai buvo įtraukti į orų prognozės modelius, kuriuos naudoja Didžiosios Britanijos Meteorologijos tarnyba (jai priklauso ir Londono VAAC). Modeliuotojai numatė, kaip hipotetiniai pelenai apima Šiaurės jūrą, o baigiantis dienai pasiekia Beneliukso šalis bei rytų Angliją. Savo išvadas jie perdavė skrydžių kontrolieriams, kurie pradėjo spręsti praktinius klausimus, susijusius su perspėjimu, šimtų skrydžių nukreipimu kitais maršrutais ir dar tūkstančio atšaukimu. Nuo realios situacijos pratybos skyrėsi keliais esminiais aspektais: jos vyko tik vieną dieną ir vargu ar jų poveikį pajuto nors vienas skrydžių kontrole neužsiimantis asmuo. O štai dėl Ejafjadlajokudlio išsiveržimo balandžio 15 dieną teko uždaryti ir Didžiosios Britanijos, ir beveik visos likusios Europos oro erdvę; vis didėjant chaosui ji uždaryta liko penkias dienas.
Skrydžiai buvo uždrausti, nes pelenų debesiui, kaip prognozavo Londono VAAC, išplitus gana toli, sunku pro jį įvykdyti bet kokius maršrutus. Įvairios reguliavimo tarnybos nusprendė, kad bet kuri regiono vieta, kurią pagal prognozes turėjo pasiekti pelenai, laikoma zona, į kurią nevykstama.
Ugnis ir ledas
Niekas neneigia, kad ugnikalnių pelenai gali sugadinti reaktyvinius variklius skrendant. Variklio karštis tirpdo smulkiai sumaltą uolą, ji aptraukia vėsesnes mechanizmo dalis ir stabdo jo veikimą. Mažesnės koncentracijos pelenų debesys gali iš karto ir nepaveikti variklių darbo. Bet, priimant sprendimą uždaryti oro erdvę, į ribą tarp pavojaus, potencialios žalos ir saugumo bei į šių aspektų skirtumus, kuriuos lemia pelenų dalelių rūšis ir skaičius, atsižvelgta nebuvo. Situaciją apsunkino tai, kad pelenų debesies sklaidos kompiuteriniai modeliai tik pačia bendriausia prasme nurodė, kur galėtų būti pelenų.
Tai tikrai geriau nei nieko, bent jau radioaktyviųjų dulkių atveju (modelis buvo sukurtas būtent joms): tokiais atvejais dominuoja požiūris, kad atsarga gėdos nedaro, o iškritus dulkėms Geigerio skaitiklis praneš, ar modelio prognozės dėl poveikio vietų buvo teisingos. Jis ne toks pravartus pelenams, kurie dar neiškrito, o kaip tik pasklido debesimis bei sluoksniais įvairiuose aukščiuose, taigi juos dideliame atmosferos plote veikia skirtingos vėjo sąlygos. Jei tas didelis atmosferos gabalas būtų virš Kamčiatkos pusiasalio Rusijoje arba virš kokio kito atokaus, bet vulkaninio regiono, netikrumas nebūtų toks blogas, nes už tam tikrą kainą tą plotą būtų galima tiesiog aplenkti. O kai dėl uždraustosios zonos lėktuvai negali leistis arba kilti iš Heathrow, Schipholio ir Charles‘io de Gaulle‘io, situacija šiek tiek beviltiškesnė.
Savaitgalį ir oro linijos, ir tyrimų agentūros atliko bandomuosius skrydžius. „Air France-KLM“, „British Airways“, „Lufthansa“ ir kitos kompanijos įvykdė per 40 skrydžių. Matyt, patikrinus variklius neaptikta jokios nepriimtinos žalos. Balandžio 21 dieną CAA nustatė naują taisyklę, kad regionai, kuriuose, kaip manoma, dulkių kiekis kubiniame metre mažesnis kaip 2000 mikrogramų, laikomi saugiais skrydžiams. Ši ribinė vertė, teigia CAA, nustatyta pagal įrangos gamintojų duomenis; pagrindinis Europos orlaivių reaktyvinių variklių gamintojas „Rolls-Royce“ to nekomentavo. Naujasis saugumo lygis apie 100 kartų didesnis už foninį dulkių lygį pažemėje. Be to, jis gerokai pranoksta vertes, kurias tiriamasis orlaivis virš Didžiosios Britanijos fiksuoja nuo pat išsiveržimo pradžios; per tuos skrydžius neaptiktas nė vienas dangaus lopas, kuriame pelenų tankis viršytų 400 mikrogramų kubiniame metre – 20 kartų daugiau už foninį lygį.
Net jei prieš dvejus metus vykusios pratybos neužfiksavo kai kurių problemų, kurių gali sukelti islandų ugnikalnis, jos vis dėlto parodė, kad bendrą situaciją numatyti tikrai galima. Povandeninių kalnų grandinė eina per Atlanto vandenyno vidurį, o Islandija – „karštojo taško“ pasekmė, kuriame medžiaga kyla iš Žemės gelmių, dalį šios grandinės išstumdama į vandenyno paviršių. Ir karštieji taškai, ir viduryje vandenyno esančios grandinės yra vulkaniškai aktyvios, taigi Islandija aktyvi dvigubai. Joje bauginančiai daug ugnikalnių, iš kurių 33 nuo pastarojo ledynmečio pabaigos (apytikriai prieš 12 tūkst. metų) išsiveržė bent kartą arba daugiau.
Tarp šių ugnikalnių Ejafjadlajokudlis nėra nei itin didelis, nei itin aktyvus. Nuo Islandijos apgyvendinimo IX a. jis buvo išsiveržęs tik tris kartus. Štai kodėl oro eismo pratybų planuotojai pasirinko už 25 km esantį Katlą, kuris paprastai išsiveržia kas 30–80 metų ir kur kas įspūdingiau. Bet aplinkybės susiklostė taip, kad šis Ejafjadlajokudlio išsiveržimas, nors ir gana mažas, pelenų kiekiu savo gebėjimus pranoko pirmosiomis dienomis, išmesdamas gerokai daugiau smulkių pelenų nei įprasta. Smulkūs pelenai gali nukeliauti toliau nei sunkesnė medžiaga, bet jie vis tiek nemenkai kenkia varikliams, jei kiekis nemažas.
Islandų vulkanologas Thorvalduras Thordarsonas sako, kad pelenų smulkumas šiuo atveju neįprastas. Dauguma pelenų dalelių paprastai būna 50–100 mikronų (milijonosios metro dalies) skersmens. Bet už 50 km į rytus nuo išsiveržimo ketvirtis ant žemės krintančių pelenų buvo iš 10 mikronų arba smulkesnių dalelių. Ore sugautų pelenų tyrimai rodo, kad kiekvienai didžiausių dalelių (apie 300 mikronų) tenka milijonas arba daugiau tokių, kurių dydis − vos 2 mikronai. Taigi nors bendras išmestas tūris, vertinamas apie 0,14 kubinio kilometro, yra mažas, didelius atstumus galinčių nukeliauti pelenų kiekis yra didelis. Dėl daugybės smulkių pelenų ir orų sąlygų, kurios juos paskleidė virš Europos, užuot nustūmusios į Grenlandiją ar į Azorus arba iš dangaus nuplovusios didžiulėmis liūtimis, Londono VAAC vis siuntė perspėjimus.
Didelį smulkių pelenų kiekį lėmė du veiksniai. Vienas – lavos sudėtis. Kuo klampesnė lava, tuo sunkiau prasiveržti jose esančioms dujoms. Dėl to ji dažniau sprogsta, išmesdama pelenus į orą. Islandijos standartais Ejafjadlajokudlio lava yra gana klampi. Kitas veiksnys – vanduo. Ištirpusios lavos tiesioginis kontaktas su vandeniu arba ledu irgi skatina sprogimą, kuris išmeta smulkių dulkių. Tokius šėliojimus lėmė nedidelė ledo kepurė Ejafjadlajokudlio viršūnėje.
Per pastarąjį prieš tai buvusį Ejafjadlajokudlio išsiveržimą, nuo 1821 m. pabaigos iki 1823 m. pradžios, lava irgi buvo gana klampi. Bet tai nereiškia, kad iš ugnikalnio nuolat kilo smulkūs pelenai. Per tą laikotarpį jis kartais plykstelėdavo, o paskui vėl nurimdavo iki dundėjimo. Jei šio išsiveržimo trukmė bus panaši, pagrįstai galima tikėtis ko nors panašaus. Tikėtina, kad vandens ir ledo poveikis irgi bus su pertrūkiais, o išeikvojus kalno viršūnėje esančius rezervus viskas šiek tiek nurims.
Karšta istorija
O kaip kiti salos ugnikalniai? Daug dėmesio skiriama Katlai, nes pastarieji Ejafjadlajokudlio išsiveržimai, regis, buvo jo didesniojo kaimyno išsiveržimų pranašai. Nors priežastinį ryšį rodančių geofizinių įrodymų nėra, kaimyniniai ugnikalniai gali priklausyti tai pačiai sistemai, ir jos egzistavimas paaiškėtų tik tai sistemai pradėjus aktyviai gurguliuoti.
Vulkanologai nesutaria dėl šios galimos sąsajos svarbos, bet sutaria, kad Katlai išsiveržti jau seniai metas (pastarąjį kartą jis išsiveržė 1918 m.), o kai kurie įtaria, kad vėlavimas gali virsti itin įspūdingu jėgos demonstravimu. Katlos išsiveržimai gali būti 100 kartų smarkesni nei tai, kas vyksta su Ejafjadlajokudliu. Žmonių gyvenimą pietų Islandijoje tai sutrikdytų kur kas labiau: po kelių valandų nuo išsiveržimo pradžios didžiulis srautas iš po Katlos ledo kepurės nuplautų kelius į pietus, todėl dėl šios priežasties kalnas itin gerai stebimas. Žalos jis galėtų pridaryti ir atokesnėms teritorijoms. Apytikriai prieš 10 300 metų didžiulis išsiveržimas – manoma, kad vienas iš Katlos – pelenais apklojo visą šiaurės Europą. Kai sprogstamieji ugnikalnių išsiveržimai Islandijoje ir bet kurioje kitoje Arkties vietoje yra gana dideli, kad pastebimai ir ilgam laikui migla aptrauktų viršutinius atmosferos sluoksnius, jie, regis, gali pakeisti orų sąlygas ir visame pasaulyje. Yra įrodymų, kad jie susilpnino Nilo tėkmę ir sutrikdė musonus.
Katla – dar ne blogiausia, ką gali pasiūlyti Islandija. Jos ugnikalnių sprogimo energija neprilygsta kai kuriems išsiveržimams „ugnies žiede“ Ramiojo vandenyno regione, pavyzdžiui, XIX a. Tamboro ir Krakatau išsiveržimams, jau nekalbant apie priešistorinius Taupo (Naujoji Zelandija) ir Tobos (Indonezija) išsiveržimus, kurie buvo gana dideli, kad pasauliniam klimatui padarytų didžiulį, nors ir trumpalaikį poveikį (žr. pav.). Bet salos pietryčiuose esančio Eraivajokudlio išsiveržimas 1362 metais pranoko net Vezuvijų, kuris 79 metais sunaikino Pompėją ir Herkulanumą. Tai galėjo būti didžiausias trinktelėjimas Europoje nuo XVII a. pr. Kr. išsiveržusio Tyro, kuris nuniokojo Mino civilizaciją gretimoje Kretoje. Be to, sprogstamoji jėga nėra vienintelis ugnikalnio piktavališkumo matas. Po Islandijos vulkaninio plyšio Lakio išsiveržimo 1783 metais nuodingos dujos pasklido po visą Europą.
Neramu dar ir dėl to, kad, regis, prasidėjo Islandijos ugnikalnių – ypač esančių po jos centrine ledo kepure, nes esant vienodoms sąlygoms jų prasiveržimas išmes daugiau sprogių dūmų – aktyvumo ciklas. Galbūt tai lemia juos maitinantis karštasis taškas. Remiantis šiais duomenimis, augančio aktyvumo galima tikėtis ateinančius 40 metų ar panašiai. Keli pastarieji dešimtmečiai buvo ramus laikotarpis. Tikėtina, kad pirmąjį skrydžių per Šiaurės Atlantą penkiasdešimtmetį dangus buvo itin skaidrus.
