Scanpix nuotr.
Pamirškime hipotezes ir žvelkime į politikos kryptis. Jos rodo, kad laimėti nusipelno konservatoriai.
Prabėgo daug laiko nuo to, kai atrodė, jog nuo rinkimų Didžiojoje Britanijoje priklauso tiek daug. Iki jų likus kelioms dienoms, iš apklausų aiškėja, kad senąją dvivaldą – kai Didžiosios Britanijos balsų dauguma (first-past-the-post) pagrįstoje sistemoje padorią daugumą užsitikrindavo leiboristai arba konservatoriai – išstūmė pasidalijimas į tris grupes, kur Nicko Cleggo Liberalai demokratai gali surinkti apie 30 proc. balsų, šiek tiek atsilikdami nuo Davido Camerono torių ir mažumėlę pralenkę Gordono Browno leiboristus. Didžiosios Britanijos rinkimų mechanizme mažyčiai rinkėjų balsų pokyčiai galėtų reikšmingai paveikti kiekvienai partijai teksiančių vietų skaičių. Tikintis, kad nė viena partija parlamente nesurinks daugumos, derybos jau prasidėjo. Kaip ir spėlionės dėl ryškaus persirikiavimo: prie centro kairės, prie centro dešinės, prie pačios Jungtinės Karalystės.
Jaudinanti galimybė, kad gali pasikeisti šalies rinkiminė geometrija, nustelbė tai, kas turėtų būti rinkimų kampanijos centre. Britai partijas turi vertinti pagal jų politikos kryptis ir dabartinius jų lyderius. Tikėkimės, kad, artėjant rinkimų dienai, gegužės šeštajai, debatai šiems esminiams klausimams skirs vis daugiau dėmesio.
„The Economist“ nėra paveldėjęs ištikimybės jokiai partijai, išskyrus tvirtą išankstinį palankumą liberalizmui. Mūsų polinkį į didesnę politinę ir ekonominę laisvę dažnai atsverdavo kiti sumetimai: pasirinkome Baracką Obamą, o ne Johną McCainą, Tony Blairą, o ne Michaelą Howardą, ir Italijos socialistų įpėdinius, o ne Silvio Berlusconi, nes juos laikėme labiau įkvepiančiais, kompetentingesniais arba sąžiningesniais nei jų oponentai, nors pastarieji ir buvo palankūs mažesniam valstybės aparatui. Tačiau šiuose Didžiosios Britanijos rinkimuose išsiskiria absoliuti būtinybė reformuoti viešąjį sektorių. Svarbu ne tik siaubą varantis 11,6 proc. BVP biudžeto deficitas – dėl to neišvengiamai teks didinti mokesčius ir mažinti išlaidas. Dabar valdžios aparatas reguliuoja daugiau kaip pusę ūkio, Šiaurės Airijoje pasiekdamas 70 proc. Idant Didžioji Britanija tarptų, reikia užsiimti šiuo laisvę naikinančiu leviatanu. Kad ir kokių trūkumų turėtų, konservatoriai to imsis noriausiai, ir tai pagrindinė priežastis, kodėl mes balsuotume už juos.
Browno reikaliukai
O kaip dabartinė valdžia? Kai kuriais atžvilgiais Gordonas Brownas įvertintas nepakankamai. Jis buvo tvirtas dėl Afganistano. Jis neleido įvesti euro Didžiojoje Britanijoje, nors to norėjo T. Blairas. Kad ir kokie buvo jo veiksmai, tikimybė, jog Didžioji Britanija nukentės per kreditų krizę, visuomet buvo: dėl priklausomybės nuo bankų ir nekilnojamojo turto jai turėjo tekti stiprus smūgis. O prasidėjus ekonominei krizei G. Brownas dažniausiai priimdavo tinkamus sprendimus. Jis išgelbėjo bankus, skyrė pinigų injekcijų ūkiui ir nuveikė tiek pat, kiek bet kuris lyderis, idant padėtų išvengti pasaulinės depresijos.
Bet ministro pirmininko nereikėtų pernelyg palankiai vertinti už tai, kad išlipo iš duobės, kurią pats iškasė būdamas kancleris. Kancleris G. Brownas žarstė pinigus viešosioms paslaugoms. Dėl to, proporcingai vertinant pagal ūkio dydį, Didžiosios Britanijos biudžeto deficitas beveik toks pat, kaip Graikijos, o viešasis sektorius didesnis. Tai liktinė delstinė bomba, ir išimti jos sprogdiklį G. Brownas neturi tinkamos įrangos. Ministras pirmininkas buvo linkęs palaikyti gamintojus, ypač viešojo sektoriaus profsąjungas, o ne vartotojus. Tapęs ministru pirmininku, jis niekais pavertė kai kurias T. Blairo pastangas reformuoti sveikatos paslaugas ir švietimą, sulėtino kitų vykdymą. Niurnama dėl pasirinkto leiboristų manifesto, bet G. Brownas prie senamadiško steitizmo grįžta pernelyg dažnai. Jo kampanija buvo negailestinga – beveik nesivarginta apginti ankstesnių jo poelgių, o daugiausia dėmesio skirta žmonių bauginimui torių planais.
O svarbiausia, kad Vyriausybė yra pervargusi. Įklimpę į vidines kovas ir skandalus „Naujieji leiboristai“ išsisėmė. Yra besiviliančių, kad parlamentas, kuriame jokia partija nesurinks daugumos, lemtų centro kairės performavimą: iškiltų Mandelsoninė ir Milibandinė partija. Bet šaliai bus geriau, jei grėsmingai artėjantį nervinį išsekimą Leiboristų partija patirtų būdama opozicijoje. Valdžiai būtina pasikeisti.
Cleggo vargai
Tai kodėl gi neperėjus prie Liberalų demokratų? N. Cleggo iškilimas jaudino, ypač po to, kai panikuojančios torių spaudos žemi mėginimai jį apšmeižti, regis, atsigręžė prieš juos. „The Economist“ patikimos liberalų partijos Didžiojoje Britanijoje ieškojo beveik visą amžių. N. Cleggas − sumanus ir žavingas. Mes palaikome jo entuziazmą dėl pilietinių laisvių ir norą ginti imigrantus. Ir jis teisus, kad dabartinė rinkimų sistema, pagal kurią jis gali surinkti tiek pat balsų kaip G. Brownas, bet gauti tik trečdalį pastarajam tekusių vietų, yra neteisinga.
Bet žvelgiant į politikos kryptis, o ne į žmogų, Liberalai demokratai nebe tokie patrauklūs. Jei būtų dar viena Europos sutartis, jie surengtų referendumą ne dėl sutarties, o dėl to, ar likti ES, ar iš jos pasitraukti; keista, turint omenyje, kad jie (klaidingai) taip pat nori Didžiąją Britaniją matyti euro zonoje. Jie žaidžia su pažadais atsisakyti branduolinės ginkluotės. Jie panaikintų mokestį už mokslą universitetuose, o tai reikštų, kad aukštojo mokslo kokybė dar labiau smuks arba, didinant valstybės finansavimą, bus skiriama daugiau subsidijų studentams, kurie dažnai yra gerai aprūpinti. Jiems nerimą kelia klimato kaita, bet jie priešinasi atominės energijos plėtrai, nors tai – patikimiausias būdas sumažinti emisijas. Jų politika verslo atžvilgiu turbūt kairesnė nei leiboristų. Didžiajai Britanijai reikalingo energingo verslumo nepaskatins 50 proc. kapitalo pajamų mokestis, padidinto tarifo lengvatos pensijoms atsisakymas ir aukštuomenei kertantis „dvaro“ mokestis. Liberalų demokratų „alternatyvusis kancleris“ Vince’as Cable’as verslo vadovų prieštaravimą Vyriausybės ketinimui didinti Nacionalinį draudimą neseniai atmetė pavadindamas juos „šleikščiais“; jei Liberalai demokratai ateis į valdžią, tokiais pat jausmais gali atsakyti šalies turto kūrėjai.
Praverčia palyginimas tarptautiniu mastu. Vokietijos Laisvieji demokratai pasirinko abi liberalizmo puses: jie tiki ir pilietinėmis laisvėmis, ir laisvąja rinka. O Liberalai demokratai – kadaise didžios valdančiosios partijos tolimų įpėdinių sąjunga su europietiškesniais socialdemokratais – prie radikaliojo centro dar neperšoko. Optimistų neapleidžia viltis, kad parlamentas, kuriame jokia partija nesurinks daugumos, ir persigrupavimas prie centro dešinės paskatintų tokį šuolį, bet kol kas Liberalai demokratai, regis, dvejoja, ar jie į kairę, ar į dešinę nuo leiboristų. Jei rinkimai yra poilsis nuo įprastos politikos, tuomet N. Cleggas daugeliui britų buvo žavus atostogų romanas; tačiau „The Economist“ su juo gyventi ateinančius penkerius metus nepageidauja.
Taigi lieka toriai. Neabejotinai jie turi ydų. Jų kampanija buvo blanki. Mums nepatinka jų eurofobinis aspektas ir jų perdėtos kalbos apie nualintą Didžiosios Britanijos visuomenę. Manėme, kad jie neteisūs nepritardami ekonominiam stimului po bankinio sektoriaus kracho. D. Cameronas linkęs į pasitenkinimo savimi protrūkius: tai puikiai iliustruoja pernykštis jo atsisakymas išlaidų skandalą panaudoti kaip pretekstą pagaliau atsikratyti lordo Ashcrofto – kontraversiškojo užsieninio aukotojo, kurio pinigų toriams aiškiai nebereikėjo. Jo pastangos įtikinti rinkėjus, kad būtent jis yra pokyčių galintis atnešti žmogus, buvo nepakankamos, ir dėl to atsirado spraga, kuria sumaniai pasinaudojo N. Cleggas.
Bet šių keistų rinkimų kaleidoskopas, ryškesnėmis spalvomis nudažęs gana nedidelę N. Cleggo pažangą, nublukino kur kas didesnę D. Camerono pažangą. Vertinant pastaruosius ketverius metus, o ne pastarąsias keturias savaites, jis daug nuveikė modernizuodamas savo partiją, slopindamas socialinį neliberalumą, mažindamas Europos koneveikimą ir įtraukdamas gamtosaugos aspektą. Itin puolamas jo kancleris George’as Osborne’as klestėjimo metais nepasidavė dešiniųjų reikalavimams mažinti mokesčius, rodydamas didėjančią spragą valdžios finansuose: pernai, kai G. Brownas dar negalėjo ištarti žodžio „mažinimas“, torių konferencijoje G. Osborne’as buvo pirmasis politikas, savo partiją įpareigojęs laikytis griežto taupymo programos.
Nuo to meto toriai, kaip ir kitos partijos, apie mažinimą nebekalba. Bet jie labiau nei varžovai pasiryžę pertvarkyti valstybę. Jie reformuotų Nacionalinę sveikatos sistemą, pakviesdami daugiau nepriklausomų tiekėjų. O jų planai tėvams ir mokytojams suteikti teisę steigti mokyklas – radikaliausia idėja šiuose rinkimuose. Vadovaujant Margaret Thatcher jie buvo telkė jėgą į centrą, o dabar valdžią jie nori perduoti vietos išrinktiems pareigūnams, įskaitant merus ir policijos viršininkus. Dalis šių idėjų dingsta pilstymuose iš tuščio į kiaurą apie „Didžiąją visuomenę“. Kiti aspektai nepakankamai išplėtoti: kvaila pelno siekiančioms įmonėms neleisti valdyti mokyklų ir klaidinga mažinimo netaikyti Nacionalinei sveikatos sistemai. Bet D. Cameronas prie atsakymo į pagrindinį Didžiajai Britanijai kylantį klausimą priartėjo kur kas labiau nei bet kuris jo varžovas. Šiuose sudėtinguose, galbūt neišvengiamai netobuluose rinkimuose jis gautų mūsų balsą.
