Tomo Čiučelio iliustr.
Panika dėl Graikijos vyriausybės gebėjimo sumokėti savo kreditoriams persimeta prie kitų euro zonos šalių skolos užsienio kreditoriams. Kuo tai baigsis?
Ne vieną mėnesį lėtai burbuliavusi, Graikijos skolos užsienio kreditoriams krizė išsiveržė per kraštus. Norint įtikinti daugybę privačių investuotojų pasilaikyti Graikijos valstybės obligacijas, nebepakanka 45 mlrd. arba daugiau eurų, kuriuos gelbėjimui pažadėjo TVF ir graikų šalies partnerės iš euro zonos. Vokietijoje išpirkimui priešintasi, taigi rinkos pasitikėjimas iki balandžio 27 dienos beveik išgaravo, kai Graikijos vyriausybės obligacijų reitingą „Standard and Poor’s“ (S&P) sumažino iki BB+, o jis jau žemiau už investicinį laipsnį. Ši reitingų agentūra iki A- sumažino ir Portugalijos reitingą, o po dienos Ispanijos reitingą sumažino nuo AA+ iki AA.
Kaip įprasta, obligacijoms suteikdama spekuliacinį reitingą S&P įvertino tikėtiną „atgaunamą procentą“, išsipildžius blogiausiam scenarijui. Jei Graikija restruktūrizuotų savo skolą arba taptų nemoki, obligacijų savininkai, anot S&P, greičiausiai atgautų tik 30–50 proc. pagrindinės sumos. Obligacijų rinkose tai sukėlė paniką. Balandžio 28 dieną Graikijos dešimties metų trukmės obligacijų pelningumas kurį laiką buvo prašokęs 11 proc., o dvejų metų trukmės beveik pasiekė 19 proc. Šoktelėjo ir Portugalijos skolinimosi procentai (žr. 1 pav.). Esant tokioms palūkanoms, energingesni rizikos draudimo fondai už nominalią kainą dar gali būti pasirengę statyti ant to, kad Graikija grąžins savo skolas, bet pagrindiniai fondai tokių obligacijų masiškai atsikrato. Spekuliantai, kuriuos oficialūs asmenys kaltino dėl paspartintos krizės, dabar galbūt yra vieninteliai, norintys statyti už Graikiją.
Jei būtų gelbėta skubiai ir be rietenų, būtų nors ir menkas šansas, kad už pakenčiamą palūkanų normą privatūs investuotojai nukels turimų Graikijos skolų terminus. Kad būsimieji Graikijos gelbėtojai galiausiai gali ir nepakloti pažadėtų pinigų – tai rizika, kurios obligacijų savininkai nelinkę prisiimti, nors Vokietija iki gegužės 7 dienos galbūt jau patvirtins savo indėlį skoloms išpirkti. Be to, yra rizika, kad Graikija gali nesuvirškinti biudžeto ir ekonominių reformų programos, kurią TVF turėtų paskelbti gegužės pradžioje ir nuo kurios priklausys euro zonos skirtos lėšos Graikijai gelbėti.
Trečiasis rūpestis – net jei programa vyks sklandžiai, skolos, kurias Graikija tebekaups, bus per didelė našta jos paliegusiam ūkiui. Ankstesnė „The Economist“ analizė rodė, kad iki 2014 m. Graikijos vyriausybės skola išaugs iki 149 proc. BVP, net jei jos deficito mažinimas gerai seksis. Ten tariama, kad Graikija galėtų palaikyti brutalų savo pirminio biudžeto deficito (t. y. neįskaitant palūkanų kainos) mažinimą 12 procentinių punktų. Bet remtasi 5 proc. palūkanų norma, nes apytikriai tokią normą euro zonos partneriai sutarė taikyti Graikijai, visoms naujai imamoms paskoloms ir skoloms, kurių mokėjimo terminas artėja. Jei palūkanos bus gerokai didesnės, Vyriausybei papildomų santaupų teks rasti kitur. Rimtas mažinimas tik pratęs recesiją Graikijoje. Kad šalis atgautų konkurencingas kainas, kurių reikia norint atsigauti, atlyginimus teks mažinti. Abu veiksniai nominalųjį BVP kuriam laikui nutemps žemyn, ir dėl to krizę valdyti bus dar sunkiau.
Kadangi užduotis tokio masto, o gelbėjama prastai, obligacijų rinkos kapituliacija atrodo natūrali. Graikijai reikia tiek pinigų, kad tarp šios šalies ir nemokumo stovi tik TVF ir likusios euro zonos dalies neterminuotas finansavimas. Balandžio 11 dieną pažadėtos 45 mlrd. eurų sumos pakaktų padengti Graikijos biudžeto deficitą ir likusią 2010 metų dalį grąžinti jos skolas, kurioms sueina terminas (įskaitant 8,5 mlrd. eurų, kuriuos reikia grąžinti gegužės 19 d.). Bet Graikijai tiek pat gali prireikti ir 2011 m., o dar daugiau po to. Vidutiniškai per metus Graikija turi refinansuoti apie 40 mlrd. eurų savo skolos (šie metai, nepatikėsite, yra gana maloningi grąžinimui). Dar pridėkite 70 mlrd. eurų ar panašiai naujai imamų paskolų, kurių gali prireikti norint padengti suminį Graikijos biudžeto deficitą iki 2014 metų, ir paaiškės patikimo gelbėjimo fondo dydis.
Tačiau būsimieji Graikijos gelbėtojai gali suvokti neturį kito pasirinkimo, o tik skubiai išpirkti milžiniškas skolas. Nemokumas, kuris Graikijos viešosios skolos vertę sumažintų perpus arba daugiau, suluošintų šalies bankus (Keturiems iš jų S&P irgi suteikė žemą spekuliacinį reitingą). Tai sukeltų ir platesnę finansinę paniką Europoje. Užsienio turimų Graikijos vyriausybės obligacijų vertė – apie 213 mlrd. eurų. Tarptautinių atsiskaitymų banko (BIS) vertinimu, pernai metų pabaigoje užsienio bankai Graikijos valdžiai, bankams ir privačiajam sektoriui buvo paskolinę 164 mlrd. eurų. Kokia dalis yra viešoji skola – neaišku. Bet jei pusė užsienio kreditorių turimų Vyriausybės obligacijų priklauso bankams ir jei kiekvienos šalies bankams tokios obligacijos priklauso proporcingai pagal visus jų turimus Graikijos aktyvus, tuomet euro zonos bankų turimos obligacijos galbūt vertos 76 mlrd. eurų (žr. 2 pav.).
Galbūt euro zonos šalys jaus pagundą leisti Graikijai tapti nemokiai, nebankinius investuotojus priversti prisiimti smūgį, o Graikijos gelbėjimui atidėtomis lėšomis sustiprinti savo bankus. Tai gali kainuoti 53 mlrd. eurų, jei, kaip būgštauja S&P, po Graikijos skolos restruktūrizavimo nuostoliai siektų net 70 proc. Greta gelbėjimo fondo tai gali atrodyti nedaug. Bet Graikijai tapus nemokiai, jos biudžeto deficitą finansuoti vis tiek galėtų tik šios šalies ES partnerės, ir reikėtų nemažai laiko, kol jis susitrauks nuo pernai pasiektų 13,6 proc. BVP. Regis, Graikijos atveju nebėra jokių variantų, kurie jos partneriams nekainuotų itin brangiai.
Užkrato rizika
Pagalbos rankos jau gali prireikti ir kitoms šalims. Viltis, kad pavyks išvengti Graikijos problemų plitimo, jau atrodo menka. Vis labiau nerimaujama dėl prastos viešųjų finansų būklės Portugalijoje, Airijoje, Italijoje ir Ispanijoje. Kiekvienai šių šalių būdingas tam tikras rimto biudžeto deficito ir didelės viešosios skolos derinys, nors nė vienoje nėra tokios finansinės įtampos kaip Graikijoje. Bet jų rimtesnė problema kyla iš to dešimtmečio, kai atlyginimai augo gerokai sparčiau už našumą. Įstrigusios su euru, šio negalavimo jos nebegali išsigydyti devalvacija. Vieninteliai vaistai – tam tikrą laiką suvaržyti atlyginimai ir struktūrinės reformos, siekiant paskatinti našumą. Tam reikės ir laiko, ir politinės valios. Bet tai pavojinga, nes sunerimę investuotojai į obligacijas nelauks.
Portugalija rinkų akiratyje – pirmoji. S&P sumažinus reitingus ir nerimaujant dėl Graikijos gelbėjimo paketo dydžio bei laiko, Portugalijos dešimties metų trukmės obligacijų pelningumas balandžio 28 dieną pakilo iki 5,7 proc. – didžiausio lygio per daugiau kaip dešimtmetį. Prieš savaitę pelningumas buvo mažesnis kaip 5 proc. Portugalijai galima atleisti, kad ji jaučiasi užsipulta. Nors jos biudžeto deficitas pernai siekė 9,3 proc. BVP ir kėlė nerimą, jis buvo mažesnis nei Graikijos. Jos viešoji skola, pernai siekusi 77 proc. BVP, irgi ne tokia bauginanti. Iš dalies tai lėmė programa, kuria gerokai sumažinti deficitą siekta jau kelerius metus prieš kertant pasaulinei finansų krizei ir kuri Portugalijos vyriausybei suteikia Graikijai trūkstamo patikimumo. Balandžio 28 d. Portugalijos ministras pirmininkas José Sócratesas tvirtino su opozicija susitaręs dėl griežto taupymo programos paspartinimo.
Tačiau Portugalija turi tris Graikijai būdingas silpnybes. Pirmiausia, jos ūkis yra mažas (tiesą sakant, mažesnis nei Graikijos) ir siekia 2 proc. euro zonos BVP. Investuotojams ji siūlo labai mažą diversifikaciją. Pageidaujantys saugių reikalavimo teisių eurais gali tiesiog skolinti Vokietijai arba Prancūzijai ir apsisaugoti nuo bet kokių rūpesčių dėl Portugalijos ūkio ir viešųjų finansų.
Antroji silpnybė yra konkurencingumas. 2001 metais Graikijai įsivedus eurą, joje bent jau būta pakilimo. Portugalija euro teikiamą naudą, regis, išeikvojo šiai valiutai dar net negimus. Augimas buvo geras XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje, rengiantis euro sukūrimui, kai jos palūkanų normos nukrito, idant sutaptų su Vokietijos. Bet nuo paskesnio nuosmukio ji niekuomet taip ir neatsigavo. 2001–2008 m. BVP per metus vidutiniškai augo mažiau kaip 1 proc., našumo augimas buvo mažas. Be to, konkurencingumui pakenkė kasmet po 3 proc. augantis nominalus atlyginimas.
Portugalija vos ne vos vertėsi tik su kapsinčiu užsienio kapitalu. 2001–2008 m. jos einamosios sąskaitos deficitas siekė vidutiniškai 9 proc. BVP. Šių deficitų suminiu poveikiu pagrįsta trečioji jos silpnybė, būdinga ir Graikijai: jos įmonių, namų ūkių ir valdžios sukauptos užsienio skolos. TVF manymu, Portugalijos grynoji tarptautinė skola (gyventojų skola užsieniečiams, atėmus jiems priklausantį užsienio turtą) 2008 m. siekė 96 proc. BVP, o tai – daugiau nei Graikijoje (žr. 3 pav.).
Nemaža bendrosios skolos dalis priklauso užsienio bankams. Tarptautinių atsiskaitymų banko nuomone, pernai metų pabaigoje ji siekė 198 mlrd. eurų arba apie 120 proc. BVP (žr. 4 pav.). Didžiąją dalį pasiskolino būstų savininkai ir komercinės įmonės. Retkarčiais skolos terminą tenka pratęsti, ir dėl to Portugalija, kaip ir Graikija, pažeidžiama, jei staiga pasikeistų požiūris. Kaip ir Graikijoje, didžioji viešosios skolos dalis priklauso užsieniui. O kadangi taupymo lygis šalyje žemas, ji irgi priklauso nuo naujos skolos užsienio pirkėjų.
Ar užkratas gali plisti toliau? Regis, labiausiai rizikuoja Ispanija. Jos priklausomybė nuo užsienio finansavimo yra lygiavertė Graikijos. Ispanijos viešosios skolos našta, pernai siekusi 53 proc. BVP, reiškia, kad jos biudžeto padėtis kelia mažiausią nerimą tarp turtingų šalių (nors dėl graudžiai didelio deficito našta sparčiai auga). Svarbiausia šalies užduotis – įtikinti užsienio investuotojus, kad jos ūkis atsigaus be kitų kreditų. Nors Italijos viešosios skolos našta didelė, ji gali viltis, kad jos valstybines obligacijas pirks vietiniai taupytojai. Jos grynoji užsienio skola ir einamosios sąskaitos deficitas turtingų šalių standartais – gana maži. Didžioji dalis Airijos turto, priklausančio užsieniečiams, yra gamyklos ir biurai, o ne obligacijos ir paskolos, taigi Airijoje staigus užsienio finansavimo nutrūkimas mažiau tikėtinas. Be to, seniau jai gerai pavykdavo susitvarkyti savo viešuosius finansus.
Ar dudenimas Graikijoje rodo investuotojų atsitraukimą nuo skolų užsienio kreditoriams platesniu mastu? Eurokratai ginasi sakydami, kad viešųjų finansų padėtis, imant visą euro zoną, ne prastesnė kaip Jungtinių Amerikos Valstijų. TVF mano, kad JAV grynoji viešoji skola šiais metais sieks 70 proc. BVP, o euro zonoje – vidutiniškai 68 proc. Bet zona nėra bendras fiskalinis vienetas, o investuotojai saugosi šalių, kurių finansai arba augimo perspektyvos prastesnės už vidutines.
JAV turi didžiulį pranašumą, nes ji leidžia pasaulio rezervinę valiutą. Per krizes išgąsdinti investuotojai skuba pirkti JAV iždo vertybinius popierius, kurie vertinami už likvidumą. Štai kodėl JAV iždo vertybinių popierių pelningumas šią savaitę krito, kylant Graikijos. Tas troškimas įsigyti JAV aktyvų nuo metų pradžios pakėlė dolerio kursą euro atžvilgiu (kaip ir jenos, svaro sterlingo ir Šveicarijos franko). Bent jau tai paguodžia euro zonos narius. Kai šalims, kurioms tenka daugiau kaip trečdalis šios zonos BVP, sunkiai sekasi eksporto rinkose, būtent to joms ir reikia.
