Renginio gerbėjai niurna, kad publika iš nevaržomos tampa snobiška (Evaldo Butkevičiaus nuotr.)
Ar laisvės dvasia tebegyva?
Prieš du dešimtmečius, tik ką atkūrus Nepriklausomybę, Kaune nugriaudėjęs džiazo festivalis „Kaunas Jazz“ kiekvienam lietuviui ir visam likusiam pasauliui simboliškai tarsi dar kartą patvirtino: taip, mes iš tiesų vėl esame laisva ir demokratiška šalis, kurioje nevaržomas nei žodis, nei muzika.
Atlikęs savo patriotinę misiją „Kaunas Jazz“, šiemet vyksiantis jubiliejinį dvidešimtą kartą, laiko tuščiai negaišo ir vietoje neužsistovėjo. Iš kuklaus pirmojo festivalio, vykusio 1991 metų balandžio 19–21 dienomis tik ką atkurto Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) salėje ir restorane „Neris“, jis virto solidžiu, visame pasaulyje pripažintu prestižiniu kasmetiniu renginiu, kuriame noriai groja pačios ryškiausios džiazo žvaigždės.
Nuo pat savo gyvavimo pradžios „Kaunas Jazz“, šiais metais skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui, orientavosi ne tik į siaurą džiazo gurmanų ratą. Atviras visiems Amerikoje gimusios muzikos stiliams ir pakraipoms, festivalis atliko svarbų švietėjišką darbą: įvairaus amžiaus, užsiėmimų ir pomėgių žmones supažindino su džiazu, ugdė savo publiką, dažnai vadinamą džiazuomene.
Tačiau festivaliui augant, solidėjant, plečiant koncertų geografiją, garsėjant vardui, ištikimi jo gerbėjai klausia: kokia kaina visa tai pasiekiama? Ruošdamiesi balandžio 30 d. – gegužės 3 d. vėl pasinerti į džiazą ir pasveikinti renginį su gimtadieniu, „Kaunas Jazz“ klausytojai su nerimo raukšlele kaktoje svarsto: ar ne per daug pataikaujama masėms, rėmėjams? Ar giminingiems džiazui stiliams plačiai atvertos durys neužgožia paties džiazo? Ar brangūs bilietai mokamų koncertų nepaverčia eiliniu „elitiniu“ renginiu, prieinamu tik išrinktiesiems? Ar publika netampa pernelyg snobiška? Ar išsaugojo festivalis laisvės dvasią?
Laisvės gurkšnis
Ryšį tarp valstybės atkūrimo ir „Kaunas Jazz“ mini visi pirmųjų festivalių dalyviai. Džiazas tuomet peržengė muzikos ribas ir reiškė daugiau nei tik meistriškai sugrotas natas.
„Ankstyvieji „Kaunas Jazz“ festivaliai atrodė įspūdingai. Tuo metu tai buvo laisvės gurkšnis mums. Džiazas, improvizacija asocijavosi su laisve. Komunistai buvo teisūs bijodami džiazo“, – pirmuosius festivalius ir juose tvyrojusią nevaržomą atmosferą iki šiol puikiai atsimena režisierius, muzikantas, renginių organizatorius ir vedėjas, filmo apie „Kaunas Jazz“ kūrėjas Remigijus Ruokis.
Festivalio simboliu vadinamas vienas iškiliausių Lietuvos džiazo muzikantų saksofonininkas Petras Vyšniauskas taip pat nesistebi, kad „Kaunas Jazz“ gyvuoti pradėjo būtent 1991-aisiais ir būtent patriotiškumu garsėjančioje laikinojoje sostinėje.
„Renginys atsirado pačiu laiku ir reikiamoje vietoje, nes Kaune glūdi Lietuvos džiazo ištakos“, – sako P. Vyšniauskas, šiemet festivalyje grosiantis su Anykščių muzikos mokyklos džiazo orkestru.
Devynių filmų apie „Kaunas Jazz“ autoriaus Ryčio Zemkausko įsitikinimu, sutapimas, kad šiemet švenčiame ir valstybės atkūrimo, ir „Kaunas Jazz“ jubiliejus, neatsitiktinis: „Tai yra kažkokia teisinga simbolika, dėsningumas.“
Publikos festivalis
Tik ką atkurtame VDU studijavęs, o šiuo metu jame politikos mokslus dėstantis Rytis Bulota pabrėžia, kad „Kaunas Jazz“ iš karto rado atgarsį akademinėje visuomenėje. Būtent jos pagrindu ir pradėjo burtis savita festivalio publika. Solidžiais verslininkais, akademikais, politikais, šou pasaulio rykliais tapę studentai kasmet stengiasi į jį sugrįžti.
„VDU didžiojoje salėje tvyrodavo tokia karšta atmosfera ir būdavo toks stiprus abipusis ryšys, kad muzikantai grodavo ne šimtu, o šimtu penkiasdešimt procentų ar net stipriau viršydami savo galimybių ribas“, – tvirtina pats bosine gitara roko grupėje „Mountainside“ grojantis R. Bulota.
Šilta, džiazo ištroškusi ir jį suprantanti publika iki šiol liko išskirtinis festivalio bruožas.
„Prieš tokią publiką kelia rankas bet kuris atlikėjas, nes yra „kaifas“ jai groti. Juk nesvarbu, koks esi žinomas, kiek „Grammy“ gavęs, pinigų užsidirbęs, vis tiek tu – kūrėjas, menininkas ir tau reikia pripažinimo, reikia publikos meilės. Publikos meilė yra vertybė, jei dar nesi visiškai išprotėjęs“, – šypsosi R. Zemkauskas, „Kaunas Jazz“ vadinantis publikos festivaliu.
Snobai – neišvengiama renginių dalis
Nors visi „Kaunas Jazz“ dalyviai – ir tik pradedantys savo kelią į džiazo olimpą, ir jau jame esantys, negaili pagyrų (ir dažniausiai ne tik iš mandagumo) festivalio klausytojams, bet ištikimi renginio gerbėjai vis dažniau panosėje niurna, kad publika iš nevaržomos, laisvos ir aistringos pamažu tampa snobiška, kad vis dažniau tikrai džiazo ištroškusį klausytoją keičia daugiau pinigų turintis ar nemokamą kvietimą „per pažintis“ galintis gauti pižonas, įvaizdį visuomenės akyse norintis „išsiplauti“ politikas ar verslininkas.
„Maždaug iki 2000-ųjų publika dar buvo išalkusi džiazo. Kiekvienas naujas atlikėjas būdavo atradimas. Klausytojai labai emocingai ir natūraliai reaguodavo į muziką – šokdavo, plodavo, trypdavo. Dabar visa tai šiek tiek keičiasi. Atsirado ne nevaldomas šėlsmas, mėgavimasis gera muzika, o „aš turiu užsiėmęs gerą vietą“, – pastebi R. Ruokis.
Tačiau šiaulietis pabrėžia, kad tai neišvengiama. Auganti kokybė, kaip ir lazda, turi du galus. Juk natūralu, kad brangų bilietą įsigijęs žmogus nori patogiai sėdėti, nori, kad jam niekas neužstotų vaizdo, jaustis gavęs sumokėtų pinigų vertą produktą. Kita vertus, būtent snobai, nesusimąstydami paklojantys 100 ir daugiau litų už bilietą, ženkliai paremia festivalį.
Garsiajame Šveicarijos „Montreux Jazz“, Suomijos džiazo festivaliuose dalyvavęs R. Zemkauskas į snobiškėjančią publiką taip pat reaguoja ramiai.
„Snobų yra visuose festivaliuose. Pats, kaip snobas, visada tvirtinu, kad iš snobizmo ne vienas išsiugdė gerą skonį. Iš pradžių gal žmogus į festivalį ėjo iš snobizmo, norėdamas save parodyti, į kitus pasižiūrėti, o po to, žiūrėk, ir patiko, ir jau nebegali klausyti, kai šlamštą groja“, – švietėjišką „Kaunas Jazz“ funkciją pabrėžia R. Zemkauskas.
Jo teigimu, tokio snobizmo lygio, koks yra užsienyje, mes dar nepasiekę. Lietuviai dar nėra tokie išlepinti. Tai galbūt didžiausias mūsų išskirtinumas. Nors per du dešimtmečius „Kaunas Jazz“ smarkiai pasikeitė, jis išliko publikos festivalis.
„Manau, kad sudarant programą dėmesys kreipiamas ne tiek į tai, ką pasakys specialistai, kritikai, o į tai, ką festivalis pasiūlys pačiai įvairiausiai publikai – ir išrankiai, ir tokiai, kuri atėjusi į lauko koncertus pirmą kartą gyvenime išgirsta džiazą, ir publikai, kuri eina paklausyti sakralinės muzikos į Vytauto, Įgulos bažnyčią ar Sinagogą. Vieną filmą dėl to netgi pavadinau „Džiazas žmonėms“, – teigia R. Zemkauskas.
Džiazo festivalyje per mažai džiazo?
Apibūdinimas „publikos festivalis“ skamba gražiai, tačiau pernelyg didelis noras pritraukti mases kelia daug abejonių džiazo mėgėjui kauniečiui Rokui Bagdzevičiui.
„Į festivalį atvažiuoja per daug ne džiazo. Lauko koncertuose skamba funk, hiphopas, o koncertai salėse ir klubuose virto tiesiog linksmais vakarėliais, šėlsmu, kuriame vargu ar liko daug džiazo muzikine prasme. Sunku pasakyti, ar šiandien tai yra džiazo festivalis, ar tiesiog linksma miesto šventė“, – svarsto R. Bagdzevičius.
Jo nuomone, gerą vardą, solidų įdirbį turintis festivalis, džiuginęs tokiomis žvaigždėmis kaip Johnas Scofieldas, Roy Hargrove’as, Ronas Carteris, Bobby Previte’as, Janas Garbarekas, Randy Breckeris, Kurtas Ellingas, be vargo galėtų pasikviesti mažiau žinomų muzikantų arba jaunų, bet ne mažiau įdomių, įvairių pakraipų džiazą grojančių atlikėjų.
Šiuo metu Vilniuje gyvenantis R. Bagdzevičius džiaugiasi ir kartu stebisi, kad, jo vertinimu, geriausias šių metų „Kaunas Jazz“ koncertas – Gonzalo Rubalcabos – vyks ne Kaune, o sostinėje. Jis abejoja, ar sėdėdamas Kongresų rūmų salėje jaus, kad vyksta būtent „Kaunas Jazz“ festivalio renginys, o ne šiaip geras koncertas. Nors ir jaučiasi dėkingas „Kaunas Jazz“ už galimybę išgirsti daugybę puikių muzikantų, R. Bagdzevičius vis dėlto mano, kad šiandien Kauno festivaliui trūksta savito veido. Melomanas tikisi, kad organizatoriams ateityje pavyks iš naujo atrasti ir išlaikyti tai, kas paverčia „Kaunas Jazz“ būtent džiazo festivaliu.
Tačiau R. Ruokis atkerta, kad „Kaunas Jazz“ nuo pat savo gyvavimo pradžios orientavosi į klasikinį, šiek tiek lengvesnį džiazą ir jam artimas, mases patraukiančias kryptis, o vadinamąjį free, avangardinį džiazą paliko „Vilnius Jazz“.
„Festivalis nėra tik muzika. Čia susitinka žmonės. Tu gali įeiti, išeiti. Džiaze nebūtina sėdėti nuo koncerto pradžios iki galo. Nebūtina pamaldi tyla, kai kurie jos išvis neištveria“, – mano R. Zemkauskas, džiazą pamėgęs būtent „Kaunas Jazz“ koncertuose.
Svarbiausia – nesustoti
Šimtus koncertų tūkstančiams klausytojų surengusiam „Kaunas Jazz“ linkėdami sulaukti ir šimtojo gimtadienio, žurnalo IQ pašnekovai jubiliejaus nesureikšmina.
„Dvidešimtmetis – tiesiog apvalus gimtadienis. Juk stebuklai įvyksta netikėtai. Nesuprogramuosi stebuklo būtent jubiliejui. Vienas festivalis nelauktai nustebina daugybe atradimų, kitas būna silpnesnis. Ir taip viskas kartojasi. Tokia jau festivalio specifika – jo kreivė kyla tai aukštyn, tai žemyn, tai į šonus. Šis svyravimas nepriklauso nuo datų“, – teigia R. Zemkauskas.
Norėtųsi tikėti, kad rengėjams pavyks išlaikyti džiazo vėliavą, kad „Kaunas Jazz“ nepasuks lengviausiu keliu ir netaps tik komerciniu pramoginės muzikos festivaliu.
