Rolandas Rastauskas, „Privati teritorija“, Vilnius, „Apostrofa“, 2009, 312 p.
Keista, kad jis nevažiuoja į Čadą. Kita vertus, nekeista, esama vietų, kurios pasaulio piliečiui nevertos vadintis pasauliu. RoRa niekad nerašys apie džiungles ir krioklius, nes tai yra už jo privačios teritorijos ribų. O žinant, kad ta privati teritorija daugiausia vidinė, net ramiau, kad šio autoriaus dvasia stokoja Čado.
O ko nestokoja? Pristatant knygą Vilniaus knygų mugėje, Aurelijus Katkevičius sakė, jog RoRa reikėtų skristi į kosmosą. Ne, ir į kosmosą jis neskris. Ne dėl to, kad Gagarinas jam nedaug reikšmingesnis už Čadą. Vien todėl, kad kosmose nėra pabuvoję J. Brodskis ir Cz. Miloszas. Panašu, kad RoRa nepatinka vietos, kur tiedu nepabuvojo. Jam tai „ne kontekstas, ne formatas“. Šiek tiek įtartinas tas nuolatinis siekis atsidurti „po portretu“, įsiskiepyti, įrašyti save tušinuku tarp klasikų eilučių.
Tačiau ir tai darant galima atrodyti ir vergu, ir viešpačiu. RoRa niekada nevergauja, bendrauja su nobelistais (jų pėdsakais laike ir erdvėje) kaip lygus. O tai reiškia, kad ir yra lygus. Taip, mėgsta jis švediškų dinamitinių kronų kvapą, nes yra gurmanas. Ar yra snobas? Tsss…
„Privati teritorija“ – tai ryškus ir stilingas road movie. Toli nuo Holivudo, netoli nuo W. Wenderso. Čia nuolat keliaujama. Tik RoRa, regis, keliauja ne į tas šalis, apie kurias rašo, o į tų šalių fantomus savo atminty, išsilavinime, trumpiau tariant – ilgesy. Įsivaizduoju, kaip sunku sovietmečiu buvo pasaulio piliečiui, negalinčiam lankyti pasaulio. Pavydinčiam net Berlyno sienos triušiui. Pasaulis turėjo tapti itin vidinis, persiskaitytas ir inscenizuotas vidinėse scenose, kitaip tariant, „privati teritorija“. Pasaulis buvo ne atrastas, o išrastas, ir dabar RoRa savo kelionėse tikrina pasaulio patentą. Kaip auksą – dantimis.
„Yra tik inercija kasdienybės griūtyje nepastebėti savojo sacrum“, – rašo RoRa. Tam, kad pastebėtum, turi turėti arba žvitrias akis, arba didelį sacrum. Mėgėjų paprastai vadinamą ego. Manau, jog pastarasis bruožas ambicingam kūrėjui būtinas, hipertrofuotą sacrum / ego turėjo net Žemaitė, jau nekalbant apie RoRa. Pastarojo ego nesunkiai virsta lego, ir iš šių kubelių jis montuoja savo privačią teritoriją. Totalus, spalvotas, tobulas plastikas. Tokį nelengva pamilti, tegalima stebėtis, žavėtis, gyventi.
Jei būtų įmanoma gyventi knygose, norėčiau gyventi RoRa knygose. Retsykiais ištrūkdamas relaksuotis pas kelis kitus man aktualius autorius. RoRa pasaulis kartais sukelia didžiulio prekybos centro įspūdį. Autorius mėgsta aprašinėti japonus, visur kur sutinkamus su keliolika PradaChanelVersace maišelių visose savo rankose. Nepastebėdamas, kad jis toksai pat japonas. Kultūros japonas, ir ant jo maišelių užrašyta BrodskyMiloszVenclova.
Jisai kiek slepiasi, tas kultūros japonas, lenda po sakuros žiedlapiu. „Dėl to vertėjo skristi į Romą.“ „Dėl tos plytelės vertėjo perskristi vandenyną.“ Juk ne dėl plytelės, maestro. Daug didesnė tiesa čia: „Surasti vietą (TĄ stalą, TĄ kėdę, TĄ padavėją), kuri padėjo bičiuliui patirti kad ir menkiausią nušvitimą, – didžiulė sėkmė vaikštūnui.“ Tai skaitytojo, kultūros ir konteksto žmogaus pozicija. Privati teritorija, kuri neįmanoma be prieš tai joje besilankiusių. RoRa spjauna į veidą ne tik J. Gagarinui, bet ir Robinsonui Crusoe.
RoRa tekstai tiesiogine prasme gražūs. Jaukumo jiems teikia nuolatinis pasaulio lyginimas su „vietiniais pavyzdžiais“, kokiu nors Bolka. O ryškumo – muzika. RoRa yra tekstų Mozartas, puikiai žaidžiantis sąskambiais, kartais jais ir pernelyg užsižaidžiantis, nes ir Mozartas pernelyg užsižaisdavo. Kartais iš to atsiranda naujos prasmės, tekstas įgauna papildomą, pačios kalbos (lietuvių, kas keisčiausia!) įpirštą dimensiją, kartais, išskyrus kibirkštis, nieko nepamatome.
Talentinga, svari knyga. Kažkaip gera, kad tokias kažkas rašo. Šitas RoRa, šitas privatininkas, šitas antimarcinkevičius. Belieka laukti, kol jis išsirašys, išeikvos visas vidines teritorijas ir jam beliks aprašinėti Čadą. Ir, be jokios abejonės, kosmosą.
